j1.gif - 2682 Bytes

Lietuvos etnokosmologijos muziejaus sukaktis

Dr. Libertas Klimka

Prieš 10 metų kovo 15 dieną Molėtų rajone, šalia TFAI Astronomijos observatorijos, įsikūrė Lietuvos etnokosmologijos muziejus. Jo direktoriumi paskirtas žinomas mokslo populiarintojas dr. Gunaras Kakaras. Atskira įstaiga, pavaldžia Kultūros ministerijai, muziejus tapo išplėtojus dar 1980 m. observatorijoje įkurto visuomeninio astronomijos muziejaus veiklą. Apskritai šitaip buvo atsiliepta į vis gausėjantį Kaldinių kalvos lankytojų srautą, smalsuolių užduodamus klausimus, visuomenės diskutuotinas mokslo problemas.

Etnokosmologija – neseniai susiformavusi tarpdisciplininė mokslo šaka, tyrinėjanti visas įmanomas tautos sąsajas su žvaigždėtuoju dangumi. Ji aprėpia ir filosofines bei religines idėjas, ir astronomijos mokslo žinias bei jų kaupimo nuo seniausių laikų iki mūsų dienų metodus. Su Visata mus sieja išties daug ryšių; jų pobūdis gali būti įvardytas kaip jausminis, dvasinis, filosofinis, pažintinis, praktinis (senovėje – kalendorinių matavimų ir navigacijos metodų, dabar – kosmonautikos tikslų) ir kt.

Lankytojai pirmiausia pakviečiami į specialiai muziejui statytą pastatą (architektas V. Lisauskas). Pažintis su etnokosmologija prasideda kylant požemine galerija į salę, iš jos - į bokštų aukštybes. Atrodo, it tyrinėtum mitologinį Pasaulio medį – nuo pat šaknų iki viršūnės. Muziejaus ekspozicija pasakoja apie gamtos pažinimo metodus senovėje, baltų genčių pasaulio modelį, jo atspindžius tautodailėje, senąsias kalendorines šventes ir jų jungtis į sistemas, liaudiškąją metrologiją – matus bei saikus, paleoastronominius paminklus. Etnografiniai eksponatai surinkti Kraštotyros draugijos organizuojamų ekspedicijų metu. Salėje ekskursantai žiūri skaidres, klausosi pačios naujausios informacijos apie kosmosą. Giedromis naktimis moderniu MEAD teleskopu, pagamintu JAV (veidrodžio skersmuo 40 cm, didinimas iki 900 kartų), galima stebėti įdomiausius žvaigždėto dangaus objektus: “pakeliauti” po Mėnulio kraterius, suskaičiuoti Jupiterio palydovus, pasigrožėti Saturno žiedais, pabandyti suvokti atstumą iki artimiausios Andromedos galaktikos ir šviesulių skaičių joje. O nuo apžvalgos aikštelės atsiveria kvapą gniaužianti Aukštaitijos ežerų, miškų, kalvų ir dubaklonių panorama. Ne veltui šios apylinkės priklauso Labanoro regioniniam parkui. Astronomijos observatorija ir etnokosmologijos muziejus įsikūrę Kulionių kaimo “saloje”: iš vienos pusės ją kaip pasaga juosia 4,6 km ilgio Želvų ežeras, iš kitos – virtinė miško upeliu susisiekiančių ežerėlių. Už upelio dunkso didžioji Labanoro sengirė. Pasak senųjų kaimo gyventojų, nuo Kaldinių kalvos matydavosi dvylika ežerų ir penkios bažnyčios. Parko takeliais galima apeiti daug įdomių apylinkės vietų, apžiūrėti istorines gamtos ir kultūros paveldo vertybes – piliakalnį, aukštapelkę, vandens malūną, mitologinius akmenis.

Muziejuje plėtojami ir mokslo darbai (vadovas dr. L. Klimka). Viena krypčių – paleoastronominiai tyrimai. Iš archeologinių radinių siekiama išskirti tuos, kurie galėjo turėti astronominę paskirtį, pavyzdžiui, stulpų ratas ant Birutės kalno Palangoje. Antroji – etninės kultūros reiškinių, susijusių su dangaus šviesuliais, interpretacija. Etnokosmologinis nagrinėjimas padeda geriau suprasti tautodailės ornamentų, tautinių juostų ir audinių, velykinių margučių raštų, koplytstulpių saulučių, kalendorinių ir darbo dainų žodžių bei tradicinių lietuviškųjų papročių giluminę prasmę. Tyrinėjimų barai labai platūs, nes senosios astronominės žinios sudarė gamtos pažinimo pagrindą. Lietuvos etnokosmologijos muziejus pajėgus tik koordinuoti šiuos darbus. Bendradarbiaujama su kitų Europos šalių tyrinėtojais, susivienijusiais į sąjungą “Astronomija kultūroje” (SEAC). Muziejaus koncepcija ir jau atlikti pirmieji darbai susilaukė nuoširdaus mūsų žinomų kultūros ir mokslo veikėjų ir užsienio specialistų, mokslo centrų pritarimo. Ypač vertinama muziejuje pabrėžiama mokslo ir etninės kultūros jungtis. Todėl dabar rengiamos ir įgyvendinamos įvairių lygių švietimo edukacinės programos, tinkančios tiek mokyklų pradinukams, tiek studentams.

Šiandien Lietuvos etnokosmologijos muziejuje, deja, kaip ir daugelyje kitų šalies mokslo, švietimo ir kultūros įstaigų, problemų nestinga. Būtina pastato renovacija, apšiltinimas, bokštų apdaila, modernesnė muziejinė įranga, išvaizdesni stendai, patogumai lankytojams, reikalingos lėšos ekspedicijoms, eksponatams, leidiniams. Tačiau palankūs koncepcijos vertinimai nuteikia viltingai, skatina planuoti tolesnę muziejaus ir jo darbų plėtrą, tikintis ilgainiui čia turėti išties unikalų mūsų baltiškosios kultūros centrą, kuriame ji bus pateikiama kaip pasaulinė vertybė.