Doc. Juozas Čepelė

Parašyti pirmą straipsnį laikraščiui ar žurnalui man kilo mintis juos skaitant. Kartą atkreipiau dėmesį į straipsnį, kurį, pamaniau, galėčiau parašyti geriau, ir pradėjau rašyti.

Auklėjamai studentų grupei rodydavau anksčiau išspręstų uždavinynų švarraščius, konspektus. Grupės studentai mokėsi gerai, dalyvavo visuomeninėje veikloje, fakultete ir lenktyniaudami užimdavo prizines vietas.

Vadovaudamas projektavimo praktikos darbams, rėmiausi savo padarytais ir įgyvendintais projektais. Studentai šiuos užsiėmimus vertino, nes kitaip būtų nuskriaudę save. Reikėdavo atlikti ir mokomąjį projektėlį: sukurti duotojo technologinio proceso automatinio valdymo principinę schemą. Tokia kūryba nebuvo lengva ir profesionaliems projektuotojams, nes aukštosiose mokyklose mokant automatinio valdymo paprastai mokoma, kaip parinkti žinomą įrenginį (prie kurio yra ir valdymo schema) ir paaiškinti principinę schemą.

M. Gorbačiovui pradėjus Sovietų Sąjungos pertvarką, doc. V. Ramanauskas prašė pasiūlyti, ką ir kaip supervalstybėje galima pagerinti negriaunant valstybės.

Kauno keliautojų kultūros klube esu vienas iš pėsčiųjų ir žygių valtimis vadovų. Jo nariai žiemą mažai keliauja, o dalyvauja kultūros veikloje. Kur benueisi, visur jų rasi. Miesto kultūros renginiuose iš LŽŪU pamatydavau tik buvusią vyr. buhalterę B. Grigaitienę ir J. Mačiulskį. O gaila!

Nuo 1985 m. šalyje, vadovaujamoje M. Gorbačiovo, buvo galima laisviau pasakyti savo nuomonę, kurti, veikti, todėl lankydavausi “Žinijos” draugijos Kauno centriniame lektoriume paskaitų cikluose (lektoriai psichoterapeutai Z. Streikus, E. Laurinaitis, A. Kačergis ir kt.). Nuo 1977 m. susidomėjau atradimų metodika. Pradėti paskatino G. Filkovskio (Rusija) tyrimai. Parašiau knygą “Talentingo mąstymo bruožai”. Kai pradėjau dirbti akademijoje, pablogėjo sveikata. Penkerius metus lankiausi pas įvairius gydytojus, bet sveikata negerėjo. Paskatintas ftiziatro doc. J. Kuzmos, nuo 1975 m. ėmiausi savarankiškai studijuoti mediciną ir sveikata pagerėjo. Rėmiausi A. Mikulino, N. Amosovo, G. Šatalovos ir kt. spaudoje skelbtomis medicinos žiniomis.

Dirbant akademijoje įtaką darė šie universiteto žmonės: katedros vedėjas K. Petrulis, dekanas K. Balčiūnas, rektorius R. Urbonas, mokslo ir studijų direktorius V. Kazėnas ir kt. Iš jų ypač noriu paminėti Vytautą Kazėną, kurio bendravimo talentas man labai primena KTU rektorių akad. Kazimierą Baršauską, taip pat Konstantiną Petrulį. Jį labai vertinu kaip talentingą dėstytoją, sugebėjusį elektros mašinose pastebėti svarbiausius reiškinius ir labai aiškiai tai išdėstyti studentams ir dėstytojams. Gamyboje dirbantys jo mokiniai sakydavo, kad LŽŪU Inžinerijos fakulteto neįsivaizduoja be docentų V. Filipavičiaus ir K. Petrulio.

Kaip vertinau studentų mokslus

Pasikalbėjau su doc. G. Ulozu, kuris taip pat nemokantiems įskaitų nepasirašydavo. Doc. G. Uloza pasitarė su rektoriumi J. Dromantu, kuris pritarė, kad nebūtų pasirašyta neišmokusiam. Taip baigėsi tokios “studijos”. Kartą studentas tris kartus laikė mano įskaitą, bet neišlaikė. Tada jo draugas familiariai man pasakė, kad neišlaikęs įskaitos studentas yra rektoriaus giminaitis. Aš ir toliau nepasirašydavau. Dešimtą kartą studentas atėjo pasimokęs ir gavo įskaitą.

