Gediminas Zemlickas

Vakaras surengtas senojoje Vilniaus rotušėje, kur dabar įsikūrę Menininkų rūmai. Tai pirmasis renginys iš ciklo “Menininkai - Vilniaus miestui”.

- Labą vakarą, noriu pažiūrėti, kiek čia mūsų yra - pilies gynėjų? - šiais žodžiais į susirinkusius kreipėsi poetas Justinas Marcinkevičius. O tų pilies gynėjų, kitaip tariant, piliečių buvo pilna salė. Pradžia nebloga, bet tai tik pradžia.

Poetų žodžiui, muzikai ir prabėgusių amžių šokiui buvo skirta antroji vakaro dalis. O per pirmąją visuomenė buvo supažindinta su draugijos “Pilis” tikslais, uždaviniais ir siekiais. Renginį pradėjęs poetas Marcelijus Martinaitis žodį perdavė draugijos “Pilis” pirmininkui Edmundui Kulikauskui, kuris ir pristatė naująją visuomeninę organizaciją. Ji įsteigta 13 steigėjų pastangomis praėjusių metų rugsėjo 8-ąją - Vytauto Didžiojo Karūnavimo dieną.

Draugijos tikslą galima nusakyti vienu trumpu sakiniu: remti Vilniaus bei kitų Lietuvos pilių tyrimus, atkūrimo darbus, tvarkymą. Tai plačiareikšmiai žodžiai. Pilys - mūsų valstybingumo pagrindas. Pilimis lietuvių tauta stiprino savo svarbiausius politinius, ekonominius centrus, kūrė gynybinę šalies sistemą, kuri padėjo valstybei ir tautai išlikti per istorinius kataklizmus.

Šiandien tie griuvėsiai ir kai kurie atkurtųjų pilių mūrai mums nėra vien prabėgusių amžių statybos ir karinės fortifikacinės technikos pavyzdžiai. Tai ne tik kultūros paveldo dalis, istorinio pasididžiavimo objektai, bet ir lietuviams reikšmingi dvasingumo atspirties taškai.

Galimas dalykas, Europos savo pilių didingumu nepriblokšime - aukštesnių bokštų ir kuorų, išmoningiau suprojektuotų ir pastatytų tūrių apstu ir kitose šalyse. Tačiau mūsų krašto pilys ir jų liekanos yra unikalios, nes statytos iš vietinių statybinių medžiagų, prisitaikius prie gamtinių sąlygų, naudojant tas ekonomines galias, kurių pajėgas buvo sutelkusi Lietuvos valstybė. Tai mūsų savitumas.

Pilys patyrė ir išgyveno visus tuos pačius lemties išbandymus, kuriuos Apvaizda ir istorinės aplinkybės lėmė ir mūsų krašto žmonėms. Todėl pilys, gamta ir tas pilis statę bei jas gynę žmonės ir sudarė tą neišardomą vienovę, kurios kiekviena grandis yra informatyvi.

Draugijos “Pilis” idėjos iš esmės yra švietėjiškos. Norima savo veikla sudominti visuomenę, o per ją - ir valstybės vyrus. Vien muziejiniu ar istoriniu interesu nežadama apsiriboti. Svarbu rasti šiuolaikiškus veikimo būdus. Vienas jų - propaguoti pilis, jas rodyti ir apie jas pasakoti žmonėms, ypač jaunimui, nes pilys - tai turtas, kuriuo reikia mokėti disponuoti. Suprantama, kad turizmas yra viena iš svarbių pažinimo priemonių, pagaliau jis teikia ir materialinių išteklių, kurie būtini, norint tas pilis tyrinėti, restauruoti, eksponuoti.

E. Kulikauskas supažindino ir su kai kuriais draugijos “Pilis” projektais. Kadangi apie Vilniaus pilis niekada neturėjome pakankamai informacinių leidinių, neturime ir šiuo metu, tai vienas pirmųjų draugijos siekių ir būtų šią spragą užpildyti. Jau rengiamas vadovas po Vilniaus pilių teritoriją.

Visuomenei numatytas paskaitų ciklas apie Vilniaus pilis. Šiame darbe yra kaip pasireikšti archeologams, istorikams, architektams. Vilniaus pilys - nepaprastai sudėtingas objektas. Kalbant apie Aukštutinę pilį - tai ir natūralios kalvos erozijos, istorinio apželdinimo klausimai, pagaliau kalno tvirtinimo ir daugybė kitų problemų. Žemutinės pilies teritorija – tai mitologinė senovės lietuvių vieta, buvęs Šventaragio slėnis su didžiųjų kunigaikščių laidojimo panteonu, Amžinosios ugnies aukuru. Neįmanoma nagrinėti tos teritorijos, neprisiminus Vilnios senvagės, iš pietų ir vakarų juosusios Žemutinės pilies teritoriją, čia pat į Vilnių įtekėjusios Vingrės žiočių, pagaliau senosios požeminių vandenų sistemos, kuri vėlesniais amžiais gana patikimai reguliavo po senvagėmis ir toliau tekėjusius vandenis.

