Balandžio 11 d. gydytojai, aštrios plunksnos publicistei Filomenai TAUNYTEI sukaks 75-eri. Iš jų 50 metų ji gydė žmones, pagal išgales gal gydo ir dabar. Gydo ne tiek kūno, kiek dvasios negales. Dažname laikraštyje galima perskaityti  šmaikštų F. Taunytės feljetoną ar šiaip aštrų rašinį, nes gyvenimas gydytojai dosnus ir nuolat pasiūlo aktualių temų. Ne paslaptis, kad jubiliatė kartais atsiverčia ir “Mokslo Lietuvą”, sakosi, jog vieną kitą mūsų laikraštyje įsiskaitytą faktą ar mintį panaudojanti ir savo rašiniuose. Tuo džiugiau mums, šio kuklaus laikraščio darbininkams. Sveikindami gydytoją Filomeną su iškilia veiklaus gyvenimo data, tikimės ir toliau ją matyti tokią pat energingą, aktyvią, kūrybingą. To visa širdimi linkime. Tačiau ir šiame jubiliejiniame pokalbyje gydytoja Filomena išlieka savita - nebando kalbėti “į toną”, niekam nepataikauja ir nenuolaidžiauja, nevengia reikšti ir ne visų ausį glostančias mintis, taigi žodžių į vatą nevynioja. Kitaip tariant, gydytoja ir toliau iriasi prieš srovę, kaip ji tą darė ir visą savo gyvenimą. Tokią ją matėme, pažįstame, tokią, nepripažįstančią kompromisų, ir toliau tikimės matyti.

Apie elitą

Esu giliai įsitikinusi, kad žmogus iš kiekvieno kito, net ir paties menkiausio žmogelio, net ir besirausiančio šiukšlyne, gali kai ko pasimokyti. Savitarpis pasikeitimas nuomonėmis yra labai brangus, ir klysta tie inteligentai (aš jų net nevadinčiau inteligentais), kurie tokie pasipūtę, jog mano, kad gali bendrauti tik su atitinkamo luomo žmonėmis.

Dabar iš tiesų ateina laikas, kai žmonės pradės skirstytis į luomus – jau skirstosi. Kas yra tas mūsų vadinamasis elitas? Kartais tai prasčiausiai baigusi universitetą mergelė, galėjusi užsivilkti geresnį žiponą, sugebėjusi ištekėti už aukšto pareigūno ar verslininko. Kad to elito atstovų būtų bent kiek aukštesnio lygio nei kitų išsilavinimas ar intelekto savybės – apie tai nėra nė kalbos. Užsivilkti gerą žiponą, išmokti dailiai vaikščioti gali ir beždžionė. Bet ką nors geriau ir giliau žinoti – čia jau reikia paties žmogaus pastangų. Deja, vyriškiai, kaip Jūs žinote, žiūrėjo ir matė išorę, o ką nors giliau įžvelgti jie įstengė galbūt tik vėliau.

Štai iš tokių žmonių ir formuojasi dabartinis mūsų elitas, kuris yra tuščias ir nesimpatingas.

Ar visada lietuviškas elitas toks ir buvo? Gal Jūs prisimenate ir kitokio elito blyksnius ar bent atspindžius?

Aš ir dabar pažįstu žmonių, kurie verti giliausios pagarbos ir gali būti laikomi elitu, bet patys savęs juo nelaiko. Tai kai kurie žurnalistai, rašytojai, gydytojai, daugelio kitų profesijų žmonės, kurie ir kuklūs, ir protingi. Tik jų portretai “Stiliaus” ar “Laimos” viršeliams niekada nebus fotografuojami. Ir Vienos baliuose jie, kiek žinau, nedalyvavo.

Nes niekas nekvietė?

Niekas ir nekvies. Jie ten nereikalingi, nes nėra tiek tušti, kad tais balių šurmuliais reikėtų tuštumą užpildyti.