Ir vis tik studentai rado būdą, kaip mane įveikti. Rudens semestro pabaigoje rūmuose būdavo labai šalta. Tada būdavo daug egzaminų ir dažnai egzaminuodavau grupę be pietų iki darbo pabaigos, pasibaigus egzaminų sesijai dažniausiai susirgdavau, o skoloms likviduoti laiko nedaug. Tada studentai ir kreipdavosi į vadovybę, sakydami, kad dėl mano ligos nepratęs jiems mokslo kitam semestrui. Katedra paskirdavo kitą egzaminatorių, o šį jie mulkindavo, kad per semestrą nesimokė kai kurių dalykų, pažymėtų bilietuose. Po kokių penkių dienų grįždavau į darbą ir sužinodavau, kad skolų niekas neturi.

Sovietmečiu mokymo personalui reikėdavo tikrinti studentų bendrabučius (tuos studentus, kuriuos kuruoji arba vadovauji jų užsiėmimams). Pasirinkau laiką, kada studentai turi būti kitų dėstytojų paskaitose. Viename kambaryje radau amoraliai besielgiančius vieną akademijos komjaunimo lyderį ir grupės seniūną komjaunuolį su merginomis. Matyt, studentams tai buvo įprasta, nes durys buvo nerakintos. Bendrabučio budėtojo saugomame dėstytojų apsilankymo žurnale dažnai rasdavau įrašus, jog tvarkos pažeidimų nerasta... Nuo to karto studentai sužinodavo datas, kada buvo man skirta tikrinti, tai atėjęs rasdavau visus elektrifikacijos specialybės studentų kambarius užrakintus, nors tylų krabždesį girdėdavau.

Dirbant su studentais nutikdavo įvairių nuotykių. Vadovavau studentų gamybinei praktikai. Kartą atvykęs tikrinti vieną grupelę studentų, išėjęs iš kontoros radau savo “Zaporožietį” apsuktą kelyje į priešingą pusę… Prisimenu dar vieną įspūdį padariusį atvejį. Vienas mano kuruojamos grupės studentas praktiką atliko savo gimtajame kolūkyje, arti pajūrio, ir į praktikos pabaigą atsiuntė dekanatui gydytojo pažymą apie tai, kad mėnesį laiko sirgo. Kaip kuratorius, tuo studentu nepasitikėjau. Kadangi jau atostogavau, tai savo lėšomis nuvykau pas pažymą išrašiusį gydytoją ir įsitikinau, kad ji neužregistruota, o studentas gydytoją apgavęs. Tokį gydytojo raštišką paaiškinimą parsivežiau. Prasidėjus semestrui, studentui praktikos neįskaičiau, o patariau už nedirbtą mėnesį laisvu nuo užsiėmimų metu praktikuotis fakultete prie elektros šviestuvų remonto pas dėstytoją G. Ulozą, kuris buvo atsakingas už patalpų apšvietimą. Pradėjęs šią praktiką, studentas paprašė manęs, kad sutikų dirbti pas bet ką, tik ne pas G. Ulozą. Aš nesutikau, ir jam teko atlaikyti kietus dėstytojo gniaužtus (“kad ir ant sienų lipsi, bet neištrūksi”). Reiklių dėstytojų buvo ir daugiau.

Šiek tiek prisiminimų norėčiau papasakoti ir apie kitus dėstytojus. Prisimenu, kaip lėtai, ramiai ir nuoširdžiai prof. A. Jasiulionis aiškindavo temas studentams. Buvo lengva be klaidų tai užsirašyti. Nemokantiems jis įskaitų nepasirašydavo. Jei skolininką nepadėdavo pašalinti dekanatas, skolininkų pašalinimą įformindavo rektorate.

Savo paskaitose pastebėdavau vieną kitą nesiklausantį studentą kažką perrašinėjantį. Priėjęs pamatydavau, kad perrašinėdavo A. Jasiulionio paskaitų konspektus.

