TECHNIKOS ISTORIJA
Gimęs iš poreikio nenusileisti (1)Lietuvos karo lakūnui ir pirmajam aviakonstruktoriui |
|
Prieš dvejus metus kone visoje Lietuvoje buvo minimas aviakonstruktoriaus, Lietuvos karo aviacijos vado generolo Antano Gustaičio (1898-1941) šimtosios gimimo metinės. Šių metų pavasarį mūsų dėmesys sutelkiamas į kito ne mažiau talentingo karo lakūno, A. Gustaičio pirmtako lėktuvų konstravimo ir gamybos srityje Jurgio Dobkevičiaus (1900 03 23 1926 06 08) šimtąsias gimimo metines.
Šios sukakties minėjimai jau buvo įvykę Kaune, jo vardo vidurinėje mokykloje, Karinių oro pajėgų štabe, pirmajam mūsų aviakonstruktoriui ir kovinėse operacijose pasižymėjusiam karo lakūnui garbinga vieta skirta neseniai atidarytoje Lietuvos aviacijos muziejaus ekspozicijoje, minėjimas vyko ir Karo muziejuje. Mokslininkų rūmų pastangomis, aktyvai dalyvaujant VGTU A. Gustaičio aviacijos institutui, o šeimininkų teisėmis - ir Lietuvos MA, šią sukaktį paminėjo ir mokslo bendruomenės nariai. Pastarajame renginyje dalyvavo krašto apsaugos viceministras Edmundas Simanaitis, Karinių oro pajėgų vado pirmasis pavaduotojas plk. Stasys Murza ir Lietuvos aviacijos muziejaus darbuotojai inž. Algirdas Gamziukas bei Gytis Ramoška. Dėl šeimyninių aplinkybių negalėjo dalyvauti A. Gustaičio aviacijos instituto direktorius prof. habil. dr. Jonas Stankūnas, tad renginį vedė VGTU prorektorius prof. habil. dr. Rimantas Kačiarauskas. Malonų įspūdį paliko tai, kad dalyvavo didelis būrys Aviacijos instituto studentų, pasipuošusių naujomis uniformomis. |
Krašto apsaugos viceministras Edmundas Simanaitis apie šio tipo asmenybes pasakė labai paprastus ir teisingus žodžius:Pasiaukojantis darbas joms tampa natūralia būsena, jos užsikrėtusios idealizmo bacilomis. Štai kodėl tokio tipo asmenybės dažnai nepaiso aplinkos neigiamos reakcijos, protingų patarimų ir ryžtasi nesuprantamiems poelgiams, sausiems pragmatikams visiškai nesuvokiamiems.
Mūsų laikmetis tikriausiai nepalankus tokioms asmenybėms formuotis, gal net jų poelgiams suvokti. Mūsų gyvenamas metas apskritai netikęs idealizmo baciloms daugintis. Štai ir Lietuvos karo aviacijos vado pirmasis pavaduotojas plk. Stasys Murza apgailestavo dėl vienoje iš ministerijų aukšto pareigūno ištartų žodžių: aviacijos istorija, girdi, nėra Lietuvos istorija, nėra kultūros istorija. Aviatoriams visa tai girdėti buvo apmaudu.
Tiek mūsų valstybės, tiek kultūros istorija rodo ką kita. Tautos, visuomenės, valstybės pažangos gal ir nenulemia viena ar kita asmenybė, tai bent jau gali gerokai ją skatinti arba stabdyti. Aviatorių Jurgio Dobkevičiaus, Antano Gustaičio, Stepono Dariaus, Stasio Girėno ir kitų vardai bei darbai mums žymi ne tik tam tikrus krašto techninės pažangos etapus, bet ir yra reikšminga Lietuvos istorijos dalis. Dar daugiau, tai jau seniai ir mūsų dvasinės kultūros dalis. Su šiais vardais siejame tikėjimą, jog ne vien teritorijos didumu ir ne tik gyventojų gausumu stipri tauta ir valstybė. Lietuvos aviatoriai XX a., kuriantis ir stiprėjant valstybei, gal net ryškiau už kitų sričių atstovus įrodė, ką reiškia pasiaukojantis darbas ir kaip drąsiausios idėjos gali būti įgyvendinamos, jeigu žmogui pakanka talento, užsispyrimo ir ryžto.
