Kęstutis Labanauskas

Klausantis kirbėjo mintis – kiek gali ryžtas ir atkaklumas, kurio nepristigo S. Kučas ir jo lietuviai bendražygiai bei rėmėjai. Tik todėl žygis ir nenutrūko, kai pasitraukė dosniai pažadus žarstę mecenatai bei popieriniai entuziastai. Pagirtini ir keliolika ištvermingiausių kitų tautų atstovų, kurie drauge įveikė didelę maršruto dalį, nugalėdami ligas, nuovargį, materialinius nepriteklius. Deja, didis žygio optimistas iš Peru (Pietų Amerika) tragiškai sumokėjo gyvybe per nelaimę Indijoje. Žygeivio Valterio Ramono vardas pasiliks visam laikui dalyvių ir rėmėjų atmintyje…

TTŽ dalyvavo šimtai entuziastų, kurie prisijungdavo ir kartu važiuodavo vieną etapą, o kartais per visą šalį ar net per kelias valstybes. Dviračiais važiuota per 24 tūkst. km 45 valstybių keliais ir takais, aplankyta šimtai tautų (garsusis mūsų žygeivių pirmtakas Matas Šalčius rašė “Svečiuose pas 40 tautų”), tūkstančiai miestų ir kaimų. Kiek reikės įdėti darbo, norint sutikslinti žemėlapiuose, surašyti statistinę “suvestinę”. O ar bus įmanoma užregistruoti visus trumpalaikius TTŽ dalyvius ir rėmėjus, ar jie beatsilieps?.. Daugiausia tai būdavo pavieniai entuziastai, keli draugai ar šeimos nariai. Organizuotumu pasižymėjo Keliautojų klubo, “Žvejonės” ir kitų klubų suburti, taip pat ir pavieniai lietuviai, kurių per šimtą prisijungė prie per Lietuvą keliaujančių žygeivių. Pasitikę TTŽ dalyvius Kuršių Nerijoje, juos lydėjo per Klaipėdą, Žemaitiją, Šiaulius ir Kryžių kalną, Panevėžį, Lietuvos astronomų šventovę – observatoriją Kulionyse, Europos centrą, senąjį Vilnių iki Medininkų, turinčių didžių tolimos ir nesenos praeities simbolių…

Nors negausūs, bet entuziastingi buvo rėmėjai Gudijoje, Lenkijoje, Graikijoje. Žinoma, labai emocingi, kartais susijaudinę net iki ašarų buvo Pietų Amerikos šalių dalyviai, ypač Meksikos, Peru, Argentinos. Pastarojoje, beje, veikliai prisidėjo tenykštė lietuvių kolonija. Ir kitur pasitaikydavo, kad sutikdavo džiaugsmingai nusiteikę tautiečiai, bet didžiausią materialinę ir moralinę pagalbą suteikė JAV lietuviai, kurių parama buvo svari ir labai padėjo, kad sėkmingai baigtųsi žygis.

Žygį bebaigiant dėmesingumu pradžiugino japonai, kurių daug prisijungė prie maršruto pradedant nuo didžiojo žygio simbolio - Hirosimos ir keliaujant iki Tokijo. Stebino japonų palankumas ir žinios – ypač studentų – apie Lietuvą, kurią daugelis įsidėmėję iš televizijos reportažų dar sunkiaisiais 1990 ir 1991 m. – kovų už Lietuvos Nepriklausomybę metų…

Kitur, ypač Afrikoje ir Azijoje, TTŽ dalyviai buvo pirmieji, atnešę čionai Lietuvos vardą, kai kur net pasienio tarnyboms nežinomą. Žygeiviai pastebėjo, kad Lietuva labiau žinoma šalyse, kur populiarus sportas, ypač krepšinis.

Gyvai žygio įspūdžiais pasidalijo Goda Čiplytė. Moteriai tarp vyrų keliauti ir šiaip jau sudėtinga, nes jos emocinė pasaulėjauta daug subtilesnė. Ji iki ašarų jautriai papasakojo sudėtingų ir įtemptų epizodų, apie pavojus ir tą valingą susitvardymą, skatinusį nepalūžti, nepasiduoti nuovargiui ir negaliai, apie atsitiktinai kelionėje sutiktųjų dvasingumą ir atjautą, kuri gal ir buvo TTŽ didysis atradimas, leidęs pasitikėti šviesiąja žmonijos prigimties puse. Ji turi išlaikyti humanistinę pusiausvyrą, prielaidas būti ekologiniam ir kultūriniam planetos balansui bei taikiai sprendžiant konfliktus kovojant prieš tamsiąsias egoizmo ir savivalės jėgas. Kaip simboliškai TTŽ idėjas išreiškė salėje ištiesta baltoji taikos juosta, kurioje daugybe kalbų ir rašto sistemų išreikštos žmonijos mintys ir linkėjimai žygeiviams ir jų atstovaujamoms šalims ir tautoms!

