Bernardas Aleknavičius

Svečiuojuosi Priekulėje pas rašytoją Evę Simonaitytę, o ši nei iš šio, nei iš to ir klausia:

- Sakyk, o kaip pats žiūri į Enzį Jagomastą?

Klausimas netikėtas, bet jeigu jau klausia rašytoja, tai ir savo nuomonę reikia pareikšti:

- Mano supratimu, tai buvo nepakartojama asmenybė. Su savo šeima Enzys Jagomastas ne tik Mažajai Lietuvai, bet ir visai lietuvių kultūrai tiek daug yra padaręs, kad ir jo vaidmenį šiandien sunku nusakyti. Vien jo leistas ir redaguotas “Naujasis Tilžės keleivis” buvo toks ryškus žiburys, ilgai švietęs Mažajai Lietuvai, kurį vargu ar kas nors tinkamai beįvertins…

- Ir aš taip manau, - atsidūsta rašytoja. - Iš tikrųjų Jagomastas buvo nuostabus žmogus. Neblogai ir aš jį pažinojau. Prisimenu pirmą kartą su Enziu Jagomastu susitikau, atrodo, 1922 m. Tilžėje. Tuomet dar daug ko nesupratau, bet jau ir tada man jis paliko neišdildomą įspūdį. O štai po kelerių metų pertraukos, man jau gyvenant Kaune, vieną vakarą kažkas tyliai pasibeldė į buto duris. Net nustėrau, kai tarpduryje pamačiau Enzį Jagomastą ir jo sūnų Dovą. Stovėjau tarsi žado netekusi. Toks nelauktas ir netikėtas buvo šis susitikimas. Enzys pasakojo, kad jis su šeima per 48 valandas buvo priverstas palikti Tilžę ir persikelti į Lietuvą. O dabar žadąs apsigyventi Vilniuje. Ir dar kažką jis pasakojo apie ne visai aiškius savo paties ateities planus.

- Kartą ir aš su viena drauge iš Kauno nuvažiavau į Vilnių aplankyti Enzio, bet jo nesutikau. Jagomasto žmona, kurią tuomet pirmą kartą pamačiau, pasakė, kad Enzys šiuo metu esąs darbe.

Pašnekovė nutilo. Kuriam laikui nejauki tyla užvaldė mažą rašytojos kambarėlį. Ir tik giliai atsidususi Evė Simonaitytė sako:

- Kuriam laikui praėjus ir vėl į Kauną atvyko Enzys Jagomastas su Dovu. Iš anksto žinojau, kad juodu atvažiuos, todėl prie kafijos pakviečiau ir Martyno Jankaus dukrą Edę. Kol užvirs kafija, prisėdau. Senasis Enzys, o tada jam buvo 70 metų, vaikštinėjo po kambarį ir kažką pasakojo. Paskum priėjo prie manęs, apkabino mane per pečius ir pasakė: “Evut, Evut, kodėl tu ne mano dukra…” Tariant jam šiuo žodžius, cinktelėjo Enziui Jagomastui padėtas puodukas ir skilo pusiau. Nuotaika sugedo. Nors Edė ir visokiais būdais stengėsi pakelti mūsų ūpą, bet jai tai padaryti nepavyko. Šis susitikimas su Enziu Jagomastu ir jo sūnumi Dovu buvo paskutinis.

- Bet ką aš čia pasakoju, - sunerimo rašytoja. – Juk visa tai mano trilogijoje kuo smulkiausiai aprašyta. Belieka tau tik pasiskaityti…

Šį bei tą apie Enzį Jagomastą teko nugirsti ir iš Klaipėdoje gyvenusio vyresnės kartos žurnalisto, kartu su Baliu Sruoga kalinto Štuthofo koncentracijos stovykloje, o sovietmečiu Sibiro lageriuose bandomo perauklėti Augusto Stankevičiaus. Šis fašizmo ir bolševizmo koncentracijos stovyklų buvęs kalinys visados šiltais žodžiais prisimindavo Enzį Jagomastą ir jo dukrą Oną Jagomastaitę-Vilmantienę”:

- 1941 metais, dirbdamas Albino Žukausko redaguojamo laikraščio “Vilniaus balsas” redakcijoje, dažnai susitikdavau su Ona Jagomastaite. Ji, kaip žurnalistė, su įvairiausiais reikalais gana dažnai užsukdavo ir į mūsų redakciją. Pasišnekučiuodavome. Prasidėjus karui ir aš svečiavausi Jagomastų namuose. Apie ką mes tuomet kalbėjome, dabar jau neprisimenu. Tik prisimenu, kad senasis Enzys Jagomastas tuomet buvo gerokai susinervinęs. Praėjus kuriam laikui po mano viešnagės pas Jagomastus, išgirdau liūdną žinią – Jagomastų šeima sušaudyta. Tuomet su grupe vienminčių nuėjome į Jagomastų butą, tikėdamiesi išgabenti turtingą archyvą, kurį jie buvo atsigabenę iš Tilžės. Deja, ant buto durų radome užrašą “Antschlag” (“Uždrausta”).

Tai tokie prisiminimai apie Enzį Jagomastą jį pažinojusių žmonių, kuriuos man gyvenime teko susitikti.

