Devintojo dešimtmečio pradžioje aš rimtai susidomėjau lietuvių sintaksės problemomis. Tuo metu V. Ambrazo monografija “Lietuvių kalbos dalyvių istorinė sintaksė” pirmą kartą pateko į mano rankas. Dabar ši knyga atrodo visiškai susidėvėjusi nuo dažno naudojimo ir daugybės mano čia įrašytų pastabų. Man ji padarė didžiulę įtaką ir paskatino parašyti knygą “A Lithuanian Historical Syntax”, kuri buvo išleista 1986 m. Tos knygos recenzijoje žymus latvių kalbininkas (deja, jau miręs) Valdis Zeps rašė: “Ši knyga pasižymi keliomis savitomis ypatybėmis… Kurį puslapį beatsiverstum, Schmalstiegas visur rodo didelį pasitikėjimą įžymiuoju lietuvių kalbos sintaksės specialistu Vytautu Ambrazu; tiesą sakant, net 17 pirmųjų šios knygos skyrių pradedami šitaip: “Ambrazas mano” arba labai panašiai”.

Prof. V. Ambrazas, be abejo, yra neeilinis mokslininkas ir pedagogas. Jis man yra parašęs daug laiškų, kuriuose mielai stengdavosi atsakyti į visus man rūpimus klausimus.

Palyginti su mano gimtąja anglų kalba lietuvių kalbos morfologijos ištekliai didesni, bet vis tik man atrodė, kad būtų galima sudaryti dviprasmiškų sakinių. Todėl sudariau du tokius sakinius: “Jis nupirko liūtą karvėms ėsti” ir “Jis nuvedė Joną banginiui ėsti”. V. Ambrazas man atsakė (laiškas rašytas 1996 03 19): “Tavo linksmi pavyzdžiai apie liūtą ir banginį struktūros požiūriu tikrai dviprasmiški, nes datyvo su infinityvu konstrukcijoje datyvas gali būti ir agentas, ir patientas. Dviprasmiškumą čia šalina tik žodžių reikšmė (referencija): be abejo, klausytojas ar skaitytojas pirmuoju atveju supras, kad liūtas nupirktas tam, kad ėstų karves, o Jonas nuvestas tam, kad jį suėstų banginis. Tačiau pati konstrukcijos sintaksinė struktūra to nerodo”.

Kaip geras bičiulis, jis visada linkęs man padėti ir patarti, nors mūsų nuomonės ir ne visada sutampa. Jau seniai domiuosi agento kilmininku lietuvių bei kitose indoeuropiečių kalbose. Tą linksnį vartojant ir lietuvių kalbos pasyvinėse konstrukcijose aš įžvelgiu seną ergatyvinę konstrukciją. Tačiau viename laiške (1981 02 05) Ambrazas man parašė, “kad pasyvas susidarė baltų kalbose palyginti neseniai. Nominatyvinė sandara baltų kalbose vyravo dar prieš pasyvo susidarymą”.

1986 m. stažavausi Lietuvių kalbos institute. Čia mes abu dažnai susitikdavome. Iki šiol negaliu pamiršti mūsų ilgų ir karštų diskusijų apie įvairias aktualias baltistikos ir indoeuropeistikos problemas. Šios diskusijos man buvo tikrai labai naudingos – iki šiol jaučiuosi jam labai dėkingas už tuos mūsų karštus ginčus, nors nė vienam nepasisekė įtikinti kitą pakeisti savo požiūrį.

Bet didžiajam jo gyvenimo tikslui pasiekti, užkopti į tą “laimės žiburį”, vis pritrūksta laiko. Dažniausiai lietuvių bendrinės kalbos problemos ir poreikiai, pedagoginis darbas, svarbiausių kalbinių veikalų redagavimas priverčia nustumti į šalį savo mokslinius tyrinėjimus.

V. Ambrazas yra visų nuo aštuntojo dešimtmečio išleistų lietuvių kalbos gramatikų lietuvių, rusų ir anglų kalbomis bendraautoris ir vyriausiasis redaktorius. Jis redagavo ir naujausią lietuvių kalbos gramatiką anglų kala, pasirodžiusią 1997 m. V. Ambrazas – pačių svarbiausių Lietuvos mokslo ir kalbos institucijų narys. Retas kalbinis veikalas Lietuvoje pasirodo iš pradžių nepatekęs į jo rankas, be jo nuoširdžių, bet dalykiškų patarimų ar oponavimo. Daug jėgų jis atiduoda ir svarbiausiems kalbotyros žurnalams: “Lietuvių kalbotyros klausimai”, “Baltistica” ir kitiems.

Labai daug dėmesio V. Ambrazas skiria ir rengiant naują kalbininkų kartą. Per pastaruosius penkerius metus nemažai jo mokinių apgynė daktaro disertacijas – Jolanta Gelumbeckaitė, Artūras Judžentis, Virginija Vasiliauskienė… Jo vadovaujami, jie tyrinėjo senosios lietuvių kalbos linksnių ir prielinksnių konstrukcijas, palyginimus, atributinės frazės struktūrą. Dabartiniai doktorantai Jovita Liutkutė, Edita Kibildaitė ir Jūratė Pajėdienė bei kiti analizuoja senųjų raštų šalutinio sakinio struktūros ypatybes. Visi jie kartu su savo vadovu stengiasi užpildyti tas didžiules lietuvių kalbos sakinio struktūros ir jo raidos tyrinėjimo spragas. Disertacijos, parengtos jam vadovaujant, pasižymi analizuojamų problemų aktualumu, stipriais teoriniais pagrindais, puikia moksline kalba.

V. Ambrazas nėra tas vadovas, kuris nori matyti tik galutinį darbo rezultatą. Kiekvieną kartą jis kantriai laukia savo doktorantų Taurakalnyje, name su bokšteliu, kur įsikūręs Lietuvių kalbos instituto Gramatikos skyrius. Ir visuomet patars, padės surasti ir gauti reikiamas knygas, įveikti nepasitikėjimo savimi jausmą. Jis ypač stengiasi padėti doktorantams įveikti tą bauginančią biurokratinę “mašiną”, kuri yra neatskiriama kiekvienos daktaro disertacijos gynimo dalis. Jaunųjų kalbininkų, norinčių, kad jis vadovautų rašant disertacijas, visuomet buvo daugiau negu leido to imtis profesoriaus jėgos ir laikas.

Man rodos, kad tereikia tik surankioti po įvairias knygas ir straipsnius išbarstytas jo mintis apie senąjį mūsų sakinį ir gal … ant mūsų stalo vėl gulės dar vienas svarbus lituanistikos veikalas.