Doc. Edmundą RIMŠĄ šį sykį kalbiname ne kaip Lietuvos istorijos instituto direktorių, bet kaip kruopštų tyrinėtoją, jau daugiau kaip du dešimtmečius plušantį heraldikos ir sfragistikos tyrinėjimų baruose. Geresnį pretekstą pokalbiui sunku ir besugalvoti: visai neseniai pasirodė solidus šio autoriaus mokslinis veikalas “Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų antspaudai”*. Šios išties unikalios – drįstame teigti - knygos leidybą parėmė Lietuvos tūkstantmečio direkcija, o išleido leidykla “Žara”. Beje, leidyklos iniciatyva 50 knygos egzempliorių išleista odiniais viršeliais. Šie egzemplioriai numeruoti, juose yra knygos autoriaus autografas – tai vertinga dovana ne vien istorijos žinovui.

Antspaudai – heraldikos pagrindas

Antspaudai Lietuvoje yra pagrindinis heraldikos šaltinis. Jeigu Vakarų Europoje senosios valstybės nuo XIV-XV a. turi herbynus, t. y. heraldikos pagrindą, tai Lietuvoje išlikusių herbynų turime labai nedaug. Vienintelis senasis iš XVI a. vidurio yra “Stemmata Polonica”, saugomas Paryžiuje. Vėliau Kojelavičiaus herbynas, kuris buvo parašytas XVII a. vid., o išspausdintas tik XIX a. pab. – XX a. pr. Kai nėra tikrųjų šaltinių, tai heraldikos pagrindas yra antspaudai. Tiek Vakarų Europoje, tiek Lietuvoje atsiradę herbai išstūmė ligi tol naudotus portretus. Kitaip sakant, simbolizuojantis asmenį ženklas pereina į antspaudą. Senaisiais laikais dažniausiai buvo vaizduojami portretai. Galėjo būti valdovo, riterio portretas. Senieji miestai vaizduodavo savo įtvirtinimus, bokštus, sienas – savotiškas lyg ir miesto “portretas”.

Atmintyje iškart iškyla majestotinis Vytauto antspaudas.

Tai vienintelis išlikęs tikras Vytauto portretas – ir ganėtinai neblogos būklės. Tam laikui gana neblogai individualizuotas portretas. Turime ir senesnių, netgi raitelių portretų. Pirmasis – LDK Algirdo 1366 metų, dabar neišlikęs. Arba kunigaikščio Kęstučio, kuris išlikęs iš XIV a. vid. Tas stovintis karys – vienoj rankoj iškeltas kalavijas, kita ranka remiasi į skydą – yra ne kas kitas, o pats Kęstutis. Tie antspaudai gali būti daugiau ar mažiau individualizuoti – tai jau kitas dalykas, bet idėja ta, kad vaizduojamas valdovas.

Algirdas - ant žirgo, o Kęstutis stovi

Problema štai kokia. Pagal Vakarų Europos tradiciją portretinių antspaudų yra trys grupės. Pirmoji – valdovas soste (tai majestotinis antspaudas, kuris dažniausiai siejamas su valdovo suverenumu, sfragistikoje tai dažniausiai karalius). Vytautas majestotinį antspaudą pasidarė tik XV a. pr. jau po to, kai 1392 m. tapo tikruoju Lietuvos vadovu. Jo majestotinis antspaudas – tai pretenzija į Lietuvos valdovų suvereną.

Europoje žemesnis antspaudo savininko rangas – valdovas, sėdintis ant žirgo. Dar žemesnis – stovintis karys, arba stovintis valdovas. Tokia gradacija, kuri Lietuvoje buvo aiški Algirdo laikais. Kai po perversmo prieš Jaunutį Algirdas ir Kęstutis sutarė, kad abu yra lygūs, Algirdas vis viena yra vyresnis, kadangi valdė Vilnių, o Kęstutis - Trakus. Todėl antspaude Algirdas sėdi ant žirgo, o Kęstutis stovi.

Algirdo antspaudas dingęs

Seniausias Algirdo antspaudas aprašytas žinomo lenkų tyrinėtojo Tadeušo Čackio, kuris gana plačiai domėjosi ir Lietuva. 1800 m. jis išleido dvitomį veikalą “O prawach litewskich” – apie Lietuvos teisę ir teisynus. Ten labai daug vietos skirta sfragistikai, heraldikai, monetoms ir apskritai visiems kitiems pagalbiniams istorijos mokslams. Toje knygoje buvo aprašytas ir 1366 m. Algirdo antspaudas. Jis buvo saugomas Krokuvoje. Šiandien tas dokumentas išliko, bet antspaudo ant jo jau nebėra. Kai archyvai dar nebuvo sutvarkyti, labai daug antspaudų paprasčiausiai žuvo, būdavo nuplėšiami ir pan. Taigi jau 200 metų, kai to antspaudo pėdsakai dingę.