Tačiau žygeiviai sakėsi kelionėje jautę, kokia trapi planetos pusiausvyra ir koks didelis turi būti kiekvieno mūsų įsipareigojimas ir atsakomybės jausmas už Žemės likimą – ir už jos jau 6 milijardus Homo sapiens gyventojų, kurių interesų tenkinimas, kai laimi egoizmas, vis mažiau rūpi, ir dėl to tampa sunkiau visiems kitiems planetoje gyvenantiems ir augantiems. Todėl daug kur teko matyti didėjantį skurdą – kaip pačių žmonių, taip ir jų neapdairiai nualintos gamtos, gausybę šiukšlynų, pustomų smėlynų ir dykviečių, kaip stokojama geriamo vandens ir nors elementaraus kuro – malkų, nes daugelyje šalių baigiami iškirsti miškai. Paklausti, ką regėję iš garsiosios Afrikos faunos, žygeiviai tik ranka numojo: “Ką Jūs? Visi stambesni gyvūnai jau seniai suvalgyti ar parduoti. Likę tik nedaugelyje rezervatų ir nacionalinių parkų, iš kurių tik vienas pasitaikė mūsų kelyje, bet ir į tą su dviračiais neleidžiama – saugumo požiūriu…”

Taigi planeta jau gerokai pasiligojusi, o tai kelia nepasitikėjimą ir įtampą tarp žmonių, kai kur prasiveržiančią pavojingais židiniais. Karštą dvelkimą ne kartą pajuto ir žygeiviai, ypač islamo šalyse: Kurdistane, Mauritanijoje, Irane, Pakistane. Didelių skurdo ir gyventojų perpildymo problemų draskoma daugiatautė Indija paliko labai prieštaringų įspūdžių, nepaisant jos tradicijų ir įdomybių.

Lietuvos klausytojams, ypač gyvenantiems kaime ar su juo susijusiems, įsimins žygeivių pastebėjimas, jog visame pasaulyje aktuali žmonių bendravimo problema: didėjantis susvetimėjimas ir abejingumas didmiesčiuose, tradicijų nykimas – ir priešingai, TTŽ entuziastingiems sutikimams kaimų vietovėse. Žavėjo provincijos moksleivių nuoširdus smalsumas susitikimuose bei pakelėse. Žmonija turėtų labai branginti tąją nuoširdaus bendravimo, domėjimosi dovaną, kurią didmiesčių sumaištis ir tempas kėsinasi atimti, išstumti civilizacijos priemonių atributika. Pagelbėti gali tik aktyvus kultūrinis švietimas ir tradicijų diegimas, kuo žygeiviai įsitikino Japonijoje, kuri geba aukštą civilizacijos ir technikos lygį derinti su jausmų, tradicijų dvasia. O tai labai artima ir lietuviškai pasaulėjautai – kiek jos sugebame išsiugdyti ir apsaugoti savyje…

Daug kelionės optimizmo ir entuziazmo atskleidė vyriausias iš žygeivių, bet jaunatviškos sielos Edvardas Žižys. Jo nepalaužė ir patirta akies trauma, dėl kurios operuotas ir pagijęs tolimojoje Gvatemaloje, nelaimėje globotas bendražygės Godos, pasveikęs vėl prisijungė Kolumbijoje. Beje, ten laukė itin malonūs netikėtumai: pažintys su unikalaus likimo, karo audros Kolumbijon nublokšto, dabar jau mirusio lietuvio dailininko Eugenijaus Kulviečio-Ginvilos palikuonimis bei gyva legenda tapusiu lietuviu, buvusiu Kolumbijos sostinės Bogotos meru Antanu Mockumi.

Pasak E. Žižio, toks ilgas ir sudėtingas žygis jau žadina gyvenimo optimizmą: vienintelis tragiškas liks Valterio Ramono likimas, nors panašių grėsmių buvo dešimtys: akmenų griūtys kalnuose ir potvyniai, aplink žygeivius sūkuriavęs uraganas “Mičas”, Sacharos dykumos smėlio audros, transporto pavojai, pagaliau nusikaltėliai… E. Žižys mano, jog TTŽ lydėjusi laiminga žvaigždė…

O mums, skaitytojai, belieka laukti žygeivių žadamos parodos ir parengtų neišsenkamų žygio įspūdžių filmų, albumų, knygų ir, žinoma, malonių vakaronių kaip ši, o gal ir dviračiais…