Grįžta “Parduotų vasarų” laikai

Todėl talentas ir yra talentas, kad niekam neleidžia savęs žeminti. Ir ačiū Dievui. Dabar labai norima pažeminti žurnalistus ir publicistus, kurie drįsta parašyti teisybę. Bet pažeminti nepavyks. Galima laikinai suniekinti talentą, galima jo net nespausdinti, bet laikui bėgant jis vis viena užims deramą vietą. Laikui bėgant tikriausiai niekas nežarstys gerų žodžių apie mūsų dabartinius politikus, bet kalbės apie Justiną Marcinkevičių, galų gale galbūt net apie Juozą Baltušį ir kitus rašytojus, kurie išeidami kažką gyvenime paliks. O kad palieki kokį netikusį įstatymą, tai čia tik šios dienos mirksnis.

Spontaniškai besimezgančios diskusijos įkarštyje Jūs prisiminėte J. Marcinkevičių ir J. Baltušį. Vienas visa širdimi nuėjo su Sąjūdžiu, kitas iki paskutinio atodūsio taip ir nesusitaikė su Sąjūdžiu.

J. Baltušio “Parduotos vasaros” grįžta į Lietuvą. Matome samdinius, su kuriais visiškai nesiskaitoma, kurie už centus dirba. Matome skriaudžiamus vaikus. J. Baltušio smerktoji santvarka grįžta pačiu nemaloniausiu pavidalu. Bijau, praeis kiek laiko ir “Parduotos vasaros”, kaip ir J. Janonio kūryba, sužibės jau kaip mūsų gyvenimo teisingas atspindys. Galima šiuo metu tą kūrybą niekinti, visaip iš jos tyčiotis, bet ji atspindėjo tam tikrą gyvenimą, kuris sugrįžta.

Žengimo laisvės keliu euforijos, kurią tauta išgyveno Vingio parke, Baltijos kelyje ir kituose Sąjūdžio renginiuose, J. Baltušis nesuprato ir nepriėmė. Prisipažinsiu, jog dėl to man sunku suprasti liaudies rašytoją.

Šito jis negalėjo suprasti, nes tarybinės santvarkos metais jo gyvenimas buvo ir taip labai neblogas. Rašytojas buvo labai gerbiamas, laukiamas ir staiga jis pasijuto nustumtas, nereikalingas. Be abejo, to jis niekaip negalėjo suprasti. Jam reikia atleisti.

Apie persivertėlius

Niekas dabar neneigia, kad Sąjūdį sukūrė komunistų partija, nors jis ir “nuėjo” visai ne ten, kur partija norėjo. Čia ne apie tai kalba. J. Baltušiui reikia atleisti, kad jis pasikeitusiame gyvenime daug ko nesuprato. Jis nebuvo labai geras žmogus, buvo pavydus, ypač gabesniesiems. Bet jo kūryba yra atskira ir išskirtinė literatūros dalis, į kurią reikia žiūrėti išmintingai.

Yra tokia pasaka. Buvęs stebuklingas šaltinis, prie kurio žmonės rinkdavosi semti vandens, ir visi džiaugdavosi tuo šaltiniu. Kada vieno išminčiaus buvo paklausta, iš kur tas šaltinis teka, jis atsakė, jog teka per supuvusio šuns gerklę… Nesvarbu, iš kur geri žodžiai ateina, ir iš kur ateina teisybė, svarbu, kad būtų.

J. Baltušis polemizavo, pyko, niršo, bet piktybiškai nesielgė. Piktybiškus veiksmus atliko didesni veidmainiai. O tokių buvo, ir ne vienas. Jie akimirksniu persivertė, ir persivertimai vyko pašėlusiai greitai. Jiems buvo gera anoje santvarkoje, bet ir šitoje jie bemat išmoko žegnotis, į bažnyčią eiti. Ar maža tokių, kuriems anais laikais buvo gera gyventi, ir kurie dabartiniuose aukščiausios valdžios ešelonuose sugeba suktis? Tie žmonės tarybiniais metais formavo mūsų gyvenimą, ir šiandien formuoja. Jie veidmainiai ir kitaip jų niekaip negaliu pavadinti. Jie sakosi, jog tada melavę, o dabar nemeluoja – kaip tą suprasti? Jei vieną kartą persivertei, tai galėsi persiversti ir dešimtį kartų. Ir tas begalinis gobšumas.