Apie Mindaugo antspaudą

Dėl Mindaugo antspaudo kyla daugiau problemų. M raidė dar nereiškia, kad antspaudas tikrai yra Mindaugo. Yra žinomi du Mindaugo antspaudai. Vienas išlikęs ir saugomas Slaptajame Prūsijos archyve, kuris dabar yra Berlyne. Tai ant 1255 m. akto prikabintas majestotinis antspaudas: valdovas sėdi soste su insignijomis. Visa bėda, kad tame akte antspaudas apnaikintas taip, kad nėra legendos, t. y. užrašo, kuris paprastai būna antspauduose. Išlikusi centrinė dalis, viršuje kryžiukas, nuo kurio prasideda legenda, kuri, deja, ištrupinta, o gal ir tyčia nuimta. Dėl to dar prieš Antrąjį pasaulinį karą dėl to antspaudo buvo suabejota.

Galimas dalykas, kad antspaudas nėra autentiškas. Abejota, ar kartais negali būti priimtas ir prikabintas nuo kito dokumento. Pagaliau gali būti, kad falsifikuotas ir pats dokumentas, kuriuo Mindaugas Livonijos ordinui dovanoja Lietuvai priklausiusias ir nepriklausiusias sėlių, žiemgalių žemes.

Ta problema išlieka ligi mūsų dienų. Tyrinėtojai, kurie tą antspaudą mėgino identifikuoti, kėlė versijas, kad jis galįs būti panašus į vengrų, kiti ieškojo panašumo su švedų antspaudais. Bet kur vengrai, o kur XIII a. vid. Lietuva.

O kokia Jūsų nuomonė? Būtų sunku patikėti, kad giliai domėdamasis antspaudais nebūtumėte susidaręs savo nuomonės.

Man teko domėtis to laiko antspaudais. Analogiškas, dydžiu ir išvaizda panašus yra Danijos karaliaus antspaudas. Jeigu prie to dokumento antspaudas ir buvo prikabintas, tai labai tikėtina, kad galėjo būti prikabintas būtent Danijos karaliaus antspaudas. Livonijos ordinui Danijos karalius ir patys danai tuo metu buvo artimiausi. Danijos karaliaus antspaudai ligi šiandien yra išlikę tiek Rygos, tiek Talino archyvuose.

Tai kodėl nepalyginus Danijos karaliaus ir Berlyne saugomo 1255 m. Mindaugo dovanojimo akto antspaudų?

Problema tokia. Jeigu tai ne falsifikatas, tai visai galimas dalykas, kad Mindaugo antspaudas buvo padarytas, remiantis Danijos karalių sfragistika – buvo lengviausiai įgyvendinama to meto sąlygomis. Tačiau norint įsitikinti reikėtų prieš akis turėti abu dokumentus su antspaudais. Arba reikėtų bent jau labai geros tų antspaudų fotonuotraukos. Dviejų visiškai vienodų spaudų padaryti buvo neįmanoma, nes tekdavo juos raižyti, o ranka dviejų vienodų neišraižysi.

Kęstučio spaudą darė vokietis

Paprastai valdovo antspaudus viduramžiais gamindavo auksakaliai. O nuo XVI a. iš auksakalių cecho išsirutuliojo raižytojai, graveriai. Šios specializacijos atstovai gamindavo monetų, antspaudų spaudus ir pan. Tačiau Mindaugo laikais tuo užsiimdavo auksakaliai.

Tačiau apie auksakalių cechą Vilniuje žinome tik nuo 1495 metų?

Taip, tačiau vienas kitas pakviestas, atsivežtas auksakalys galėjo dirbti ir Mindaugo laikais. Pagaliau juk galima buvo tą spaudą užsakyti ir Rygoje. Antai Lenkijoje Vladislavo Lokietkos laikais valdovo spaudas buvo užsakytas Prancūzijoje. Valdovo spaudas buvo vienas iš reikšmingiausių kultūros dalykų, neretai tikras meno kūrinys. Paprastai žymiausi auksakaliai gaudavo atlikti tokį karaliaus užsakymą. Nors galėjo būti įvairiai. Pagaliau žinoma, kad ir Kęstučio antspaudus gamino vokietis.

Iš ko matyti?

Mat antspaudo legendoje užrašas “S(igillum). KYNSTUTTE DUX DE TRACKEN”. Pastarajame žodyje”ck” galėjo parašyti tik vokietis. Jeigu rašytų lenkas, tai būtų “de Trok”, “de Troki” ar kažkas panašaus. Vadinasi, meistras buvo vokietis.

