Gal šiek tiek skaitytojus supažindintumėte, kas yra toji Garso technikos asociacija, kuri Jus, vienintelį architektūrinės akustikos srities mokslininką iš Rytų Europos, taip iškilmingai pagerbė vykusiame kongrese.

Garso technikos asociacija įkurta 1948 m., ji vienija per 100 šalių mokslininkus, o jos būstinė Niujorke. Kasmet du kartus asociacija rengia savo suvažiavimus. Paskutinis suvažiavimas įvyko Paryžiuje. Kol nenuvykau į Paryžiuje vykusį asociacijos suvažiavimą, tai nelabai ir įsivaizdavau, kokia tai organizacija. Bet kai išvydau, ką ji daro, į kokius renginius suburia, tai buvau sužavėtas. Asociacija plėtoja garso technikos mokslą, pradedant mikrofonais ir baigiant erdvinio garso aparatūra, mikšeriniais pultais teatrų, koncertų salėms, įgarsinimo ir kitokia aparatūra, bet ir rūpinosi mokslo plėtote. Suvažiavimuose veikia apie 20 mokslo sekcijų, tarp kurių yra architektūrinė akustika, muzikinė, psichologinė ir kitos akustikos sritys. Asociacija organizuoja mokslinius renginius, kongresus, suvažiavimus. Visuomet kartu su mokslininkais dalyvauja firmos, pvz., paskutiniame suvažiavime, kuris buvo surengtas Paryžiaus kongresų rūmuose, dalyvavo 450 firmų – jos buvo užėmusios praktiškai pirmus du didžiųjų rūmų aukštus. Ta paroda šiek tiek pribloškė, nors su ja susipažinti net ir kelių dienų per maža. Firmos bemat pasigauna bet kokią mokslo naujovę, gamina, pateikia vartotojams, pristato konferencijose.

Prieš tai vyko iškilminga suvažiavimo atidarymo ceremonija, kurios metu buvo apdovanoti 5 žmonės, tarp jų pažymėjo ir mano laimėjimus architektūrinės akustikos mokslo srityje.

Į kuriuos Jūsų mokslinius darbus dėmesį atkreipė pasaulio akustikų bendrijos nariai? Gal ši monografija – “Muzikos salių akustika” – taip pat turėjo reikšmės?

Mano publikacijos buvo skelbtos tarptautiniuose žurnaluose, taip pat spausdintos Los Andželo kongreso darbuose. Pasaulis labai greit sužino, kas ką dirba. Žinoma, neatkreipus dėmesio į monografiją, mano darbas gal nebūtų pastebėtas. Nors knyga parašyta lietuvių kalba, bet ją parodžius Paryžiuje susidomėjo vokiečiai, olandai, rusai. Kadangi monografijoje daugybė grafikų, tai ji bus iš dalies suprantama ir kitų tautų šios srities specialistams.

Ta knyga – viso gyvenimo mokslinės veiklos rezultatas, į ją įdėta ir habilitacijos medžiaga. Tai eksperimentinių tyrinėjimų išdava, tuos grafikus taip pat reikėjo apmąstyti. Vilniaus Operos teatre eksperimentą atlikau 1997 m. rudenį, bet niekaip per tuos darbus nespėdavau išanalizuoti. Apskritai eksperimentinio darbo rezultatams aprašyti, norint viską sudėlioti į vietas, reikia daug laiko. Kai pradėjau nagrinėti, išėjo labai išsamus darbas, netgi pavyko gauti visiškai naujų išvadų, kurios griauna kai kurias vyravusias pažiūras, pvz., scenos ir salės tūrių sąveika. Literatūroje pateikiami duomenys apie scenos garso sugertį pasirodė besą visai neteisingi – tai įrodau savo eksperimentu.

Darbas prasideda nuo eksperimento

Akustikoje be eksperimento - nė žingsnio. Yra klasikinė schema – teorija, eksperimentas, rezultatas. Taip ir eina. Pavyzdžiui, siūlau naują metodą, kaip nustatyti muzikos garsų tembrą – taip pat ne visai ištirtas klausimas. Siūlau formulę, eksperimentu parodau, ką ta formulė duoda, ir pateikiu rezultatus. Arba rezonatoriai: yra teorija, yra eksperimentų rezultatai. Pasaulio žurnalai su “svorio” koeficientu, be teorijos ir eksperimento, praktiškai kitokių straipsnių nepriima.

