Prof. Ona Voverienė

Šio straipsnio tema – ne paties įstatymo vertinimas ar komentavimas, o kur kas kuklesnė – tik požiūris į Vytauto Radžvilo straipsnyje pateiktas mintis.

Pagrindinis straipsnio akcentas – pasmerkti ir sunaikinti habilitaciją. Jeigu jį būtų parašęs Vytautas Radžvilas filosofas arba Vytautas Radžvilas liberalas, gal ir nereikėtų nei jaudintis, nei reaguoti – kiekvienas žmogus demokratinėje visuomenėje turi žodžio laisvę ir teisę į savo nuomonę. Bet kai šitaip rašo oficialus Vyriausybės atstovas mokslui – tada jau jis pareiškia valdžios poziciją. Ir šiuo atveju ši pozicija yra šiurpinanti.

Iš prigimties esu optimistė ir džiaugiuosi, kad Seimas pritarė Aukštojo mokslo įstatymui ir jame numatytai habilitacijai. Vadinasi, Vytautas Radžvilas viršijo savo mokslo valdininko įgaliojimus, stengdamasis ir toliau priešinti mokslo visuomenę su valdžia (tarsi ji dar būtų nepakankamai supriešinta dėl precedento civilizuotame pasaulyje neturinčio Lietuvos mokslininkų skurdo).

O dabar prie klausimo esmės.

Skirsnyje “Aukštasis mokslas tarnauja akademinio elito interesams” autorius į realią Lietuvos mokslo situaciją žvelgia iš teoretiko pozicijų, įsivaizduojamą situaciją vertindamas kaip realybę. Jis visiškai teisus mąstydamas, kad akademinį elitą turėtų sudaryti aukščiausios kvalifikacijos mokslininkai, t. y. habilituoti daktarai. Bet realybė Lietuvos aukštosiose mokyklose, deja, yra ne tokia.

Straipsnyje teigiama, kad dabartinė (suprask – jungianti habilitaciją – O. V.) “atgyvenusi mokslinių bei pedagoginių vardų teikimo sistema yra ydinga mažiausiai dviem požiūriais: ji skatina niekuo nepateisinamą mokslinio pedagoginio personalo pajamų ir socialinę diferenciaciją…, kuria formalias dirbtines kliūtis greitai užimti deramą vietą jauniems ir perspektyviems darbuotojams”.

Tai, išskyrus emocijas ir paprasčiausią autoriaus neišmanymą, jokiais tyrimų faktais nepagrįstas teiginys. Prieš trejus metus išanalizavę vien tik Vilniaus universiteto valdymo praktiką nustatėme, kad jau 1991 metais 3 fakultetams iš 11 vadovavo profesoriai mokslų daktarai (tada dar nebuvo habil. dr.).

Iš 130 katedrų, klinikų, mokslo tyrimų skyrių tik 61 (47 proc.) vadovavo profesoriai, mokslų daktarai. Visiems kitiems – mokslų kandidatai ir net mokslo darbuotojai be laipsnio, nors tuo metu Vilniaus universitete buvo 140 profesorių, įvairių mokslo šakų daktarų, neįskaitant tų, kuriems dar profesoriaus vardas nebuvo suteiktas. 1996 m. padėtis dar labiau pasikeitė ne profesorių ir habilituotų daktarų naudai. Iš 162 elitinių padalinių tik 66 (40,7 proc.) vadovavo profesoriai ir habilituoti daktarai. Kitiems (59,3 proc.) – dekanatams, katedroms, institutams, mokslo tyrimo padaliniams ir kt. – jaunieji: docentai, dėstytojai ir net asistentai, t. y. daugelis jų – naujieji elitiniai berniukai, tarp jų vienas kitas ir pralobs ne iš mokslo, o iš prekybos metalais. Habilituoti daktarai ir profesoriai buvo nustumti į akademinio gyvenimo marginalijas, daugelis jų dėl vienareikšmiškos konkurencijos patyrė sunkų psichologinį spaudimą, menkinant ir niekinant jų darbus ir juos pačius (Voverienė O. Mokslo padėtis ir demokratija // Mokslo Lietuva. – 1997, Nr. 3, p. 6-7). Analogiška padėtis ir kitose aukštosiose mokyklose (Ragulskis K. Kaip tobulinti aukštąsias mokyklas // Lietuvos aidas. – 1994, birželis, 17).

Tai kas ir kur tie nuskriaustieji, dėl kurių apgailestauja p. V. Radžvilas? Kur tos habilituotų daktarų privilegijos? Ar tos, kad jiems neleidžiama išvažiuoti į jokias stažuotes? Ar tos, kad jiems niekada neapmokamos komandiruotės į konferenciją, vykstančias užsienyje? O gal tos, kad habilituotas daktaras neturi teisės atsisakyti recenzuoti knygos ar oponuoti disertacijos, atlikti šimtus darbų, už kuriuos nemokamas joks papildomas atlyginimas, nes tai priklauso jam pagal pareigas.

