Gediminas Zemlickas

Naujasis leidinys “Senieji Lietuvos žemėlapiai” sudarytas iš Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomų kartografijos rinkinių. Visų pirma tai garsaus XIX a. istoriko prof. Joachimo Lelevelio surinktoji kolekcija, taip pat 1983 m. bibliotekai padovanotasis Vaclovo Dargužo, Šveicarijoje gyvenančio mūsų tautiečio, rinkinys. Štai šios dvi kolekcijos ir tapo naujojo leidinio pagrindu.

Šiuos faktus prisiminusi Alma Braziūnienė pasidžiaugė, kad nuo šiol bibliotekininkams nebereikės iš saugyklų traukti senųjų žemėlapių originalų kiekvienam norinčiam juos pasižiūrėti. Dažniausiai tų senųjų žemėlapių prireikdavo ne tiek senosios kartografijos tyrinėtojams, kiek dailininkams, knygų iliustratoriams ir kitiems panašių profesijų atstovams, kurie siužetų ir įkvėpimo semiasi taip pat ir iš senųjų žemėlapių. Suprantama, jog nuo nuolatinio naudojimo žemėlapių originalai kenčia, nuo šiol jie dažniau galės “pailsėti”.

Kalbėdamasi su šių eilučių autoriumi A. Braziūnienė minėjo, jog leidinio sudarytojai ir leidėjai tikėjosi, kad šie naujai išspausdinti senieji žemėlapiai pasieks visų pirma Lietuvos mokyklas, bus Lietuvos istorijos pamokų būtina iliustracija. Tiesa, pati sudarytoja suabejojo, ar tikrai “Senieji Lietuvos žemėlapiai” daugelį mokyklų pasieks, nes ekonominio sunkmečio laikais mokyklai tai nėra pigus leidinys. Užtat gera dirva reikštis naujiesiems mūsų laikų mecenatams, kurie visada gali prisiminti kilnųjį profesorių Joachimą Lelevelį, kuris buvo priverstas gyventi toli nuo pamiltojo Vilniaus, bet savo testamentu būtent Vilniaus universitetui jis užrašė savo turtingąją biblioteką ir gausius rinkinius, taip pat ir senųjų žemėlapių.

Beje, tų senųjų žemėlapių mūsų šalyje nėra itin daug. Jų rinkimas, kolekcionavimas – brangus malonumas. Be VU bibliotekos, jie dar saugomi Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje, Nacionalinio muziejaus ir Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos saugyklose. Kartografijos rinkinių galima rasti ir privačiose kolekcijose. Vieną didžiausių kolekcijų turi sukaupęs prof. Kazys Varnelis. 1999 m. galėjome jo senaisiais iš JAV atvežtais žemėlapiais pasidžiaugti Vilniaus menininkų rūmuose surengtoje senosios kartografijos parodoje. Beje, viena tos parodos rengėjų ir pristatytojų visuomenei tada buvo taip pat Alma Braziūnienė.

Taigi senoji kartografija, kuri ligi šiol buvo tik didžiausių šalies bibliotekų veiklos sritis ir pavienių kolekcininkų brangus užsiėmimas, eksponuojama parodose ir naujuose leidiniuose tampa vis labiau prieinama daugeliui besidominčiųjų.

Žemėlapis - kaip politinės diskusijos priemonė

Kad žemėlapiai buvo tam tikras politinės ir ideologinės kovos ginklas net ir tais laikais, kai buvo sudaromi, pripažino ir VU Istorijos fakulteto dekanas, nacionalinės premijos laureatas doc. Alfredas Bumblauskas. Pretekstą jo samprotavimams suteikė doc. Arturas Mickevičius, pasiūlęs diskusijos temą: kokių tikslų siekė pirmąjį Lietuvos žemėlapį užsakęs ir 1613 m. Amsterdame išspausdinęs kunigaikštis Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis?

Žinoma, nereikėtų atmesti ir grynai praktinės reikšmės. Senieji žemėlapiai neretai siejami su kariniais poreikiais, nes kariuomenei būtina žinoti, kur žygiuoti. XVII a. pirmoji pusė – karų laikotarpis: LDK kariuomenei pietuose teko kovoti su turkais (1621 m. mūšis prie Chotino), rytuose - su Maskvos, šiaurėje - su švedų kariuomenėmis.

Pasak A. Bumblausko, XVI a. pab. - XVII pradžioje civilizacijos pažanga Lietuvoje akivaizdi įvairiose gyvenimo srityse. Tai ir lietuviškų knygų leidyba, gausėjančios mokyklos ir Vilniaus universiteto įkūrimas, pagaliau ta pažanga ryški paskelbtuose trijuose Lietuvos Statutuose ir didžiųjų miestų architektūroje.

