Meno filosofas ir kultūrologas, meno istorikas akademikas Algirdas GAIŽUTIS baigia dar praėjusiais metais pradėtą pokalbį apie dailėtyrininką Jurgį BALTRUŠAITĮ, jo kūrybinį palikimą bei mūsų dar nepadarytus darbus, kuriuos svarbu atlikti, kad šio lietuvio mokslinis ir kūrybinis palikimas išties taptų ir mūsų tautos savastimi.

O kaip prancūzai?

Patys prancūzai (istorikai, menotyrininkai, kultūrologai) gerai žino J. Baltrušaitį, nes jo knygos nuolat leidžiamos, cirkuliuoja tarp skaitytojų. Jo jaunystės ir brandos darbai pasirodo įvairiomis serijomis. Beje, yra gana brangios, fundamentinės menotyros serijos kaina itin aukšta, ypač “Flammarion” leidyklos. Bet yra ir kuklesnių serijų, pavyzdžiui, “Armand Coli” ir kitų. Todėl bet kuriame solidžiame dailės, kultūrologijos akademinių ir kultūros leidinių knygyne mūsų tautiečio veikalus galima nesunkiai rasti, aišku, ne visus, bent jau didžią dalį.

Moderniausioje pasaulio bibliotekoje - Miterrando ar Pompidou centro, jau nekalbant apie specializuotas menotyros bibliotekas Sorbonos universitete ar kitur - visada ties raide “B” rasime J. Baltrušaičio veikalus. Taigi prancūzų kultūroje jis negali būti nežinomas, bent jau tarp tų žmonių, kurie turi ką nors bendro su humanitarine kultūra, žinomas gerai. Kadangi J. Baltrušaitis rašė įvairiais menotyros ir kultūros istorijos klausimais, tai jo vardas daug kur figūruoja ir yra vertinamas kaip XX amžiaus menotyros klasiko vardas.

O apskritai kam priklauso J. Baltrušaičio archyvas, kas juo disponuoja?

Jo archyvas Paryžiuje, Virgine viloje, kurioje gyveno H. Fosillono šeima ir Baltrušaičiai. Mūsų tautiečio žmona Helena Baltrušaitis yra jau garbingo amžiaus, labai šiltai atsiliepia apie Lietuvą. Archyvas didžiulis, jo mastą galima įsivaizduoti kad ir iš tokio pavyzdžio: dvi specialistės iš Luvro muziejaus darbavosi metų metus, kol J. Baltrušaičio archyvą sutvarkė.

Ar gali Lietuva pretenduoti į tą archyvą?

Tokie klausimai neiškyla. Suprantama, kad šis palikimas priklauso Prancūzijai ir, aišku, mums. Bet mums ne tik palikimo rankraštinis pavidalas svarbiausia. Bent jau išleiskime lietuvių kalba nors vieną kitą veikalą, o tai, kas rankraščiuose, laiškuose, užrašuose, tegu lieka specialistų tyrinėjimų dalyku. Tų, kas rašys apie J. Baltrušaičio menotyrą ar atskirus periodus, vienos ar kitos meno istorijos problemos interpretacijas. Žinoma, rankraštinio palikimo vertė neįkainojama, bet jis vienodai priklauso Prancūzijai ir Lietuvai. Pagaliau ir J. Baltrušaičio kūrybos objektas – juk ne tik lietuvių meno analizė.

Bet kai ką mūsų tėvynainis yra parašęs ir apie lietuvių meną?

Kai 1935 metais Trocadero etnografiniame muziejuje (Paryžius) vyko Lietuvos, Latvijos ir Estijos tautodailės paroda, J. Baltrušaitis parašė straipsnį katalogui apie lietuvių liaudies meną. Vėliau, 1948 metais, pasirodė jo parašyta studija šia tema. Tačiau lietuviškoji tematika jo kūryboje nebuvo vyraujanti. J. Baltrušaitį pirmiausia domino istoriniai meno stiliai, jų sąveikos, Rytų ir Vakarų meninių kultūrų abipusės įtakos, viduramžių meno savastis, jo poetika, pasaulio estetinio regėjimo formos ir joms įtakos turintys kultūros veiksniai (mokslo, išradimų, religijos ir kt.). Todėl jo akiratin patekdavo įvairių kraštų dailės, architektūros, sakralinių statinių pavyzdžiai – Egipto, Armėnijos, Gruzijos, Prancūzijos, Italijos, Vokietijos ir kitų. Keldamas naujas hipotezes dailėtyroje, mokslininkas naudojosi pačiais įvairiausiais šaltiniais, archyvine medžiaga.

Išsaugoję savo lietuviškumą

Reikia turėti mintyje, kad jis daug nuveikė ir lietuviškosios diplomatijos baruose. Tai buvo sumanus diplomatas, ne toks garsus, kaip jo tėvas, tačiau nusipelnęs ir lietuviškajam išsivadavimo sąjūdžiui. Vienu metu buvo net Pasaulio lietuvių bendruomenės vienas iš vadovų.