Jei teisingai Jūsų veiklos sritį įsivaizduoju, tai pradėjęs nuo eksperimento skaičiuodamas turite gauti ir tam tikras teorines išvadas. Tačiau teorija turi padėti grįžti prie skaičiavimų, nes galutinė išdava – konkretaus projekto įgyvendinimas: veikti tam tikrus patalpų akustinius parametrus, pertvarkyti sales?

Garso laukas slopsta šuoliais

Tai garso interferencijos dalykai?

Interferencijos, difrakcijos reiškiniai, šliaužiančios ašinės bangos, kurios “susimaišo” ir sukelia sudėtingus garso gyvavimo reiškinius. Toli gražu ne tas pat, ar salėje sėdėsime 5 ar 7 eilėje – muzika gali skambėti skirtingai. Susidaro ir stovinčios bangos – procesai labai sudėtingi ir jų neįmanoma visų apskaičiuoti. Per daug sudėtingi. Bet eksperimento metu man tuos reiškinius pavyko aptikti.

1999 m. pavasarį Berlyne vyko Antrasis Europos akustikų kongresas. Pirmasis vyko Antverpene, man vieninteliam iš Lietuvos jame teko dalyvauti. O į Berlyną vykome jau trise - su ultragarsininku iš KTU prof. Rymantu Kažiu, iš VU – doc. Daumantu Čipliu, fizikinės akustikos žinovu. Berlyne buvo akcentuojamas kompiuterinis salių modeliavimas, buvo pateikta labai daug šios temos darbų. Skaičiuodami aidėjimo trukmę kompiuterinio modeliavimo atstovai gauna eksponentinį garso lauko silpimą. Aš eksperimentu įrodau, kad tokio eksponentinio silpimo praktiškai nėra. Kai įvertiname garso lauko silpimą skirtingais lygių intervalais (ne viso lauko), gauname labai skirtingus rezultatus. Aidėjimo trukmė gali skirtis iki 3 kartų.

Bandysiu parengti straipsnį į Amerikos akustikų asociacijos žurnalą – tai solidžiausias mūsų srities žurnalas, kaip ir Europos akustikos asociacijos leidinys. Manau, kad straipsnis turėtų sukelti šiokią tokią diskusiją akustikų bendrijoje.

Kaip praktiškai ta diskusija turėtų pasireikšti?

Manau, kad kompiuterinio modeliavimo specialistai turėtų tai apmąstyti, įvertinti.

Bet juk tai nereiškia, kad kompiuterinio modeliavimo teks atsisakyti? Gal modeliuotojai neatsižvelgia į tam tikrus parametrus?

Kompiuterinių salių akustikos modeliavimas yra perspektyvus. Manau, kad ateityje modeliuojant bus įvertinama daug papildomų veiksnių, veikiančių salės akustiką. Garso laukas pernelyg sudėtingas reiškinys, kad jį galima būtų tiksliai sumodeliuoti. To lauko silpimą veikia daugybė veiksnių, o žmogaus klausa yra tokia tobula, kad skiria 0,5 ms trukmės garso atspindžius. Turime garso intervalus, kurie skirtingai slopsta per pirmąsias 200 ms ir per kitas 200 ms. Taigi geras klausytojas labai greitai išgirs, kas vyksta per tokį ilgą intervalą. Tačiau kitas klausytojas, sėdėdamas už 2-3 m, gali girdėti jau visai kitus garso efektus.

Muzikos estetui pravartu žinoti, į kurią kėdę sėsti

Priklauso nuo to, kas salės akustiką vertina. Žmogus, neturintis muzikinės klausos, išlavinto muzikinio skonio, tų niuansų nepajus. Bet orkestrantui, dirigentui, kuriam privalu suvaldyti orkestrą, tie garso sklidimo ir slopinimo subtilumai gali būti svarbūs. Atlikėjams sunku, jeigu orkestro duobėje skirtingai slopsta garso laukas, kur sėdi styginių ir pučiamųjų grupės muzikantai. Priklausomai nuo vietos, kurioje sėdi atlikėjai ir klausytojai, visi skirtingai gali girdėti ir kitaip suvokti, kaip atliekama ta pati muzika.

Palyginkime salių akustiką

Operos teatro salės tūris yra beveik 9 tūkst. m³, o Filharmonijos didžiosios salės – apie 5 tūkst. m³. Aidėjimo trukmė 500 Hz garso dažniui tuščioje Operos teatro salėje yra apie 1,1 s, o Filharmonijos didžiojoje salėje – 1,5-1,6 s, taigi vos ne pusantro karto didesnė. Jei Operos teatre turėtume tokį aidėjimą, tai visiškai kitoks būtų muzikos atlikimas, kitaip skambėtų ir simfoninio orkestro atliekami kūriniai. Ir solistams būtų lengviau. Pirmiausia garsą slopina netikusios kėdės, bet jas pakeisti - brangiai kainuojantis malonumas.

