Pasirodžius doc. Edmundo Rimšos naujajai knygai “Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų antspaudai” į keletą klausimų paprašėme atsakyti Lietuvos istorijos instituto vyriausiąjį mokslinį bendradarbį prof. habil. dr. Edvardą GUDAVIČIŲ.

Ką Jums pačiam reiškia senieji Lietuvos antspaudai?

Visų pirma turiu pasakyti, kad antspaudus tyrinėja pagalbinė istorijos mokslo disciplina – sfragistika.

Jeigu sfragistika yra pagalbinė disciplina, tai lyg antrinė būtų kitų, pvz., rašytinių istorijos šaltinių atžvilgiu?

Jokiu būdu. Štai tą ir noriu pasakyti, jog nėra antrinių disciplinų istorijos moksle.

Tai kodėl tada vadinama pagalbine disciplina?

Tai tradicinis požiūris. Mokslinė istoriografija prasidėjo būtent nuo pagalbinių disciplinų, nuo XVII a. benediktino vienuolio Johan Mabillon ar kitų archyvarų, kurie turėjo labai paprastą ir aiškų tikslą – klasifikuoti dokumentus ir įrodyti, kad jie yra autentiški.

Antspaudai tą autentiškumą gali patvirtinti arba paneigti?

Taip, nors ir ne tik antspaudai. Kai Europoje buvo pradėta kvalifikuotai tvarkyti senuosius dokumentus, prasidėjo ir kvalifikuoto mokslo raida, kuriama remiantis tikrais, patikimais dokumentais. Tai naratyvinės istoriografijos, politinių įvykių nagrinėjimo ir t. t. pradžia. Štai tada pagrindas, kuriuo rėmėsi istorijos mokslas, ir buvo pavadintas pagalbinėmis disciplinomis, kadangi būtent jos ir padėjo parašyti naują, kvalifikuotą, nekronikinę istoriją. Išaušo mokslinės naratyvinės istorijos laikai.

Pagaliau kalbėdamas apie pačią sfragistiką, noriu atkreipti dėmesį, jog antspaudai – tai visų pirma kultūros reiškinys. Kartu tai ir objektas, kuris labai daug pasako apie valstybės struktūrą, jos raidą, dvasinę kultūrą, tiriamojo laikotarpio vaizdulius, simbolius ir t. t. Nors sakoma, kad tai pagalbinė mokslo disciplina, bet tai pamatas, ant kurio stovi paties istorijos mokslo rūmas. Nežinodamas tų vadinamųjų pagalbinių disciplinų, istorikas negalės kvalifikuotai įvertinti faktų, procesų ir t. t. Netgi tos vadinamosios legendos – antspaudų įrašai – yra daug pasakantys dalykai.

Tie įrašai mums akivaizdžiai byloja, kad antspaudai – tai neatsiejama europietiškos kultūros dalis. Bet ne lietuviškos, kaip kad ją suprantame šiandien.

Bet taip visoje Europoje. Tiesa, trumpą laiką svarbų tuo metu vaidmenį vaidino kirilica. Tačiau toliau procesas plėtojosi lotynų, kažkiek ir lenkų kalba. Žinoma, šių dienų sfragistikoje jau vartojama lietuvių kalba.

Kaip įvertintumėte Lietuvos antspaudų turtus?

Jeigu lyginsimės su turtingomis šiuo požiūriu šalimis, tai galime patys sau atrodyti labai bėdini. Bet jei mėginsime įvertinti visa, ką turime, tai matysime didžiulį turtą, kurį būtina giliai tyrinėti.

Doc. Edmundas Rimša sako, jog tų tyrinėjimų pradžia buvo gerokai varžoma, pakako įvairių “tabu”. Pavyzdžiui, sovietmečiu buvo reikalaujama apsiriboti vien dabartinės Lietuvos teritorijoje esančių tos srities paminklų tyrinėjimu, buvo tiesiog draudžiama tyrinėti tai, kas buvo susiję su Baltarusijos, Ukrainos ir kitomis teritorijomis?

Žinoma, kad taip, – trukdymų pakako visiems. Bet štai ką galiu pasakyti. Dar nesu kiek giliau susipažinęs su naująja knyga, tačiau kiek pažįstu patį E. Rimšą ir jo sfragistikos, heraldikos tyrinėjimus, tai neabejoju, jog naujasis veikalas yra nepaprastai vertingas darbas. Prisimenu, kaip E. Rimša pradėjo dirbti Lietuvos istorijos institute. Į akis iškart krito tai, kad šis žmogus moka nepaprastai sistemingai dirbti. Kad būtų suprantamiau, ką noriu pasakyti, pasitelksiu štai tokią analogiją.

Vienoje užsienio šalyje statė rusai ir vokiečiai. Rusai jau pastatė sienas, buvo bebaigią ir visą pastatą, beliko tik stogą uždengti, o vokiečiai tarsi dar net nepradėjo statyti. Jie pirma paruošė aikštelę, suprojektavo ir nutiesė komunikacijas, kelius ir kt. Rusai to nedarė, bet iškart visą pastatą pastatė. Todėl vėliau turėjo daug ką iš naujo perstatinėti.

Edmundas Rimša iškart savo tyrinėjimus pradėjo kaip tie vokiečiai statinį: susidarė kartoteką, skrupulingai susirinko kas reikia, kad būtų po ranka. Regis, tik porą antspaudėlių buvo ištyrinėjęs, o jau viską turėjo sudėliojęs į lentynėles, pedantiškai susisteminęs darbą.

Vaizdumo dėlei pasitelksiu dar vieną pavyzdį. Iki pasirodant kultūros istoriko Edmundo Laucevičiaus veikalui “Popierius Lietuvoje. XV-XVIII a.” (1967 m. 2 kn.) filigranistikos, t. y. vandens ženklų tyrinėjimo, disciplinos Lietuvoje tebuvo užuomazgos, kitų kraštų tyrinėtojams balta dėmė. E. Laucevičius savo veikalu šios srities tyrinėjimams iškart užtikrino tarptautinį pripažinimą, Lietuvos filigranistika nuo šiol drąsiai galėjo būti lyginama su tokiais kitų šalių geriausiais laimėjimais. Tokio aukšto įvertinimo pasiekti galima tik nepaprastai kantriu darbu, suprantama, jeigu žmogui pakanka žinių, erudicijos ir didžiulio pasiaukojimo. Viso to E. Laucevičiui pakako. Drįstu teigti, jog tokio pat lygmens darbas yra ir pastaroji Edmundo Rimšos knyga apie senuosius antspaudus. Šį sfragistikos darbą drąsiai norėčiau palyginti būtent su E. Laucevičiaus filigranistikai skirtuoju veikalu. Naujoji E. Rimšos knyga lietuviškąją sfragistiką iškelia į tarptautinį šios rūšies tyrinėjimų lygį. Kalbėdamas apie asmenines mokslininko savybes, vėlgi matau tą patį pasiaukojamą darbą, didelius sugebėjimus ir visas kitas giliam mokslininkui būdingas savybes.

Lietuvoje turime aukšto lygio sfragistikos žinovą?

Pasakysiu daugiau: turime istoriką, kuris Lietuvoje šį mokslą sukūrė. Iki tol buvo fragmentai. Dabar turime sistemą.

Ar galime Edmundą Rimšą vadinti Lietuvos sfragistikos “tėvu”?

Drąsiai.