Kaip diplomatas, yra daręs ir daug išmintingų žingsnių, bet jie, aišku, gal mažiau pastebimi, palyginti su jo paties intelektine veikla. Niekada nebuvo iš tų intelektualų, kurie užsisklendžia savyje ir lieka abejingi savo krašto likimui, istorijai.

Labai rūpėtų paklausti, ar pavyko užmegzti kokius nors asmeninius kontaktus su p. Helena Baltrušaitiene?

Turiu pasakyti, kad man būnant Paryžiuje H. Baltrušaitienė sirguliavo, juk jai per 90 metų. Buvau smarkiai užsiėmęs, tad pasišnekėjimams su vienu kitu amžininku reikėtų nuvažiuoti kitą kartą - kai įpusėsiu rašyti knygą apie J. Baltrušaitį. Tada būtų naudingi ir tokie žmogiškieji kontaktai, o kol kas tik kaupiu medžiagą, ją studijuoju, gilinuosi į atskirus jo gausaus palikimo klausimus. H. Baltrušaitienė savo prisiminimuose apie vyrą įdomiai aprašė jų gyvenimo epizodus Paryžiuje ir Kaune.

Dar nėra knygos, į kurią tilptų visas J. Baltrušaitis

Po buvimo Prancūzijoje, kai pradėjau jausti J. Baltrušaitį ir jo kūrybinės aplinkos kontekstą, įvairius margumynus ir subtilybes, daug ką vis geriau suprantu. Tą darbą turiu padaryti pats, todėl studijuoju visa tai, kas išdėstyta daugelyje knygų ir straipsnių, tyrinėta kitų žmonių, kurie dirbo kartu su juo, rašė panašiais klausimais. Įvairias nuorodas į J. Baltrušaitį, diskusijas su juo - visa tai privalau pats susirasti. Tenka versti dešimtis foliantų - vartalioti, lasioti, apmąstyti. Privalau eiti savo keliu, ir niekas kitas to už mane nepadarys. Kitas darys kitaip, jo protas ir intuicija jį ves gal prie kitų aspektų. Man pasikliaunant būtent tokiu metodu – nuo nežinojimo ir klaidžiojimo prie esmės - daug ką pavyko atrasti, kas pravers ir būsimoje knygoje. Sakykime, nagrinėdamas prancūzų ir kitų šalių autorių, rašiusių apie romaniką, tam tikrus viduramžių kultūros ženklus, simboliką, vaizdo transformacijas, deformacijas, matau, jog tie tyrinėtojai neišvengiamai remiasi J. Baltrušaičiu, pažymi jo tam tikrus nuopelnus, galų gale seka juo ir jo analizės metodu - visa tai man padeda susidaryti išsamesnį vaizdą apie menotyrininką, jo instrumentarijų, mąstymo būdą ir įžvalgas. Bet visapusišką vaizdą tenka susidaryti pačiam studijuojant ir nagrinėjant. Nėra kol kas tokios monografijos, kur J. Baltrušaitis būtų sudėtas į vieną knygą. Tiesa, yra viena prancūzų prof. Žano Fransua Ševrjė (Jean-Francois Chevrier) knyga prancūzų kalba “Jurgio Baltrušaičio portretas”. Plati studija, pasirodžiusi 1989 metais, aprėpianti daugelį menotyrininko gyvenimo ir kūrybos ypatumų. Ją skaitant galima susidaryti gana gerą vaizdą apie J. Baltrušaitį menotyrininką, didį eruditą ir drąsų hipotezių autorių. Beje, praeitais metais spalio mėn. Ž. F. Ševrjė buvo atvykęs į Lietuvą, dalyvavo J. Baltrušaičiui skirtoje konferencijoje Kaune. Tą konferenciją surengė Lietuvos-Prancūzijos asociacijos Kauno skyrius, talkino Prancūzijos ambasados Lietuvoje ir Lietuvos ambasados Prancūzijoje žmonės.

Yra J. Baltrušaičiui skirta disertacija, taip pat veikalų kitomis kalbomis, bet visko, visų šaltinių aprėpti neįmanoma.

Kaip gaivinsime J. Baltrušaičio palikimą

Aišku, kad tai praradimas, tokie buvo anie laikai, nors gal svarbiausia net ne asmeniniai įspūdžiai ir kontaktai, kurie visada labai reikšmingi. Dabartiniu metu dar aktualiau J. Baltrušaitį po truputį grąžinti į mūsų dvasinio gyvenimo ertmę, kultūrą, nuodugniai įvertinti jo palikimą ir paskleisti jo idėjas.

Kokiais būdais tai darytina?

Įvairiai: verčiant jo atskirus veikalus į lietuvių kalbą, gal reikalingas ir tam tikras J. Baltrušaičiui skirtas tarptautinis seminaras Vytauto Didžiojo universitete, kuriame jis skaitė meno istorijos kursą. Seniai mąstau ir apie tarptautinę konferenciją. Žinau, ką reikėtų kviestis ir kas iš tikrųjų yra nusipelnęs tyrinėdamas J. Baltrušaičio veiklą. Sakykime, Armėnijoje, Gruzijoje, Lenkijoje, Italijoje, Prancūzijoje ar Maskvoje - turiu susidaręs pakankamai nuodugnų vaizdą apie tuos žmones, kurie tyrinėja mums rūpimo menotyrininko palikimą ar atskiras problemas, kurių žinovas jis buvo.

