Profesorius Dionizas Rudzinskas, mokslinės selekcijos Rusijoje pradininkas, įkūręs Maskvos selekcijos stotį ir ilgai ten dirbęs, Lietuvai tapus savarankiška valstybe, pasakė: “Yra Laisva Lietuva - bus jai ir selekcijos stotis” (iš D. R. autobiografijos), grįžo į Lietuvą ir 1922 m. įkūrė Dotnuvos selekcijos stotį, išugdė savo darbo pasekėjų. Deja, laiko buvo per maža tai mokslo įstaigai labai sutvirtėti. Užėjo karas, paskui pokaris - biologijos ir biologų naikinimo metai. D. Rudzinsko mokiniai saugojo, kad tas šventas selekcijos “židinėlis” nors rusentų. Ir 1948 m. D. Rudzinskas, jau senukas, dalyvavęs liūdnai pagarsėjusioje “mičiurininės biologijos” triumfo (VASCHNIL’o - “rugpjūčio”) sesijoje, grįžęs atsiduso: “Laidojome genetiką”.

Vėliau Dotnuvos selekcijos stotis įtraukta į 1956 m. įkurto Lietuvos žemdirbystės instituto struktūrą kaip Selekcijos skyrius (skyriaus vedėjas iki 1990 m. - dr. K. Leistrumas).

Dar vėliau, 1966-1970 m., įsisteigė Sovietų Sąjungos Vakarų zonos ar regiono Žolių selekcijos centras. Į tą centrą (atokiau nuo Instituto centrinių rūmų buvo pastatytas laboratorijų pastatas, turėjo būti pastatytas dar vienas – pagrindinis pastatas, įrengti šiltnamiai) perėjo apie pusę Selekcijos skyriaus darbuotojų - žolių selekcininkai. Kiti, pagal tam tikrą pavaldumą priklausę Baltarusijos Grūdinių kultūrų selekcijos centrui (vėliau tam pačiam – mūsų), liko Instituto centriniuose rūmuose.

Atgavus Lietuvai nepriklausomybę dviejose Dotnuvos vietose buvo likę du selekcijos skyriai. Apie 1995 m. sumanyta selekcininkus vėl suvienyti - sukelti į tą plonasienį vienu galu ”sėdantį” į žemę selekcentro pastatą. Nuo tada Selekcijos centro vadovu, oficialiai direktoriaus pavaduotoju Selekcijos centro reikalams tapo Javų selekcijos skyriaus vedėjas dr. Vytautas Ruzgas (tas pareigas ėjo nuo pat Nepriklausomybės pradžios). Tik visa bėda, kad vedėjas selekcijai ne vadovauja, o ją valdo. Tai pastebėjęs buvęs Instituto direktorius prof. P. Vasinauskas, savo veikloje kadrams skyręs ypatingą dėmesį, viešai mestelėjo: “partorgas, kuris dabar valdo selekciją”.

Tvirtai paėmęs direktoriaus pavaduotojo Selekcijos centro reikalams vadžias į savo rankas V. Ruzgas vis užsimindavo apie privatizavimą ir, matyt, svarstydamas apie tokią perspektyvą, yra pasakęs, kad bus vis mažinama selekcionuojamųjų augalų, kol liks 2-3 augalai ir tiek pat selekcininkų. Atrodo, aklai sekama užsieniu, privačiomis firmomis – mat pakankamai prisižvalgyta (nuo pat Nepriklausomybės pradžios po keletą kartų per metus būdavo išvykstama). Užsienyje, kaip suprantu iš pasakojimų, selekcija - daugiau technologija, o mažiau – mokslas, bet kartu ten yra ir mokslo įstaigų.

Kaip rašo rusų akad. G. Guliajevas, Rusijoje vyksta selekcijos griovimas. Selekcentrų biudžetinio finansavimo sumažinimas buvo smūgis, kuris gerokai atsiliepė selekcijos tempams ir efektyvumui. Kita selekcijos Rusijoje smukimo priežastis, pasak G. Guliajevo, ta, kad dalis selekcininkų pradėjo komercinę veiklą ar išvyko į užsienį.

