Mūsų pašnekovas - istorikas dr. Algimantas LIEKIS, kurio nauja monografija “Lietuvos laikinoji vyriausybė (1941 06 22 - 08 05)” išspausdinta serijinio leidinio “Lietuvių tauta” 5 knygoje.

Opus žydų tautos klausimas

Praeito pokalbio metu prisiminėme Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) programą, kurios autorius buvo Antanas Maceina, ja vadovavosi ir Lietuvos laikinoji vyriausybė. Akivaizdžiai matyti, kad šios vyriausybės veikla nebuvo atsitiktinių “bandymų ir mėginimų” kelias, bet tikslinga, paremta programiniais dokumentais, politiškai apmąstyta ir pagrįsta veikla.

Lyg ir savaime suprantama, kodėl sovietmečiu išvis buvo nutylimas Birželio sukilimas, ignoruojama Lietuvos laikinosios vyriausybės veikla. Tačiau kodėl apie tuos įvykius taip mažai kalbama ir nepriklausomoje Lietuvoje? Ar tik viena iš priežasčių nebus vadinamasis “Lietuvos žydų klausimas”? Mat kai tik pradėsi kalbėti apie Birželio sukilimą, tai neišvengiamai teks prisiminti ir šią tautą ištikusią tragediją. Gal būtent dėl to šiek tiek ir vengiama plačiau diskutuoti “nepatogiais” istorijos klausimais?

Reikia atskirti Birželio sukilimo ir Lietuvos laikinosios vyriausybės veiklą nuo vadinamojo “žydų klausimo”. Taip, tarp to sukilimo dalyvių, “baltaraiščių”, buvo susitepusių žydų tautos atstovų krauju. Tačiau argi nebuvo atvejų, kad lietuvis žudė lietuvį? Tokiuose istoriniuose kataklizmuose būna visko. Tačiau tų įvykių vertintojams iš šalies nereikėtų pamiršti svarbiausio dalyko - Lietuva buvo okupuota, tiek lietuviai, tiek žydai ir kitų tautų žmonės buvo po okupanto padu.

Juokingai skamba kai kurie priekaištai - tarsi lietuvių tauta galėjo tuo metu spręsti ir lemti žydų savo krašte likimą. Vos įžengę į Lietuvą vokiečiai pareiškė: į žydų reikalus nei savivaldybės, nei Laikinoji vyriausybė neturi teisės kištis. Lietuviškieji savivaldybių teismai negalėjo net svarstyti žydų klausimo, net baudos reikalų lietuviškosioms administracinėms tarnyboms negalima buvo spręsti. Okupacinė valdžia iškart išskyrė žydų bendruomenę iš bendros krašto gyventojų visumos. Nacistinės Vokietijos politika iš anksto buvo numačiusi, ką su žydais daryti okupuotose teritorijose. Paskui vokiečių fronto kariuomenę ėjo specialieji daliniai, kurie nuo bolševikų ir žydų “valė” okupuotas teritorijas. Vos įžengę į Kretingą vokiečiai sušaudė daug žydų, sudegino kartu su gyvais žmonėmis ir lietuvių gyvenamą Ablingos kaimą. Kartu su kariuomene tie specialieji daliniai įžengė į Kauną. Buvo skleidžiama propaganda, kad bolševikai ir žydai - tai tas pat. Buvo ir lietuvių ant to propagandinio “kabliuko” užkibusių. Bet Lietuvos laikinoji vyriausybė čia niekuo dėta, pagaliau net ir norėdama ką nors pakeisti okupacijos sąlygomis buvo nepajėgi tai padaryti.

Kaip trukdyta Laikinajai vyriausybei

Pagaliau ir Lietuvos laikinąją vyriausybę prisimename kaip faktą, bet juk ir tai vyriausybei su kiekviena diena buvo vis sunkiau paprasčiausiai egzistuoti. Naciams įžengus į Kauną jau trečią dieną buvo išjungti vyriausybės telefonai, atimtas vienintelis turėtas automobilis, vyriausybės leistam laikraščiui “Į laisvę” nustatyta griežta cenzūra. Jei pirmosiomis karo dienomis laikraštyje buvo skelbiami Lietuvos laikinosios vyriausybės nutarimai ir įstatymai, tai liepos mėnesį jau buvo pasirašoma: “ELTA praneša”, kadangi vyriausybės vardu skelbti jau nebuvo galima. Lietuvos laikinosios vyriausybės potvarkiai buvo siuntinėjami per pasiuntinius į savivaldybes, į valsčius, ir tie potvarkiai buvo vykdomi. Jau pirmą karo dieną buvo praktiškai atkurtos visos savivaldybės, kurios buvo A. Smetonos laikais. Lietuviška administracija pradėjo veikti, ir vokiečiai atsidūrė keblokoje padėtyje - Lietuva skelbiasi nepriklausoma, veikia vietos valdžia. Iš karto neišėjo ir kaip tą Laikinąją vyriausybę išvaikyti.