Bet grįžkime į Enzio Jagomasto jaunystę, į jo gimtinę Lumpėnuose. Tai čia 1870 m. kovo 22 d. gimė Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas, žurnalistas, lietuviškų laikraščių bei knygų leidėjas, spaustuvininkas Enzys Jagomastas. Deja, šiandieniniai lumpėniškiai, išgirdę šią pavardę, tik pečiais gūžteli. Ne, tokio žmogaus jie negirdėjo. Ir tai nenuostabu. Lumpėnuose, kurie tuomet priklausė Tilžės apskričiai, o dabar – Šilutės rajonui, praėjo tik Enzio Jagomasto vaikystė. Lumpėnų pradinėje mokykloje, kurios pastatas, nors ir gerokai pasikeitęs, bet išlikęs, 1884 m. jis baigė pradinius mokslus ir, turėdamas 14 metų, persikėlė Tilžėn, kur Oto Mauderodės spaustuvėje mokėsi spaustuvininko amato.

Tilžė – tuometinis Europos lietuvių kultūrinio gyvenimo centras – jaunutį Enzį Jagomastą labai greit įtraukė į lietuvišką visuomeninę veiklą. Bibliografo zanavyko Juozo Angrabaičio ir spaudos darbuotojo Jurgio Mikšo dėka Enzys Jagomastas susipažino su tuometiniais lietuvių kultūrinio gyvenimo veikėjais: Jonu Basanavičiumi, Jonu Kriaučiūnu, Jurgiu Zauerveinu- Girėnu, Dovu Zauniumi, Jonu Šliūpu ir kitais.

Nors Enzio Jagomasto tėvai vokiškai niekados nekalbėjo, o ir pats Enzys šią kalbą pirmą kartą išgirdo tik Lumpėnų pradinėje mokykloje, bet jo lietuvių šnekamoji kalba gerokai skyrėsi nuo tuometinės literatūrinės kalbos. Todėl, be mokslo spaustuvėje, Tilžėje Enziui teko nemažai skaityti ir savišvietos pagrindais lavintis. Švietėjiškos aplinkos veikiamas netrukus ir pats Enzys Jagomastas pradėjo bendradarbiauti Tilžėje leidžiamame laikraštyje “Naujas lietuviškas ceitungas”. O kai Juozui Angrabaičiui ir Otui Mauderodei kilo mintis leisti naują lietuvišką laikraštį “Žemaičių ir Lietuvos apžvalga”, tai atsakinguoju redaktoriumi buvo pakviestas ne kas kitas, bet dvidešimtmetis Enzys Jagomastas, o faktiniu redaktoriumi tapo panemunių Zanavykų sūnus Juozas Angrabaitis – Jonas Zanavykutis.

Tilžėje pagyvenęs daugiau kaip dešimtį metų ir gerai išmokęs spaustuvininko amatą, Enzys Jagomastas vedė Prūselių kaimo ūkininkaitę Martą Jurgelaitytę. Jaunosios kraitį, o jaunojo santaupas sudėjus krūvon, išėjo apvali pinigų sumelė, už kurią Jagomastai ir nutarė įsigyti spaustuvę “Lituania”.

Turėdamas nemažą autoritetą, Enzys Jagomastas tarp Tilžės lietuvių nuolat žadino tautinį susipratimą ir visą laiką troško padėti spaudos laisvės netekusiems savo tautiečiams carinės Rusijos priespaudoje pavergtoje Lietuvoje. Įsigijus nuosavą spaustuvę ši jaunystės dienų svajonė tapo realybe. Spaustuvė “Lituania” spausdino lietuviškas knygas, o jos šeimininkas Enzys Jagomastas pradėjo leisti laikraštį “Lietuviškas laiškas”, kurį vėliau, kad taptų populiaresnis, pavadino “Aušra”. Deja, Mažosios Lietuvos lietuvių ypatingo dėmesio “Aušra” nesusilaukė. Tuomet Lankupiuose gyvenantis visuomenės veikėjas Endrikis Šadagys Enziui Jagomastui patarė nuo 1899 m. pradėti leisti savaitinį priedą “Namų prietelius”, bet ir sumanytas priedas “Aušros” neišgelbėjo. Viena nelaimė – dar ne nelaimė. Enzys Jagomastas ir raidžių rinkėjas Plotas už straipsnį, paskelbtą “Aušroje”, kuriame buvo ginamas dr. Vilius Bruožis, vokiečių valdžios buvo nubausti bauda po 300 markių, o laikraštis uždarytas. Šitaip vokiškieji kolonistai Tilžėje norėjo užgniaužti dar vieną kylantį lietuvišką židinį. Laikraščio uždarymas spaustuvės “Lituania” savininkui atnešė pragaištingų nuostolių. Tai ir buvo didžiulė nelaimė. Enzys Jagomastas įbrido į skolas, iš kurių išsikapstyti jau nepajėgė. Spaustuvė buvo parduota iš varžytinių. Ją nupirko E. Jagomasto žmonos brolis M. Jurgelaitis, todėl ir toliau ji liko senojo šeimininko rankose.