Talentas, kurio mįslės pasaulyje dar niekam nepavyko įminti, gyvena pagal savo paties nusistatytus dėsnius. Puiku, jeigu talentas reiškiasi visuomenei ir šaliai aktualioje srityje. Lietuvos aviacijos kūrėjai darė būtent tai, ko labiausiai tuo metu reikėjo besikuriančiai valstybei. Reikėjo apmokyti būsimuosius lakūnus, sukurti šalies karo aviaciją, kovose apginti šalies nepriklausomybę. Tik taikos, tegu dar labai trapios, sąlygomis galima buvo pradėti galvoti ir apie lietuviškų lėktuvų kūrimą. Jurgis Dobkevičius buvo Lietuvos aviatorius, frontininkas, daugiausia kovinių skrydžių atlikęs karo lakūnas, kuris taikos metu visą savo jaunatvišką energiją ir nukreipė į šią kūrybos ir veiklos sritį. Jo dalia tai Lietuvos Ikaro dalia. Tragiška, bet ir nemirtinga.
Skirtingai nuo daugelio kitų pirmųjų Lietuvos aviatorių, Jurgis Dobkevičius į šią techninės veiklos sritį atėjo toli gražu ne nuo žagrės, kaip dažnai esame įpratę girdėti, vos tik pradedame kalbėti apie mūsų krašto pirmuosius inteligentus, Nepriklausomybės kovų dalyvius ir pan. J. Dobkevičius pačioje amžių sankirtoje gimė ne kokiame viensėdyje, bet pačiame Peterburge, pasiturinčioje ir išsilavinusioje inteligentų šeimoje. Tuo J. Dobkevičius ryškiai skyrėsi kad ir nuo Antano Gustaičio, kuris buvo Suvalkijos ūkininko sūnus ir mokslų siekti turėjo gal ir didesnėmis pastangomis. Visiškai natūralu, jog Aviacijos muziejaus darbuotojo inž. Algirdo Gamziuko pranešime Jurgio Dobkevičiaus biografijos momentai labai daug vietos buvo skirta būtent Dobkevičių šeimai, aplinkai, kuri turėjo didelį poveikį ir būsimojo aviatoriaus gyvenimo nuostatoms, pasirinktajai veiklos sričiai, gal net likimui. Kai kuriuos tos išties nepaprastos šeimos asmenis būtina prisiminti, kalbant ne vien tik apie lakūną J. Dobkevičių. Jų vaidmuo kuriantis Lietuvos valstybei pakankamai svarbus ir neturėtų būti primirštas.
Kad tėvų viensėdžio namų stogai nebuvo dengti pyragais, o apylinkėse netekėjo midaus upės, mums primena ir tas faktas, jog gimnazijoje būsimajam ekonomistui ir finansininkui Jonui Dobkevičiui teko verstis ir iš pamokų. Tą užsiėmimą atlikti neblogai įgudo, o ir tų pamokų paklausa, matyt, buvo nemenka. Žodžiu, baigęs gimnaziją ir 1888 m. įstojęs į Peterburgo universiteto Gamtos-matematikos fakultetą ir toliau pamokomis vertėsi. Gal ir ne iš didelio pomėgio, bet tokia buvo gyvenimo būtinybė. Mat pavymui augo trys jaunesni broliai, ir visiems reikėjo prasimušti į aukštuosius mokslus. Kaip matysime, visi šį savo gyvenimo tikslą pasieks.
1893 m. baigęs universitetą Jonas Dobkevičius pradėjo dirbti Peterburgo valstybės banke, o 1900-1914 m. tarnavo Caro rūmų prašymams paduoti raštinėje. Pirmojo pasaulinio karo metais Peterburge vadovavo prancūzų automobilių ir lėktuvų prekybos įmonei. Siekiant karjeros gyvenimas klostėsi sėkmingai, tačiau 1917 m. bolševikų perversmas ir suirutė Rusijoje parodė visą aplink griūvančio pasaulio trapumą. Tačiau naujo gyvenimo ir veiklos viltį teikė įvykiai Lietuvoje.