Apie medikus

Šiuo metu nemokamo gydymo nėra, visa vykdoma sveikatos apsaugos reforma orientuota į tai, kaip pasigerinti gydytojams gyvenimą, o apie pacientą jau niekas negalvoja. Pacientas moka gydytojams už visas operacijas, o jeigu operacija ir nemokama, vis viena tenka kažkiek mokėti gydytojui. Pamėgink nemokėti. Mokamos visos ginekologinės operacijos. Kaip ir teismai, medicina yra pati blogiausia mūsų gyvenimo sritis. Jeigu teisėjai gauna atlyginimą ir dar kyšius, tai gydytojai gauna atlyginimus ir atitinkamą priedą iš ligonių.

Bet yra gydytojai, kurie nieko negauna – tai pediatrai, terapeutai, infekcionistai. Tačiau yra ir gydytojų elitas, kuris prasigyvena labai greitai – chirurgai, akušeriai-ginekologai.

Rinkos dėsniai šiuo metu ryškiausiai reiškiasi medicinoje. Aš jau ginu Jūsų sritį.

Jei taip, tai prašome iš darbuotojo neimti draudimo mokesčio. Tada žmogus, kuris pirks medicinos paslaugas, tik už jas ir mokės. Dabar atskaitomi dideli draudimo mokesčiai, žmogus metų metais neserga, o kai suserga, tai draudimas jam neapmoka už reikalingus vaistus, o moka tik už “ypatingus” vaistus. Pavyzdžiui, neapmokamas carbolenas – anglies tabletės, kurios pigios, gamintos Rusijoje, bet apmokamos brangios, lenkiškos, nors tai tas pats. Firmos sudaro sutartis su mūsų draudėjais (tą drąsiai galiu sakyti), jiems iš to nauda, nes gauna tam tikrus procentus, nuvažiuoja pailsėti prie šiltos jūros. O rusiški vaistai gana pigūs, ir žmonės jais galėtų plačiau naudotis, bet už juos nekompensuojama.

Tai ekonomikos ar moralės klausimas? O gal kiti dalykai?

Ir moralės, ir kiti dalykai. Visiškas nemoralumas tų žmonių, kurie vadovauja. Apylinkės gydytojas, terapeutas turi raustis farmakopėjose, ieškoti kompensuojamų vaistų sąrašų, antraip jis negali jų išrašyti. Tai didelė netvarka. Man teko būti Australijoje, ten gydytojas laisvas. Jeigu vaistai nemokami – tai nemokami.

Ar drįstumėte pasakyti, kad mūsų gydytojai mažiau moralūs už tos visuomenės narius, kuriuos jie gydo? Gal toks tokį pažino?

Esu gydytoja ir žinau viena: susirgęs žmogus visada geresnis už sveiką. Net ir su negeru žmogumi, susirgusiu, atsidūrusiu nelaimės akivaizdoje, prieš nebūtį, susikalbėti daug lengviau, negu su sveiku žmogumi. Tai galiu pagrįsti savo ilgamete praktika. Žmogus, kurio rankose yra kokia nors valdžia, galybė, privilegijos, visada turi galimybę būti blogesnis už tą, kuris tų privilegijų neturi. Išeina, kad teisėjai yra blogesni už tuos, kuriuos jie teisia ar išteisina. Deja, tą patį tektų pasakyti ir apie kai kuriuos gydytojus.