Kita mokslo valdininkui visiškai netinkanti, netolerantiška ir žeidžianti dėl šiurkščios neteisybės autoriaus viešai skelbiama nuostata, teigianti, kad “habilitacinė sistema yra geriausias būdas išlaikyti akademinę kompetenciją žemiausiame lygyje”…

Tai irgi tik neatsakingai pavartota ir pikta užuomina. Kokiais kriterijais remdamasis autorius daro tokią išvadą? Ar ne Lietuvos mokslo valdininkų kaltė, ar ne jie atsakingi už tai, kad iki šiol Lietuvos mokslas neturi pasaulyje pripažintų ir plačiai taikomų mokslinio darbo efektyvumo vertinimo metodikų ir kriterijų? Remdamiesi vienu iš tokių kriterijų - mokslininkų citavimo indeksu, objektyviai parodančiu mokslininko įtaką mokslo raidai, nustatėme, kad ir Lietuvoje dirba pasaulinio lygio mokslininkai: S. Ališauskas, S. Ašmontas, R. Baltramiejūnas, V. Bareikis, A. Bikelis, J. Blažys, V. Bolotinas, R. Brazis, J. Brėdikis, P. Buckus, V. Butkus, R. Dagys, R. Danielius… Jų 49 (deja, tarp jų nėra daktarų – vien tik habilituoti daktarai) (Bibliometrija, V., 1999). Koks būtų Lietuvos mokslo lygis, jeigu nebūtų tų habilituotų daktarų? Kita vertus, mokslo jau seniai ir ne vienu tyrimu įrodyta, kad ir daktarai geriausių rezultatų pasiekia tik rengdamiesi habilitacijai. Tie, kurie į mokslo elitą pateko be jos – taip ir lieka dešimtmečiais “genialūs” ir “daug žadantys”, tik jokių svaresnių rezultatų nepasiekiantys, pagiežingai urzgiantys ant tų, kuriems pasisekė geriau.

Atrodo, kad straipsnio autorius buvo visiškai pasiklydęs kreivų veidrodžių karalystėje, kalbėdamas apie tai, kad “dvipakopė mokslinių laipsnių sistema iki šiol trukdė kelti griežtus reikalavimus daktaro disertacijoms, nes daktaro laipsnius teikiančias tarybas sudarantys habilituoti daktarai, kai nėra realios mokslininkų konkurencijos, galėjo būti “atlaidūs” daktarinių disertacijų gynimo metu”.

Ak, tie habilituoti daktarai! Ir vėl jie kalti. Ak, tie mokslo valdininkai! Valdžios skaudamą galvą ir visišką negebėjimą valdyti mokslą juk lengviausia perkelti ant habilituotų daktarų pečių. Bet kodėl tie mokslo valdininkai nepagalvoja apie tai, kad banko valytoja gauna tokį pat atlyginimą, kaip ir Lietuvos habilituotas daktaras, profesorius, o teisėjas, prokuroras, to profesoriaus mokinys, gauna 9-10 kartų didesnį atlyginimą negu jo mokytojas. Kodėl šito valdininkai nemato?

Valstybinės statistikos duomenimis, dar 1992 m. buvo apginta 360 daktaro disertacijų, o jau 1994 m. – 130, 1995 m. – 117, 1996 m. – 51. Tik 1997 m. padėtis buvo geresnė ir dabar ginama daugiau disertacijų. Jeigu 1995 m. turėjome 6133 mokslininkus, tarp jų – 948 habilituotus daktarus, tai jau 1997 m. – tik 5495, tarp jų – 768 habilituotus daktarus. 1998 m. šiek tiek mokslininkų padaugėjo – iki 5588, tarp jų habilituotų daktarų – iki 794. Tik 1999 m. Lietuvos mokslininkų sociumas pradėjo atsigauti – buvo 9840, tarp jų habilituotų daktarų – 1157. Tai nėra daug skaičiuojant 15 aukštųjų mokyklų, 6 universitetams, tikriausiai artimiausiu laiku atsiras dar tiek pat koledžų.

Taigi Lietuvos mokslas pradėjo atsigauti ir nereikia trukdyti jo normaliai raidai, tenkinant mokslo valdininkų užgaidas.

Apibendrinant straipsnyje išdėstytas mintis darosi akivaizdu, kas bijo habilitacijos.

Visų pirma tai nehabilituota naujoji mokslo biurokratija ir gudručiai, valdymo postus užėmę berniukai, kuriems oi kaip nesinori “džiovinti smegenis” bibliotekose ir laboratorijose, o labai norisi geistinos pirmaujančių, žymiausių, elitinių, nepakartojamų aureolės. Habilitacija, nelemtoji, tam gerokai trukdo… Nenori habilitacijos ir tie, kurių darbai - tuščiažiedės, greit vystančios gėlės, kaip sakė šviesios atminties rašytojas Jonas Avyžius, - darbų, “daiktų savyje” autoriai.

Visi kiti mokslininkai, kaip rodo mokslo istorija ir Lietuvos mokslo 1997 ir 1998 metų patirtis, habilitaciją vertina kaip kelio ženklą, rodantį kryptį į mokslo viršukalnes. Sveika konkurencija ir tegali būti tarp tų, kurie tuo keliu eina… nors ir ne visiems lemta pasiekti mokslo viršukalnes.