1918 m. paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, į besikuriančią valstybę ėmė grįžti lietuviai iš visų buvusios ir jau sugriuvusios imperijos kraštų. 1918 m. pradžioje grįžo į gimtinę ir Jonas Dobkevičius. Kai tik šalyje pradėjo kurtis valstybės įstaigos, jis pradėjo dirbti Finansų ministerijoje, buvo jos atstovas prie pramonės ir prekybos banko. Tapo vienu iš Lietuvos banko organizatorių. 1920 m. buvo finansų, prekybos ir pramonės viceministras ir biudžeto patikrinimo komisijos pirmininkas, o 1922 m. visą pusmetį buvo ir ministras. Vėliau ėjo labai atsakingas pareigas Finansų ministerijoje, Prekybos departamente ir kitose žinybose. 1925-1934 m. vadovavo Prekybos ir pramonės rūmams. Jono Dobkevičiaus finansinės karjeros metu Lietuvos Respublika vedė derybas su Sovietų Sąjunga, Latvija, Estija, Vokietija, Anglija. J. Dobkevičius tose derybose dažnai būdavo delegacijos pirmininkas arba narys. Dalyvavo daugelyje tarptautinių konferencijų, suvažiavimų ir kitokio pobūdžio renginių.
Kaip savotišką egzotišką faktą priminsime ir tai, kad Jonui Dobkevičiui buvo patikėtos ir Vengrijos konsulo Lietuvoje pareigos, o 1933-1934 m. jis buvo šios šalies generalinis konsulas.
Kajetonas Dobkevičius gimė 1870 m., iš Kauno gimnazijos buvo pašalintas dėl politikos, tačiau išvykęs į Paryžių sugebėjo baigti aukštąją elektrotechnikos mokyklą. Ten ir pasiliko gyventi. Kai 1900 m. Paryžiuje vyko Pasaulinė paroda, jis, šio miesto senbuvis, buvo vienas iš lietuviškojo paviljono organizatorių. Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę, buvo Lietuvos pasiuntinybės patarėjas Paryžiuje.
1872 m. gimęs Feliksas Dobkevičius mokėsi Peterburgo technologijos institute, kurį baigęs (1898 m.) tarnavo Rusijos geležinkelio žinybose. Buvo vienas iš Sibiro geležinkelio valdybos vadovų, taip pat ir vienas iš Turkestano geležinkelio statybos organizatorių. Grįžęs į Lietuvą taip pat įsidarbino geležinkelių valdyboje, vėliau tapo Lietuvos geležinkelių vyriausiuoju direktoriumi. Dėstė Vytauto Didžiojo universiteto Technikos fakultete, yra išleidęs vadovėlį.
Jauniausias ir keturių brolių Napoleonas gimė 1879 m. Kurį laiką ėjo vyresniojo brolio Felikso pėdomis mokėsi tame pačiame Peterburgo technologijos institute, dar studijų metais praktikos darbus atliko Užbaikalės geležinkelyje. Tačiau Sibiro žavesys jo širdies nepavergė, ir baigęs institutą (1910 m.) Napoleonas pasuko kita kryptimi, kaip kad ir reikalavo jo skambus vardas: jis išvyko užkariauti Paryžiaus. Šitoks žygis atrodė įmanomas, kadangi vienas Dobkevičius, o būtent brolis Kajetonas, tame mieste jau buvo įsitvirtinęs.
Karjerą Paryžiuje Napoleonas pradėjo dirbdamas elektros lempų fabrike, bet 1912 m. grįžo į Peterburgą, kur vadovavo autotransporto bendrovei. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo mobilizuotas į kariuomenę ir jau kaip rusų armijos karininkas tarnavo įvairiuose daliniuose, trijose vietose buvo automobilių dirbtuvių vadovas. Užėjus bolševikmečiui, o Ukrainą užėmus vokiečiams, išvyko į Kijevą, kur vadovavo automobilių bendrovėms.
Į Lietuvą Napoleonas Dobkevičius atvyko 1923 m., įstojo į Lietuvos kariuomenę ir įsidarbino Centrinėse kariuomenės dirbtuvėse. Vėliau joms ir vadovavo. Perėjęs dirbti į Kauno savivaldybės įmonių skyrių, ten ėjo inžinieriaus, vėliau skyriaus vedėjo pareigas. Kaune buvo įsteigęs vieną pirmųjų šalyje lietuvišką vairuotojų mokyklą, kuriai ir vadovavo.
Tai štai tokių plačių interesų intelektualioje aplinkoje augo Jurgis Dobkevičius, kurio kelias į aviaciją nors ir nebuvo visiškai tiesus, bet potraukis technikos dalykams, išryškėjęs ir jo dėdžių biografijose, nenumaldomai traukė ir Jurgį. O juk aviacija XX a. pirmaisiais dešimtmečiais buvo viena iš bene dinamiškiausiai besivystančių technikos sričių.