Žinome Vytauto antspaudą ant 1384-1385 m. dokumento – vėlgi žodyje”Trakai” yra dvigarsis “ck”. Nesunku pasakyti, jog 1382 m. Vytautui pabėgus pas vokiečius, ten ir buvo, ko gero, tas spaudas padarytas. Meistras pagal savo įprotį padarė.

Iki XV a. pab. Lietuvoje ne kažin ką ir žinome, kas būtų galėjęs tuos spaudus raižyti. Tačiau nuo XV a. pab. neabejotinai spaudus darė Vilniaus pinigų kalyklos meistrai.

Kai žodis turėjo įstatymo galią

Karūnavimas ir valdovo spaudas – skirtingi, tarpusavyje nesusiję dalykai. Karūnavimas – valdovo pripažinimas karališkajame pasaulyje. Naują valdovą karūnuodavo arba Šventosios Romos imperijos imperatorius, arba Romos popiežius. Galėjo ir jų įgaliotas asmuo, pvz., Mindaugą krikštijo Rygos arkivyskupas. Karūnavimas – tai valstybės pakėlimas į kitą lygmenį. Karalystė Europoje – suverenus darinys.

O antspaudas reikalingas valdovo dokumentikai patvirtinti. Mindaugo laikais nė vienas raštas be antspaudo negaliojo. Turiu mintyje santykius su Vakarų Europa. Vietiniams santykiams palaikyti gal užtekdavo ir valdovo žodžio. Vytautas teikdavo privilegiją – ir to žodinio veiksmo pakako. Turime ir iš XVI a. žodinių paliudijimų, kad šiam asmeniui Vytautas davė. Net jei raštiško dokumento nebuvo, bet liudytojai atsimena – to pakakdavo. Valdovo žodis turėjo įstatymo galią.

Tačiau palaikant ryšius su Europa be antspaudo neišsiversi. Kaip vokiečiai elgėsi su Gedimino laiškais, 1323 m. siųstais popiežiui? Nuplėšė antspaudus nuo laiškų, kad popiežiui sukeltų įtarimų. Koks raštas be antspaudo? Europoje toks buvo nepripažįstamas.

Vėlesniuose laiškuose Gediminas taip pat mini, kad mes, girdi, siuntėme laiškus, antspauduotus tuo pačiu antspaudu, kurį ir dabar naudojame, bet vokiečiai paėmė ir sudegino.

Kai žodžio jau nebepakako

Antspaudus dėdavo ne tik valdovai. Jau XII - XIII a. antspaudus turėjo Europos miestai, bažnyčios, vienuolynai, amatininkų cechai, taip pat ir kilmingieji, XIII a. - net miestiečiai, kai kur net valstiečiai turėdavo antspaudus. Yra korespondencija, yra sudaryti aktai. Jeigu savininkas parduoda žemę, sklypą ar karvę, tai surašoma dokumente, o prie jo pridedamas antspaudas. Tik tada tas dokumentas yra tikras. XIII a. Vakarų Europoje jau neįsivaizduojama, kad dokumentas galėtų būti be antspaudo.

Su kuo šis reikalavimas sietinas?

Su rašytine teise – žodinę teisę jau pradeda pakeisti aktas. Žodžio jau nepakanka – jau reikia, kad žodis būtų įteisintas. Mat prabėgus kelioms dešimtims metų ir tų liudytojų nebelikdavo, kurie būtų galėję patvirtinti. O raštas yra šventas – jei antspauduotas ir antspaudo nė viena raidė nesugadinta.

Kaip atrodome greta kaimynų

Nors ir nekuklu sakyti, tokio darbo, kaip šis, ligi šiol niekas iš kaimyninių šalių nėra padaręs. Apimta visa LDK nuo XIV a. pab., t.y. nuo pirmosios Vilniaus savivaldos (1387 m.), iki 1795 metų. Jei tiksliau, tai užgriebta šiek tiek ir XIX a. – praktiškai iki 1831 m. sukilimo. Tai kompleksas visos valstybės visur, kur tik reiškėsi Lietuvos idėja, teisė.