Nieko panašaus nebuvo nei Latvijoje, nei Estijoje. Ten įžengus vokiečių kariuomenei, buvo sudaryta civilinė vokiečių valdžia. Jie ir valdė. O Lietuvoje buvo dvivaldystė.

Mūsų šiauriniai kaimynai greičiau prisitaikydavo

Manau, jog tai ir mentaliteto klausimas. Mūsų minėti kaimynai savo istorinėje patirtyje neturėjo istorinio valstybingumo sampratos, kuri mūsų tautos kraujyje nuo seno. 1940 m. bolševikams Lietuvoje panaikinus šalies valstybingumą, susidarė labai stiprus antisovietinis pogrindis. Visa tai turėjo didelės įtakos ir po karo Lietuvoje išplitusiam partizaniniam judėjimui. Latvijoje ir Estijoje viso to nebuvo. Tų kraštų gyventojai greičiau prisitaikydavo prie okupacinės sistemos.

Beje, Latvijoje skelbtasis partizaninis pogrindis Liepojoje buvo KGB sudarytas. Iš Anglijos atskraidinti parašiutininkai nusileisdavo tiesiai į KGB rankas. Knygoje “Raudonasis tinklas” (“Red net”) rašoma, kaip Latvijos KGB maustė Anglijos, Švedijos ir JAV žvalgybą. Parašiutais nuleistus radijo siųstuvus, ginklus, pinigus ir kt. vertybes tuojau pat paimdavo KGB ir siųsdavo atvirukus su padėka siuntėjams.

Gyvų liudytojų prisiminimai

Prie Detroito esančioje “Dainavos” stovykloje man teko skaityti paskaitas. Ten vyko Amerikos lietuvių fronto bičiulių sąskrydis, kuriame ir dalyvavo daugelis frontininkų: Kazys Ambrozaitis ir kt.

Kiek Jums tenka remtis gyvų įvykių liudytojų prisiminimais?

Daugiausia rėmiausi dokumentais, o susitikus su dalyviais galima išsiaiškinti vieną kitą detalę, nors nebūtina mechaniškai viską priimti už gryną pinigą.

Tikriausiai su tų 1941 m. birželio įvykių dalyviais mėginote aptarti ir “Žydų padėties nuostatų” dokumentą, kuriam nemažai dėmesio skyrėme ir pirmojo mūsų pokalbio metu? Ką tie žmonės sako apie “nuostatas”?

Jie neprisimena, kad Lietuvos laikinoji vyriausybė būtų kada nors svarsčiusi ar tuo labiau priėmusi tokį dokumentą. Jeigu iš tikro toks dokumentas būtų svarstytas, tai Laikinosios vyriausybės nariai turėtų tai prisiminti. Žinoma, kaip istorikas, galiu iškelti keletą versijų. Pirmoji - tie žmonės iš tikro to dokumento gali neatsiminti, juk nuo to laiko praėjo kone 60 metų. Antra - gali tyčia neprisiminti, jeigu tas dokumentas lietuviams nėra “patogus”. Todėl kategoriškai nei teigiu, nei neigiu dėl to dokumento autentiškumo. Tačiau savo abejones esu linkęs išsakyti ir tą padariau praeitą kartą.

Tokie susitikimai su įvykių dalyviais istorikui padeda susidaryti visapusišką aptariamo laikotarpio vaizdą. Tačiau esminis įrodymas istorikui turi būti rašytinis dokumentas, nes žmogaus atmintis dyla. Praeina laikas, ir kone kiekvienas vienokių ar kitokių įvykių dalyvis pradeda galvoti, jog jis ir buvo svarbiausias asmuo.

Klasikinis pavyzdys - Leonido Brežnevo trilogija “Mažoji žemė”. Ją skaitant susidaro įspūdis, jog knygos autorius - pulkininkas buvo svarbiausias Antrojo pasaulinio karo veikėjas. Matyt, laikui bėgant panašiai daugės Lietuvos Sąjūdžio ir nepriklausomybės atkūrimo “tėvų”. Tačiau kiek istorikui gali padėti gausi JAV lietuvių memuarinė literatūra tyrinėjant 1941 m. įvykius Lietuvoje? Juk per pokario metus tie įvykių dalyviai labai daug ką spėjo aprašyti. Pagaliau juk rašė ir prabėgus vos keleriems metams po karo, kai tų įvykių plėnys dar nebuvo atvėsusios.