Šiuo metu valstybės finansavimo mažinimas, atrodo, yra gera priedanga - gera proga Instituto administracijai ”apsišluoti” nuo “nereikalingų” temų bei jų vykdytojų, o Selekcijos centrui turbūt to reikia prieš privatizavimą.

Selekcionuojamųjų augalų ir selekcininkų likimas glaudžiai susijęs, todėl ir selekcininko apkalta kompleksinė: “nebereikalingi” bei “nebemadingi” tavo selekcionuojamieji augalai, “esi tokio amžiaus, kai jau socialiai aprūpintas”, todėl privalai vadovautis kilniu “pasiaukojimo” jausmu – palikti darbo vietą dar neaprūpintam, pagaliau “esi nusikaltęs”.

Apie mokslininkų, selekcininkų darbo vaisius, o jie gali daugeliui padėti išlikti gyviems, net neužsimenama. Išeina, jog Institutas dirba tam, kad darbuotojai fiziškai išliktų.

Ar teisinga atsisakyti dešimtmečius selekcionuotųjų augalų, jei jie šiuo metu nebemadingi.

Vadovaujantis nuostata, kad selekcionuojamųjų augalų Dotnuvoje mažinama, jau prieš penkerius metus buvo pradėti “perkelti” iš Dotnuvos į Žemdirbystės instituto Vokės filialą rugiai. Dabar kol kas selekcionuojama abiejose vietose. Jie esą lengvų dirvų augalai. Bet ar tik lengvų? Tai yra augalai, kurie puikiai auga ir rūgščiose Žemaitijos dirvose, net nekalkintose. Ir tai yra ne tik nuostabūs tradiciniai mūsų krašto augalai. Nustatyta, kad ruginė duona turi savybių, kurios mažina spinduliuotės poveikį. Todėl juos tiesiog verta selekcionuoti dviejose vietose. Galėtume tiems tikrai mūsų krašto augalams skirti daugiau dėmesio.

“Einant į Europą” gal būtų naudingiau turėti ir kažką savita, ne tik tą patį, ką selekcionuoja visi, pavyzdžiui, kviečius, kuriuos pasaulyje selekcionuoja daugelis institutų, bet taip pat ir tai, ko kiti neturi. Naujausios mūsų vikių, žirnių veislės galėtų tikti bendriems su užsieniu tyrimams.

Deja “smulkių”, “nebereikalingų”, “nebemadingų” augalų selekcija nutraukiama. Tokiais “žibalinės lempos” laikų augalais laikomi vasariniai vikiai, tačiau, be didžiulės pašarinės bei agrotechninės tų augalų vertės, yra specifinių jų savybių, labai vertingų ekologinės žemdirbystės sistemose, pavyzdžiui, gebėjimas augti tankiai pasėlyje ir tuo būdu savaime stelbti piktžoles. Be to, dabartiniu metu vikių selekcija jau nebe tų “juodų žirnelių” kryžminimas bei atranka. Taikoma fizinė mutagenezė: naudojant lazerio šviesą gaunama ankstyvesnių, vienodžiau subręstančių augalų genotipų, jų pagrindu išvesta veislių. O darant tarpgentinių vikinių (Triba Vicieae): vikių, lęšių, pupų, žirnių kryžminimus yra gerokai daugiau galimybių perkelti pageidautinas vienų augalų savybes kitiems. Tarp mutantų bei mutantų-hibridų rasta kitų įdomių, ankštiniuose dar nerastų, reiškinių (“šokinėjantys genai”, pagal B. McClintock, B chromosomos).