O kaip vertinti Kongresų rūmų akustiką?

Tai tema, kuri man nekelia bent kiek didesnio susižavėjimo. Man teko klausytis simfoninio orkestro koncerto tuose rūmuose ir turiu apie tai savo nuomonę. Ta salė simfoninio orkestro koncertams netinka – tai supranta ir patys muzikantai. Tačiau Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras labai norėjo į tą salę įsikelti – tai ir suprantama, nes muzikantams juk reikia kažkur muzikuoti.

Kiek žinau, orkestro vadovai kvietėsi akustiką net iš Rygos, kad tos salės akustinės savybes pagerintų. Ir kas pasikeitė? Juk erdvė liko ta pati. Kaip buvau mėginęs suprojektuoti tik konferencijų salei tinkamą akustiką, taip ir liko. Simfoninės muzikos koncertams netinka salės proporcijos: 40 m plotis ir 36 m ilgis, orkestras užima kone du trečdalius parterio, o klausytojams lieka bene 9 eilės. Balkonas labai gilus, jo gale aukštis per mažas – energetiškai perkrauta salė. Jei salėje būtų bent 4 m pakeltos lubos, tada būtų galima kalbėti apie pritaikymą simfoniniam orkestrui.

Štai kito pobūdžio pavyzdys. Pernai Europos akustikų kongresas buvo surengtas Berlyne, renginiai vyko Technikos universitete, o atidarymas – Filharmonijos salėje. Žinoma, buvo demonstruojama ir tos salės akustika. Jei neklystu, toje salėje telpa 2200 klausytojų, aukštos lubos. Mums buvo demonstruojama, kaip ten skamba mažas simfoninis orkestras. Vienam žmogui tenkantis santykinis tos salės tūris du kartus didesnis negu Vilniaus kongresų rūmuose. Save gerbiančiame pasaulyje nerasime salės, kur žiūrovui tektų 5,5 m^³ santykinio tūrio. Reikia, kad būtų 10 m^³, o Berlyne yra 11. Užtat puikiai skamba orkestras ir atskiros instrumentų grupės.

Štai Leipcige vokiečiai turi pastatę Gewandhaus salę. Išlaikyti visi akustiniai parametrai, kurie per šimtmetį nusistovėjo pasaulyje ir rekomenduojami architektams. Vokiečiai prieš statydami padarė 3 Gewandhaus salės maketo variantus – padirbėjo įspūdingai. Užtat ir rezultatais gali džiaugtis.

Kritikuodamas neturėtų persistengti net ir akustikas

Žmonių erzinti nereikia, pagaliau galima suprasti ir muzikantus. Salių stinga, jiems reikia kur nors repetuoti, koncertuoti. Problemos paprastai kyla dėl mūsų varganumo. Įdomus sutapimas: Paryžiuje mus apgyvendino šalia Bastilijos Operos. Dar kone prieš 2 dešimtmečius lietuvių architektų grupė, vadovaujama amžiną atilsį Gedimino Baravyko, dalyvavo to teatro projekto tarptautiniame konkurse. Man teko konsultuoti rengiant to lietuviško projekto akustikos projekto dalį. Žinoma, prancūzai pasirinko kitą įspūdingą projektą ir jį įgyvendino 1983 m. “Le Figaro” rašė, koks išėjo dėl šios Operos absurdas - prasta akustika ir pan. Lygiai po pusės metų tas pats laikraštis jau rašė apie Paryžiaus Operos triumfą. Nors vargu ar per tą laiką akustika buvo pagerinta. Taigi iš pradžių vertinimas gali būti blogas ar geras, bet laikas praeina ir viskas vėl stoja į vėžes.

Išeitų, kad akustiko gyvenimo kelias, panašiai kaip artisto, ne visada rožėmis klotas– šiandien gali būti peikiamas, rytoj už tą patį giriamas.

Labai svarbu, kas vertina, kieno pirmas įspūdis žmonių sąmonėje užsifiksavo. Jei Virgilijus Noreika ar Juozas Domarkas pareikš, kad salės akustika gera, tai vargu ar kas nors tam prieštaraus. Tačiau subjektyviai vertinti salę turėtų ne vienas ar kitas muzikos specialistas, o muzikos ekspertų grupė. Nederėtų pamiršti ir akustikų, kurių tyrimų rezultatai galėtų būti naudingai panaudojami.