Kiti, net ir norėdami gerai dirbti, varžomi tokio baisaus popierizmo, kokio nebuvo jokiais tarybiniais laikais. Todėl kartoju: sveikatos apsaugos reforma orientuota ne į ligonį, bet į atitinkamą gydytojų rūšį. Antai vyr. gydytojo atlyginimas yra daug didesnis už paprasto gydytojo, šiuo metu nėra bendrų tabelių, kiekvienam atskirai paduodamas darbo užmokestis, kad nežinotų, kiek gauna kitas. Pažįstu aukščiausios kategorijos chirurgą, kuris per mėnesį gauna… 180 Lt dirbdamas poliklinikoje, nes ten jam nėra to profilio ligonių. Šiuo metu su žmogumi daroma kas tik norima. Viskas priklauso nuo valdančiojo – vyr. gydytojo.

Niekada neis be eilės

Laikoma, kad pati geriausia medicinos draudimo sistema yra Australijoje, taipogi ir Anglijoje, kur medicinos draudimo nėra, o gydymas visiškai nemokamas. Lietuvoje žinau atvejį, kai nesutvarstė lūžusios kojos į ligoninę patekusiam žmogui, girdi, tai ne mirtinas atvejis. Mat žmogus nebuvo apsidraudęs.

O ką pasakytų Hipokratas?

Pasakytų negerų dalykų. Kalbėjau su labai padoriais gydytojais, kurie įsitikinę: praeis 15 metų ir, jei bus tvarka, tai gydymas vėl bus nemokamas. Tegu iš žmogaus atskaičiuojama, kiek reikia, bet tegu tas žmogus naudojasi ta medicinos pagalba. O šiuo metu draudimo mokesčiai išskaičiuojami, o žmogus pagalbos negauna. Valstietis niekada nesidraus ir už tuos 6 Lt per mėnesį. Aš taip pat nesidrausčiau. Dėl to, kad žmogus tuos trejus metus gal nesirgs, o kai susirgs, jam vis viena reikės mokėti. Jis nežino, kur dėtis, kur eiti ir ką daryti. Kas iš to, kad aš, būdama gydytoja, susirgusi turiu pėdinti į polikliniką ir ten išbūti visą dieną. Mane kolegės vedžiojo už rankų, kad prieičiau be eilės, ir iš kiekvienos eilės mane keikė paskutiniais žodžiais. 50 metų dirbau gydymo įstaigose ir neturiu teisės į bet kokią lengvatą. O ką kalbėti apie kitą žmogų? Aš daugiau nebeisiu ten, kur mane kvies eiti “be eilės”, nes man jau pakako klausytis burnojimo.

Tikriausiai visi pritartų, kad būtų valstybinis ir nemokamas medicininis aptarnavimas, jeigu jis normaliai funkcionuotų. Bet kai gydytojui mokama du kartus – moka valstybė ir ligonis – tai su tokia medicina reikia kovoti. Todėl ir reformuojama.

Kas iš tos kovos? Štai Panevėžyje nutvėrė kyšius imančius 4 ar 5 gydytojus, juos teisė tokie pat kyšininkai, kaip ir tie gydytojai. Nerado nusikaltimo sudėties ir tuo viskas baigėsi. Teismas aiškiai pasakė, kad reikia duoti. Galėjo bent šiek tiek paburnoti, kad nors šiokia tokia reakcija būtų: juk negalima imti po 500 Lt už tris pasakytus gerus žodžius. Jeigu pasirinkai tokią profesiją – tegu ir prastai šiuo metu už darbą mokama – tai turi dirbti gerai. Bet gerai dirbti neįmanoma, nes ponai, sėdintys ministerijoje, taip sutvarkė, kad gydytojas, ligoniui privalantis skirti 12 min., 10 min. turi tvarkyti popierius. O dar jis turi išrinkti, kurie vaistai kompensuojami, o kurie ne. Vaistai brangūs, todėl žmonės pradėjo naudotis ekstrasensų, burtininkų paslaugomis.