Vikiai bei žirniai, kaip ir daugelis kitų ankštinių, vertingi ne tik mitybos požiūriu, bet ir dėl svarbių gydomųjų savybių, kuriomis pasaulio tyrinėtojai vis labiau ima domėtis. Cituoju literatūros šaltinį, kuriame rašoma apie medicininę vikių ir žirnių svarbą: Bisby F.A., R. Allkin, B.A. Otto and M.T. Almeida, 1987. Genetic resources and medically important Vicieae (vetches and peas). P. 51-56//International symposium on conservation of genetically resources” of aromatic and medicinal plants. May. 1984. Oeiras. Portugal. (M.Moto and Beata, eds). Pagal Y.D. Daveby disertacinį darbą (Daveby Ylva, Dandanell. Chemical and Nutritional Properties of Dry Peas with Emphasis on Dietary Fibre and Saponins. Doctoral Sciences. Uppsala 1997) bei jame pateiktą bibliografiją. Ankštinių augalų tyrimai pasaulyje apima tokias svarbias medicinos mokslo sritis, kaip sklerozės, koronarinių širdies ligų, diabeto, net vėžinių susirgimų prevenciją bei terapiją. O prof. Domicėlė Mikalauskaitė (“Mokslas ir gyvenimas”, 2000 m., Nr. 1, 29 p.) rašo apie sojų antikancerogeninį poveikį. Sojos - svarbūs ir galbūt labiausiai pasaulyje ištyrinėti ankštiniai augalai, tik Lietuvoje sunkiai subręstantys - dar nėra ankstyvų selekcinių veislių. Kas žino, gal ir vikiai antikancerogeniniu požiūriu ne mažiau svarbūs, svarbiausia, kad jie lengvai ir be pesticidų užauginami. Pavyzdžiui, galbūt tų, seniau palyginti labai plačiai augintų žemės ūkio augalų (įprasto vikių ir avižų mišinio vien žaliai masei Lietuvoje būdavo auginama apie 150 tūkst. ha) labai sumažėję pasėlių plotai turi įtakos susidarant organinės geležies, tam tikrų amino rūgščių, kitų specifinių medžiagų disbalansui gyvulių organizme ir netiesiogiai žmonių neatsparumui kancerogeniniams veiksniams.

Ką pasakytų Dionizas Rudzinskas, paklaustas, ar reikia mums atsisakyti senųjų mūsų krašto, tik šiuo metu “nebemadingų”, augalų, selekcionuotų nuo 1933 m., bei ignoruoti eksperimentiniu būdu gautąją šiuo metu “smulkią” vikių selekcinę medžiagą, kaip vertingą genofondą, reikalingą darant efektyvesnę tą žmogaus valdomą evoliuciją – selekciją. (Mano išvesta iki šiol 4 vikių veislės, registruotos Lietuvoje, viena jų ir Latvijoje, 1 vikių veislė 2000 m. paskutinius metus bus tiriama Augalų veislių tyrimo stotyse - pasirodo derlinga, esu 1 avižų veislės bendraautorė - (20%), 1 pašarinių žirnių veislės, registruotos 2000 m., pagrindinė autorė - (70%), 1 išradimo bendraautorė - (20%), 8 racionalizacinių pasiūlymų autorė ir bendraautorė. Turiu dar perspektyvios tirtinos selekcinės medžiagos, patikrintinų idėjų, šiuo metu išbandau originalų nesikryžminimo įveikimo būdą. Turiu daktaro – biologo, genetiko mokslinę specializaciją, tinkamiausią dirbant selekcininku).

Dionizas Rudzinskas tikriausiai sakytų, kad visa, kas naudinga Lietuvai, reikia išsaugoti. Žemdirbystės institutui reikalinga ilgalaikė žemdirbystės bei selekcijos strategija, orientuojantis ir į intensyvaus Lietuvos žemės ūkio ir į ekologines žemdirbystės sistemas, įvertinant savuosius augalus, jeigu jų užsienyje ir mažai auginama (dar labiau tiktų eksportui).

O ką šiandien Profesorius pasakytų savo auklėtinių auklėtiniams, panirusiems į darbą. Galbūt jis visai kitaip pažiūrėtų į žmones, kurie ne pinigų prašo, o prašo leisti duoti – jų dešimtmečiais kurtus darbo vaisius. Galbūt jis pasakytų: “Dirbk”. D. Rudzinsko mokiniai kalbėdavo, kad mokslas prasideda ten, kur pasakoma: “Dirbk”.

Selekcija, kaip yra pasakęs D. Rudzinsko auklėtinis, Stalino represijų auka, akad. N. Vavilovas, yra “mokslas, menas ir žemės ūkio gamybos šaka”. Toje sudėtingoje žmogaus veiklos srityje specialistais tampama labai vėlai.