Žemės ūkio elektrifikacijos fakulteto studentus mokė dėstytojas J. A. Lazauskas, kuris ypač gerai išaiškindavo dalyką, tačiau taip pat buvo labai reiklus, dėl to buvo pašalinta nemažai “studentaujančiųjų”. Už tai jam buvo inkriminuota politika ir jis atleistas iš darbo. Už tą patį atleido ir matematiką doc. A. Patacką. Visi sąžiningi dėstytojai jų labai gailėjo. Taip pat gerai dalyką aiškino ir dideliu reiklumu pasižymėjo vyr. dėst. J. Žalėnas, doc. P. Pacauskas. Žlugus sovietmečiui, LŽŪU įvyko susirinkimas, kuriame buvo apsvarstytas klausimas dėl neteisingai atleistų dėstytojų. Sovietmečiu buvo tokia mokymo nuostata, kad Maskva bausdavo prorektorių už mokymui iššvaistytas (t. y. eikvotas mokantis studentams, kuriuos pašalindavo) lėšas, prorektorius bausdavo dekanus, o šie – dėstytojus. Dėl to prof. A. Jasiulionio administracija nemėgo.

Mano egzaminą studentai laikydavo raštu. Prieš išdalindamas egzamino bilietus, iš studentų surinkdavau to dalyko konspektus. Atgal juos kiekvienas pasiimdavo įteikęs man atsakymus į bilieto klausimus. Tada juos po vieną kviesdavau aiškinti egzamino. Per laborantą jie bandydavo mane iškviesti prie telefono kalbėti su Maskva ir pan. (kada jau būdavo išdalyti bilietai), tačiau pasakydavau, kad išeisiu tik kviečiamas rektoriaus. Todėl tokių bandymų jie turėjo atsisakyti.

Rasdavau progos pakalbėti studentams apie pinigus. Įrodinėjau, kaip didelis pinigų kiekis žaloja žmogų dvasiškai ir fiziškai, tačiau sakiau, kad būtina pinigų turėti, bet nedaug. Kol pats mokiausi, materialiai sunkiai verčiausi. Baigęs mokslus, pirmojoje darbovietėje ėjau aukštas pareigas, o atlyginimas buvo tik 79 rub. (ir jokių premijų), nes dirbau maisto pramonėje. Ne tarnybos metu dirbdamas kitus darbus, pakankamai papildydavau šeimos biudžetą. Didėjant mano patirčiai, kilo atlyginimas pagrindiniame darbe, tad mažiau ėmiau papildomų mokamų darbų, daugiau ėmiausi visuomeninės veiklos. Nuo gaunamo uždarbio visada galėjau taupyti, o pensijos pakanka poreikiams tenkinti. Taip pat savo studentams kalbėjau, kad išėję į gyvenimą neturės daug laiko mokytis, kad mokymosi laikas yra dabar. Einant mokslo keliu daug kam pasitaiko, kad kelis metus ieško disertacijos temos. Jos ieškant reikia remtis metodais. Lietuvoje vadovaudamas moksliniams seminarams apie disertacijų rengimą (o vėliau dirbdamas su magistrantais), nagrinėjau metodus, kurie padeda rasti ne vieną, o daugelį disertacijos temų ir jų sprendimo kryptį.

Sovietmečiu aukštosiose mokyklose buvo atliekami mokslinio tyrimo ūkiskaitos darbai. Iš Maskvos buvo duotas akademijos vadovybei nurodymas kontroliuoti, ar šie darbai turi mokslinį prototipą. LŽŪA mokslo prorektorius V. Danilevičius tą užduotį paskyrė man, todėl be manęs niekas negalėjo patvirtinti mokslinio tyrimo darbų paskyrimo ir jų finansavimo. Deja, tik doc. L. Jonaičio vadovaujamame darbe buvo reikiamas prototipas. Tai reiškė, kad kiti tiriamieji darbai nėra nauji arba mažai susiję su tikruoju mokslu. Panašią padėtį pastebėjau ir kitose aukštosiose mokyklose. Iš mūsų Mokslo dalies sužinojau, jog darbų vadovai sakydavo, kad “ūkiskaitiniams darbams atlikti gaus bet kokius parašus, kad tik nereikėtų J. Čepelės parašo”. Keliauti gyvenimo keliu man sunkiau buvo dėl bendravimo trūkumų. Augau be tėvo, motinos šeimoje gyvenau tik nuo 8 iki 12 metų, tad nebuvo kam auklėti, su kuo pasitarti. Beliko saviaukla, kurios daugiausiai galima išmokti iš senų žmonių, dėl to paauglystėje ir jaunystėje mažai turėjau draugų bendraamžių. Gyvenimo saulėlydyje stengiausi kompensuoti jaunystėje patirtus trūkumus. Todėl ir supratau, kodėl mane jauną laikydavo senu, o seną - jaunu.