Ką yra išleidę lenkai? Jie turi turtingos senosios medžiagos, Marian’as Gumovskis yra išleidęs veikalą apie Lenkijos gotikinius miestų antspaudus, kurie tik yra tos valstybės teritorijoje. Tiesa, dar Vilnių priskyrė – nežinia dėl ko: iki XV a. jau prie Lenkijos prišlietas! Tačiau to, kad kaimyninės Lenkijos karalystės miestų sfragistika būtų sutelkta į vieną vietą – nepadaryta. Žinoma, lenkams norint tokį darbą atlikti reikėtų ne vieno tomo. Vokiečiai irgi nėra padarę. Jie sfragistika domėjosi iki naujųjų laikų – jų sfragistika baigėsi XVI amžiumi. Pasakysiu kodėl. Matote, senieji antspaudai iki XVI a. – įstabus Europos kultūros ir civilizacijos palikimas. Taip visoje Europoje iki Atgimimo epochos – valdovų, miestų, cechų, vienuolynų ir net atskirų asmenų antspaudai. Jeigu vokiečiai imtųsi tuos antspaudus aprašinėti – dešimčių tomų nepakaktų. Vokietijoje daugybė miestų, išliko gausiau medžiagos, pagaliau ji nebuvo taip naikinama, kaip mūsų krašto sąlygomis.

Keitėsi požiūris ir į antspaudus

Dabartiniais laikais pradedama domėtis laikotarpiu iki atsiranda tušo antspaudai. Tušiniai spaudai - fabrikinio darbo pavyzdžiai, kurie tyrinėtojus mažiau domina. Pirmieji tušo spaudai, naudojant gumą, kaučiuką, Europoje pasirodo XVII-XVIII a. sandūroje, Lietuvoje žinomi nuo XVIII a. pirmosios pusės, o įsigali jau Rusijos laikais, t. y. XIX a.

Žodžiu, šiandien į senuosius antspaudus žvelgiame jau ne tik dėl dokumento legitimacijos, t. y. ne tik kaip į patvirtinimo priemonę, bet ir kaip į meno paminklus. Daugeliu atvejų tie antspaudai susiję su miesto, valstybės gyvenimu. Kinta epochos, meno stiliai, ir antspauduose visa tai atsispindi, jie parodo žmonių mąstymą, to meto galvoseną ir daugelį kitų dalykų. Kiekviename antspaudo simbolyje užfiksuota tam tikra idėja, ir kartais nelengva pasakyti, ką ji reiškia. Kol neįsigilini į epochą – kas tada buvo, kodėl tas ar kitas ženklas atsirado? Kodėl ženkle atsirado Švenčiausioji Mergelė Marija arba koks Vienaragis? Anais laikais kiekvienas niuansas turėjo simbolinę prasmę, paskirtį, žmonės žinojo, kodėl viena ar kita detalė vaizduojama.

Tarkime, neturėtume senovės raštijos paminklų – Lietuvos Metrikos, pirmųjų spausdintų knygų, Lietuvos Statuto, senovės archyvų. Ar senieji antspaudai (jeigu turėtume atskirai nuo rašytinių šaltinių) mums pasakytų esminius dalykus apie valstybę, miestų gyvenimą, religijas, amatus, ūkį, karybą ir pan.? Pagaliau valstybės santykius su kitomis šalimis? O gal vis tik pasijustume kaip laivas be irklų ir burių atviroje jūroje?

Vien tik iš heraldikos ir sfragistikos daugelio dalykų padaryti būtų neįmanoma. Tačiau kas tai yra antspaudas? Jis visada yra prie dokumento. Prisiminkime 1422 m. Melno sutartį, kurią Lietuvos-Lenkijos valstybė sudarė su Vokiečių ordinu. Juodu ant balto surašoma, kas sutartį pasirašo ir kas ją antspauduoja: Jogaila, Vytautas, Lietuvos ir Lenkijos vyskupai, aukščiausi ponai, žymiausi miestai, kilmingųjų viršūnė. Ant sutarties prikabinta daugiau kaip 100 antspaudų. Maža to, kad valdovai antspauduoja, bet sutartį palaiko, šiandien pasakytume, ratifikuoja įvairiausio rango ir luomų atstovai. Kitaip tariant, visa to meto hierarchinė bendruomenė (plačiąja prasme).

Panašiai ir su Liublino sutartimi 1569 m. Šalia valdovų antspaudų savuosius turi prikabinti ir kiti, kartais tų antspaudų daugiau negu dokumente išvardijama pavardžių. Mat pabaigoje dažnai rašoma “etc.” – “ir kiti”. Prie svarbiausių dokumentų savo antspaudus kai kas prikabindavo ne iš karto. Tai buvo numatyta. Štai Vokiečių ordino didysis magistras rašo Livonijos ordino magistrui, kad prie Melno sutarties dokumento jie turį teisę kartu su vyriausiais vyskupais ir kitais antspauduoti dokumentą raudonu vašku, kiti – žaliu, o riteriai ir miestai pagal gradaciją – geltonu vašku… Todėl tas antspaudų prikabinimas prie sutarčių užsitęsdavo kartais mėnesius, o būdavo – ir metus. Tad toks sutarties ratifikavimas - vien valdovų antspaudų nepakako, įvairūs sluoksniai ir luomai pritardavo dokumento turiniui savo antspaudais.