Memuaristika naudinga ir reikalinga kaip atskiro žmogaus požiūris. Mokslininkui jau reikėtų siekti apibendrinimo, remiantis dokumentais (juos taip pat būtina vertinti kritiškai) ir visais kitais prieinamais šaltiniais. Žinoma, absoliučiai pasitikėti negalima net ir dokumentais - tiek nacių, tiek sovietinės okupacijos metų. Jeigu remsimės oficialiais sovietiniais dokumentais, tai išeis, kad kolūkiai - aukščiausias žmonijos pasiekimas žemės ūkio srityje, o socializmo laimėjimai gali priblokšti kiekvieną. Juk oficialūs dokumentai byloja ne apie represijas ir trėmimus, o apie “teisėtą” kovą su liaudies priešais. Todėl kiekvienai kartai ir tenka perrašinėti savo šalies istoriją. Ir ne tik mūsų laikų. Juk perrašinėjama ir antikos laikų istorija, nes naujų archeologinių tyrinėjimų duomenys, nauji faktai, sugretinimai, išvados skatina plėstis regėjimo horizontui. Atsisijoja visa, kas nereikalinga, vis labiau užčiuopiama esmė. Argi sovietmečiu galėjo būti parašyta bolševikų revoliucijos teisinga istorija? Kaip nė vienas kitas mokslas, istorija yra subjektyvi. Tą patį faktą galima vertinti priklausomai nuo to, kokių tikslų siekiama. Štai istorikas Ričardas Jermalavičius Partijos istorijos institute 1970 m. jau nagrinėjo Birželio sukilimo trėmimų bylas (yra jo parašai ant bylų), bet jas vertino kaip partijos kovą prieš buržuazinius nacionalistus, kaip tarybų valdžios įtvirtinimo pastangas. Vertinimo kriterijai labai svarbūs.

Apie kriterijus

Visą laiką vadovaujuosi tuo pačiu kriterijumi: kadangi esu Lietuvos pilietis, tai ir vertinu, kaip vienas ar kitas asmenybės ir valstybės veiksmas prisidėjo prie Lietuvos valstybingumo stiprinimo, piliečių tautinės sąmonės ugdymo ir t. t. Manau, kad panašiai dirba ir kitų šalių istorikai: amerikietis, rašydamas apie JAV, vokietis - apie Vokietiją, rusas - apie Rusiją. Taigi mano kriterijai - Lietuva, lietuvių tauta, nepriklausoma valstybė. Neturėdami kriterijų mes niekada ir nieko neparašysime.

Remiantis Jūsų išvardytais kriterijais galima pasakyti, jog 1941 m. birželio sukilimas ir Lietuvos laikinosios vyriausybės veikla buvo mūsų tautos ir valstybės istorijos labai svarbūs momentai, kuriuos būtina tyrinėti ir kuo geriau pažinti?

Visiškai teisingai, kadangi ir Birželio sukilimas, ir Laikinosios vyriausybės veikla siekė vieno tikslo - atkurti Lietuvos valstybingumą. Manau, kad trys XX a. Lietuvos istorijos datos - 1918 m. vasario 16-oji, 1941 m. birželio 23-ioji ir 1990 m. kovo 11-oji - kaip tik ir žymi tris mūsų valstybės nepriklausomybės tapsmo datas.

Tad džiaugiantis Kovo 11-ąja nereikėtų pamiršti, jog tai ne antrasis, bet trečiasis nepriklausomybės atkūrimas, nors tas antrasis valstybės atkūrimas ir nenusisekė galutinai.

Nepasisekė to valstybės atkūrimo įgyvendinti, nes tokios buvo objektyviai nepalankios sąlygos. Tačiau siekis buvo neabejotinas ir nepaprastai reikšmingas. Galiu priminti, jog 1944 m. vasario 16 d. deklaracijoje Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK’as) rėmėsi būtent šiomis dviejomis nepriklausomybės skelbimo datomis - vasario 16 d. ir birželio 23 d. Nepamirškime, kad VLIK’ą sudarė visos pagrindinės lietuvių organizacijos ir vėliau pokarinės partijos. VLIK’as turėjo tokį pat tautos mandatą, kaip ir Lietuvos laikinoji vyriausybė. Todėl pokario metais ir nekilo būtinybės Laikinosios vyriausybės atkurti, nes visą vadovavimą perėmė VLIK’as. Deja, pokario metų partizaninis judėjimas tiek nuo buvusios Laikinosios vyriausybės narių, tiek nuo VLIK’o veikėjų buvo beveik atskirtas, kadangi daugelis tų asmenų pasitraukė į Vakarus.