Praėjusiais metais panaši konferencija – minėjau - vyko Kaune, ją surengė šios idėjos entuziastai. Tai buvo daugiau žvalgomoji konferencija, aš joje skaičiau pranešimą “Jurgis Baltrušaitis – kultūrų piligrimas”. Tokie renginiai gal dar neturi akademinio fundamentalumo, bet vardo aktualinimas, atskirų šio žmogaus nuopelnų kėlimas turi didelę reikšmę. Tegu tai ir šviečiamojo profilio konferencija, bet kaip kultūros reiškinys iš žmonių akiračio ir širdžių nedings.

O profesionaliuoju atžvilgiu labai svarbu, kad mūsų menotyra, dailėtyra, kultūrologija ne tik gerai žinotų J. Baltrušaitį, bet ir remtųsi juo, kaip vienu didžiausių XX a. autoritetų, klasiku, kad jis mūsų tyrinėtojams taptų esminis atsparos taškas, svarstant klasikinio meno ir naujų meno formų giluminius ryšius. Tai svarbiausia. Šitai gali būti daroma atskirai jį tyrinėjant, rašant tam tikrus darbus, pradedant kad ir magistro darbais apie atskiras jo iškeltas problemas. Tam irgi reikia “parako”, gerai mokėti prancūzų ir kitas kalbas, suvokti istorinį, kultūrinį kontekstą, mokėti žavėtis kitų kūryba.

Tvirčiausi – kultūros tiltai

Ko gero. Iš tikrųjų reikėtų aktyviau šia linkme veikti. Turint pasaulinio garso vardus privalu siekti, kad jie tą reikšmę ir skambesį įgytų taip pat ir mūsų šalyje. O neįgyja tik dėl mūsų pačių - esame vangūs, kai kur mąstome ribotai ir be didesnių polėkių. Mane tiesiog sužavėjo J. Baltrušaičio biografo J. F. Ševrjė skaityto pranešimo kai kurie momentai, kad ir jo bandoma įrodyti mintis apie J. Baltrušaitį, kaip vieną pirmųjų pasaulyje struktūralistinio metodo šalininką ir jo grindėją humanitariniuose moksluose, tarpdisciplininės ideologijos skelbėją ir pagaliau savo darbais apie vaizdų keistenybes (aberacijas, anamorfozes ir kt.) padariusį didžiulę įtaką postmodernizmo įkvėpėjams.

Prancūzijos ambasados kultūros patarėjas, meno istorikas Patrick Donabedian seniai studijuoja J. Baltrušaitį. Jį domina tai, kaip jis aiškina romanikos ir gotikos savitumus, skirtumus, bendrybes. Savo pranešimą Kaune P. Donabedian taip ir suformulavo “Jurgio Baltrušaičio įnašas į krikščioniškojo Kaukazo pažinimą (1920-1930 metais)”, kai jaunasis menotyrininkas keliavo po Armėniją, Gruziją, studijavo architektūrą, sakralinius objektus ir jų simbolius ir vėliau, 1929 metais, parašė knygą apie armėnų ir gruzinų viduramžių meną, knygą, kuri dabar laikoma šiuose kraštuose pamatine. Iš tikrųjų pasaulis gražus savo harmoninga vienove, o menas būtent ją simbolizuoja, žinoma, jeigu jis yra turiningas, prasmingas, vedamas gilios minties ir jausmo.

Baigdamas dar noriu pridurti, jog aš dėkingas Jums, gerbiamas redaktoriau, už šį užsitęsusį interviu. Keista. Jis užsimezgė praeitais metais ir po gerokos pertraukos baigiamas šįmet. Ar tai nebus ilgiausias bent jau mano biografijoje interviu, sumušęs lietuviškus Gineso rekordus. Tad dėkime tašką, nes skaitytojai ims nuobodžiauti ir dar pridurs – geriau prie knygos prisėsk, o ne vinguriuok pokalbiuose. Juk Jūs žinote, kokie įnoringi, neatlaidūs tie skaitytojai.

Ačiū, Profesoriau, už kantrybę ir dėmesingumą “Mokslo Lietuvai”. Matau, kaip esate užsiėmęs ir kokiame gyvenimo ir mokslinės veiklos verpete sukatės. Dėkodamas už šį ilgą, bet, esu tikras, skaitytojams nepabodusį pokalbį apie Jurgį Baltrušaitį, nuoširdžiai sveikinu tapus 1999 m. Lietuvos mokslo premijos laureatu. Linkiu Jums sveikatos ir kūrybinio įkvėpimo.

Nekantriai lauksime pasirodant Jūsų naujosios knygos apie Jurgį Baltrušaitį.