Sumanyta sukurti solidų Vilniaus pilių maketą, kuris būtų pastatytas žmonėms patogioje vietoje (gal prie Katedros varpinės bokšto) ir kiekvienam besidominčiam bei sostinės svečiui bylotų apie tų pilių tūrius, gamtinę situaciją, upių senvages ir pan.

Norima tvarkyti ir Vilniaus pilių teritoriją bei jos prieigas. Antai Odminių skveras ties buvusiomis Vilnios ir Vingrės upių senvagėmis - tai mūšių su kryžiuočiais vieta, sustiprinta vandens kliūtimis ties pilies prieigomis. Kartu ir labai problemiška vieta, nes svarstydami apie šios aplinkos architektūrinį tvarkymą ar užstatymą architektai dažnai orientuojasi į vėlyvųjų amžių - XIX-XX - aplinkinius pastatus, o ne į kur kas senesnę ir reikšmingesnę buvusią Žemutinės pilies aplinką. Draugija pasiryžusi siekti, kad būtų išryškintas vertingiausias šios vietos ir kitų pilies prieigų istorinis paveldas. Todėl reikės bendradarbiauti su sostinės savivaldybės ir kultūros institucijomis, skelbti Odminių skvero sutvarkymo konkursą.

Norima parengti pilių teritorijos, kaip svarbiausio valstybės paveldo, ilgalaikę tyrimų ir efektyviai bei kvalifikuotai valdomą atkūrimo programą. Todėl bus siekiama, kad būtų įgyvendinamas ir Seimo nutarimas dėl Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato įsteigimo, o visuomenę sudominti Valdovų rūmų atstatymo projektu, nes toks atstatymas būtų ir tautos valios parodymas. Juk atstatę Trakų Salos pilį tik laimėjome.

Kas yra naujosios draugijos nariai? Tai plačiosios visuomenės atstovai, pradedant pilių tyrinėtojais (Napalys Kitkauskas), istorinės praeities garsintojai (Justinas Marcinkevičius, Marcelijus Martinaitis), leidėjai (Kazys Almenas yra “Tvermės” leidyklos steigėjas, išleidęs jaunimui Skomanto nuotykių knygų, lietuviškų komiksų senovės tematika), solistai (Danielius Sadauskas) ir kiti žymūs visuomenės veikėjai.

Draugijos pirmininkas E. Kulikauskas pasidžiaugė Vilniaus pedagoginio universiteto doc. Eugenijaus Jovaišo puikiai parengtu ir bendrovės “Elektroninės leidybos namai” išleistu kompaktiniu disku “Lietuva iki Mindaugo”. Diske šiuolaikiška forma - teksto, vaizdo ir garso technologijos priemonėmis - pristatyta ankstyvoji Lietuvos istorija. Štai tokius ir panašius darbus ir sieks atlikti draugija “Pilis”, kurios pirmininkas kartu pasidžiaugė ir tuo, kad pirmame renginyje dalyvavo ir kultūros ministras Arūnas Bėkšta.

Marcelijui Martinaičiui paskelbus meninę vakaro dalį, pirmasis į sceną buvo pakviestas poetas Kazys Bradūnas. Jis perskaitė eilėraščius, kuriuos parašė dar mokydamasis Vilniaus universitete. Šie eilėraščiai - “Universiteto kieme”, “Vilniaus klasika - Katedra”, “Prie šv. Kazimiero karsto”, “Vilniaus senamiesty”, “Vilniaus barokas”, “Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje Antakalnyje”, “Vilniaus varpai” - tai ne tik poeto jaunystės išgyvenimų atspindys, bet ir žodinė iškyla po įžymiąsias sostinės vietas.

Poetas Justinas Marcinkevičius skaitė ištrauką iš poemos “Mindaugas”, eilėraščius apie Gediminą, Vytautą ir Trakus. Savo eilėmis klausytojus džiugino poetai Judita Vaičiūnaitė ir Marcelijus Martinaitis, praėjusių amžių Vilniaus Žemutinės pilies ir aristokratų salonų muzikinį pasaulį susirinkusiems atvėrė senosios muzikos ir šokių ansamblis “Banchetto musicale” (vadovė Jūratė Vičienė).