Vienas tokių reikšmingų kultūros paminklų, kuris taip pat rodo civilizacijos Lietuvoje pažangą, yra LDK 1613 metais Amsterdame išleistas žemėlapis. Jo sumanytojas - kunigaikštis Mikalojus Kristupas Radvila, pravarde Našlaitėlis, garsiosios knygos apie savo 1582-1584 m. kelionę į Jeruzalę, Siriją ir Egiptą autorius. Įtakingas LDK didikas (1569 m. jam suteiktas didžiojo kunigaikščio rūmų maršalo urėdas, 1578 m. - didžiojo maršalo, 1590 m. - Trakų, o 1604 m. - Vilniaus vaivados urėdai) buvo ir plačių renesanso epochos užmojų mecenatas, savo rūmuose Nesvyžiuje telkęs menininkus, literatus, amatų meistrus, įvairių sričių kultūros darbuotojus. Parsikviesdino ir dailininką Tomą Makovskį, kuris save vadino M. K. Radvilos dvaro geografu. Mat kunigaikštis pradėjo LDK žemių kartografavimo darbus. Tie duomenys panaudoti sudarant LDK žemėlapį, kurį 1581-1596 m. parengęs T. Makovskis ir nuvežė į Olandiją. Ten žemėlapis buvo išraižytas vario plokštėse (raižė Heselis Geritszas, lotyniška forma - Gerardus), padaugintas ir išspausdintas. Pats kunigaikštis buvo šio žemėlapio sumanytojas ir redaktorius, o teksto autorius pasirašė inicialais T. M. Lyg ir savaime suprantama, jog tai Tomas Makovskis. Tekstą sudaro pagrindinė ir aiškinamoji dalys, kurios skirtos “įvairių autorių raštams ir nuomonėms” paneigti. Mat daug netiesos apie Lietuvą jau buvo paskleista, teisybei netgi visai priešingų žinių.

Nors žemėlapio tekste polemikos adresatas neįvardytas, tačiau galima beveik neabejoti, kad pirmas taikinys yra vokiečių geografo Georgo Brauno didžiųjų pasaulio miestų atlasas. Trečioje atlaso knygoje, išėjusioje Kelne 1581 m., pateiktas Vilniaus miesto planas, išspausdintas ir lotyniškas Lietuvos sostinės aprašymas. Pasak šio teksto autoriaus, į šį miestą ateiti ir iš jo išeiti galima tik žiemą, užšalus pelkėms ir ežerams, mat visa Lietuva apsupta pelkių ir didelių miškų. Mieste namai daugiausia mediniai, maži ir žemi, be miegamųjų ir virtuvių, pastatyti be jokios tvarkos. Tik kai kurias gatves - ypač Vokiečių ir Pilies - puošia mūriniai gražūs namai, pastatyti kitataučių, kurie atvyksta prekybos tikslais. Priemiesčiuose daugybė lūšnų, pastatytų be tvarkos ir gatvių, “vien pagal nemokytų barbarų norą”…

1613 m. žemėlapio autorius dėsto priešingai: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė yra labai plati ir labai gera šalis, iš visų pusių turinti gerus neklaidžius, lengvai važiuojamus kelius - “priešingai kai kurių rašytojų nuomonei, kad į ją galima patekti tik žiemą”. Žodžiu, keliautojas iš Lenkijos į Lietuvą gali ateiti nesušlapęs kojų. Vilniaus mieste esama daug puikių pastatų, medinių namų nedaug ir jie stovi nuošalesnėse vietose, priemiesčiuose. Lietuvių drabužiai esą puošnūs, pasižymi įvairumu, žmonės gyvena švariai.

Rašoma ir apie lietuvių prekybą su kitais kraštais. Be visų rūšių javų, prekiaujama linais, kanapėmis, jaučių odomis, taukais, vašku, pelenais, derva, žvėrelių kailiais ir pan. Šalyje gausu pilių, rūmų, įvairių tikybų maldos namų. Lietuvių giminė džiaugiasi daugeliu laisvių, o pati ji labai draugiška, civilizuota ir svetinga…

Žodžiu, belieka patiems atvažiuoti ir įsitikinti – visai kaip dabartinėje turistinių leidinių reklamoje. Polemizuodamas su Georgo Brauno atlase pateiktomis žiniomis ir kitais kritiškai nusiteikusiais svetimtaučiais, 1613 m. LDK žemėlapio teksto autorius siekia gerinti Lietuvos valstybės įvaizdį ir daro tai pakankamai sumaniai. Akivaizdi diplomatinė diskusija su Vakarais.

Pridursime, jog tai darė ne šiaip mokslų ragavęs provincialas, bet šviesiausiasis  kunigaikštis M. K. Radvila Našlaitėlis, jaunystėje mokslus ėjęs įvairiuose Vakarų Europos universitetuose, priklausęs aukščiausiam valstybės politikos elitui, užsidegęs pažinti kitus kraštus keliautojas, daugelį Europos valstybių aplankęs šviesuolis, po kelionės į Šventąją Žemę parašęs bestselerį “Kelionė į Jeruzalę”, kuriam to meto Europoje prilygti galėjo labai nedaug kelionių aprašymų.

Vadinasi, 1613 m. LDK žemėlapis galėtų būti pavadintas ir ideologinės kovos priemone, mėginimu Vakarų Europai parodyti Lietuvos europietiškumą. Antai šio žemėlapio kartografavimo tikslumas, aprašymų turiningumas, meninis apipavidalinimas buvo pripažintas kaip vienas tobuliausių to meto pasaulyje, galėjo būti pavyzdys kitų valstybių kartografijos kūriniams. Du šimtmečius šiuo žemėlapiu rėmėsi kitų kartografijos mokslo ir meno kūrėjų kartos, deja, dažniausiai taip ir neprilygusios M. K. Radvilos Našlaitėlio ir T. Makovskio kartografijos šedevrui.

Dabar šį žemėlapį iš leidinio “Senieji Lietuvos žemėlapiai” gali įsigyti kiekvienas praeities ir kartografijos meno mylėtojas.