Nežinau, ar yra kas suskaičiavęs, kiek kainuoja tos srities specialisto parengimas. Tiktai buvusiajame sąjunginiame pašarų institute (prie Maskvos) buvo vieno profesoriaus surinkta mokslinė statistika apie žymiausius sovietų selekcininkus - jie pirmąją, bent jau kiek svarbesnę selekcionuojamų augalų veislę perdavė valstybiniam tyrimui po 25-30 metų nuo darbo toje srityje pradžios. Juk viskas, kas sudėtingiau - ilgiau trunka. Pasak I.Turgenevo, esą ypatingai melodingos Kursko lakštingalos, o “meistriškesnės” dėl to, kad jų jaunikliai vėlai pradeda čiulbėti - ilgai mokosi.

Vyresniosios kartos selekcininkų “čiulbėjimas” ar “derėjimas” – savo idėjų nerealizavimas yra užsitęsęs ir dėl to, kad buvo sovietmetis. Bet tai ne selekcininkų kaltė, jeigu tam tikroms struktūroms reikėjo, kad jie specializavęsi būtų formaliai vadovaujami net ir mažesnę kvalifikaciją turinčių darbuotojų.

Bet ar tai mano “pavėlavimas” ar “kaltė”, kad prieš metus Instituto mokslinės tarybos patvirtintas tyrimų metodinės komisijos nutarimas buvo staiga pakeistas - nebeleidžiama 2000 metais pasisėti genetiškai vertingos selekcinės medžiagos aprašymui, kuris reikalingas perduodant ją į Genetinių išteklių saugyklą, o selekcininkė atleidžiama iš pareigų.

Kadrų “iššvaistymą” jau nuo sovietmečio suprantu kaip piktadarybę, kuri buvo siūloma periferijoje. Didžiuosiuose centruose matydavau, kad kartais vedėjai tikrai senyvi. Maskvoje pagrindiniame botanikos sode - Fiziologijos institute M. Čailachianas dirbo skyriaus vedėju, būdamas 80 metų. Juk svarbiausia mokslo administratoriui žinoti, “kur vesti”, ne mažiau svarbu ir mokslinė etika. Žinoma, tai priklausė nuo mokslo laipsnių bei vardų. Tačiau matydavau ir kitą požiūrį į senesniuosius, priežastingumo paisymą, pavyzdžiui, Leningrade sakant: “Buvo karas, blokada…”, jeigu šešiasdešimtmečiai ar vyresni gindavo aukštesniojo mokslo laipsnio disertaciją.

Buvo sovietmetis pas mus. Ar tai ne pakankamai svarbi priežastis, kuri savaip tebedaro įtaką. Paisant teisybės reikėtų reabilitavimo.

Siekiant, kad selekcija būtų rezultatyvi bei greičiau būtų gauta naudos valstybei, šiuo sunkmečiu nereikėtų leisti atsisakyti senųjų selekcininkų - dar nesenų žmonių, kurių dabar “pats derėjimas” (“pavėlavai” - todėl kamienas “kertamas” - lieki skolingas sau ir visuomenei, moraliai ir materialiai).

Kvalifikuotų selekcininkų trūksta, jų labai nedaug, kaip ir kitose pačiose sudėtingiausiose žmogaus veiklos srityse. Dar pačioje Atgimimo pradžioje, kai buvo svarstoma, su kuo mūsų - taikomųjų mokslo sričių institutus sujungti, buvau parašiusi “Tiesai” straipsniuką “Augalų selekcija, ar tik žemės ūkio reikalas?” (nespausdino). Kolega A. Ryliškis buvo davęs mintį, kad Lietuvai reikėtų genetikos ir selekcijos instituto (planavo ir estai), kad žemės ūkis selekcijos problemų neišspręs. Jeigu tas neįgyvendinta, - dabar aišku - neįmanoma.

Gal būtų įmanoma tą vienintelę Lietuvoje mokslo įstaigą neleisti paversti komercine firma, priklausoma nuo užsienio firmų, kai institutai turi savivaldą (savivalę).