O bendravimo trūkumų buvo dėl mano nelanksčių nuostatų: nesisveikindavau su tais, su kuriais neturėjau kokių nors dalykinių reikalų (kad nepamanytų, jog pataikauju), ne visada atsimindavau, su kuriuo žmogumi jau palaikau ryšį. Esu inertiškas. Kadangi vaikščiodamas dažnai sprendžiu kokius nors uždavinius, tai ne visada pastebiu praeinančius.

Į užrašų knygutę užsirašydavau, ką reikia atlikti, ir pasižiūrėdavau, ar viską atlikau. Kartą neturėjau knygutės ir nuo ryto ramiai skaičiau akademijos skaitykloje, kur mane ir surado dekanas E. Čerškus, gavęs studentų skundą, kad jau kone dvi valandos, kaip aš nepasirodau egzamine. Tačiau didžiausia kliūtis bendraujant buvo ta, kad į akademiją atėjau su “etikete”, jog su grupe žmonių tikrinu visų miesto organizacijų išradimų darbą ir kritiką skelbiu miesto dienraštyje. Tada LŽŪU padėtis išradimų srityje buvo silpna, o čia vaikšto žmogus, mažai su kuo bendrauja, kažką užsirašinėja. Šis reiškinys nešvarios sąžinės personoms buvo sunkiai pakeliamas. Manau, kad dėl to nuo 1977 m. iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo man neleido nuvykti į Maskvą, nes ten yra akademijos ministerija. Tačiau per 25 darbo metus akademijoje neparašiau nei vieno skundo, o buvo rašančiųjų.

Prieš ateinant į valdžią M. Gorbačiovui, iš Maskvos buvo atėjęs nurodymas skaityti paskaitas rusiškai. Kartą centriniuose rūmuose pradėjau skaityti paskaitą apie išradimus, tuojau pat atsistojo labai savimi pasitikintis jaunuolis ir rusiškai kalbėdamas pareiškė, kad ne visi supranta, todėl aš turiu kalbėti visiems suprantama rusų kalba. Išsiėmiau užrašų knygutę ir perskaičiau galiojančio tuometinės Sovietinės respublikos vyriausybės 1944 m. nutarimą Nr. 3, kad “tarnybose arba visuomeniniame darbe dirbantys privalo mokėti lietuvių kalbą, o jų viršininkai turi tikrinti savo pavaldinių lietuvių kalbos mokėjimą”. Pastebėjau santūrią padėkos reakciją, rusas nutilo, o akademijos vadovybė man apie tai neužsiminė. Kas kita, kai LŽŪA skaitydavau paskaitas internacionalinėms grupėms.

Kada susitikdavau su buvusiais projektavimo institutų bendradarbiais, jie manęs klausdavo, ar sunku būti dėstytoju aukštojoje mokykloje. Atsakydavau, kad dirbti mokslinį, mokymo ir visuomeninį darbą nesunku, o sunku ugdyti jaunimą. Mano manymu, tai ne man vienam, o daugeliui, nes reiškinio esmė glūdi Sovietų Sąjungos iškreiptoje ideologijoje, kuri formavosi dar Rusijos revoliucijos pradžioje. Nuo tada komunistai materialistai naikino komunistus idealistus ir liaudies skurdinimo sąskaita siekė užvaldyti pasaulį, nors daugelis žmonių su šituo susitaikyti nenorėjo. Kartą Žemės ūkio mechanizacijos fakulteto didžiojoje auditorijoje (apie 150 stacionaro studentų) skaičiau paskaitą apie išradimus. Prireikė pateikti pavyzdį apie garsų carinės Rusijos imperijos išradėją. Citavau rusiškai, pasąmonė sukeitė sąmonės žodžius, dėl to vietoje “po vsej carskoj imperii” pasakiau “po vsej sovetskoj imperii”. Auditorijoje pratrūko nesuvaldomas juokas (nors visi komjaunuoliai) ir nebuvo nei vieno pasipiktinusio, o iš administracijos pastabos negavau. Tada jau buvo M. Gorbačiovo valdymo pradžia ir daugeliui aiškėjo, jog pribrendo pertvarkos poreikis.