Bernardas Aleknavičius

Nemažą vaidmenį Enzys Jagomastas vaidino spaudos draudimo metais. Bet 1904 m. padėtis pradėjo keistis. Panaikinus Lietuvoje spaudos draudimą, nemažai spausdinamos produkcijos, taigi ir laikraščių redakcijos iš Mažosios Lietuvos pradėjo keltis į Kauną ir Vilnių. Atrodė, jog Enzio Jagomasto verslas Tilžėje lyg ir prarado tikrąją esmę. Tačiau darbo “Lituania” spaustuvei pakako. Ir toliau čia buvo spausdinami Mažosios Lietuvos skaitytojams skirti leidiniai. Tai Jokūbo Stiklioriaus redaguojami “Lietuviškai-vokiškas savaitraštis” (1912-1913), “Prūsų Lietuvos savaitraštis” (1913-1914), Mikelio Kiošio redaguojamas Mažųjų laukininkų susivienijimo savaitraštis “Laukininkas”, D. Jurkaičio ir Mikelio Kybelkos redaguojamas mėnesinis žurnalas “Svečias”. O vieną populiariausių ir daugiausiai skaitomų, gotiškais spaudmenimis leidžiamą laikraštį “Naujasis Tilžės keleivis” ir nuo 1927 m. leidžiamą jo priedą “Keleivio draugas” redagavo pats Enzys Jagomastas.

Be periodinių leidinių, “Lituania” spaustuvėje buvo išspausdintos ir kelios knygos, skirtos Didžiosios Lietuvos skaitytojams. Čia išleisti atskiri Maironio, A. Baranausko, P. Mašioto, K. Sakalausko-Vanagėlio ir kitų mūsų rašytojų kūriniai. O dėl Enzio Jagomasto susirašinėjimo su kompozitoriumi Juozu Naujaliu galima manyti, jog “Lituania” spaustuvėje buvo spausdinamos ir gaidos su dainų tekstais.

Komerciniais tikslais dar 1906 m. Enzys Jagomastas susipažino su Vilniuje gyvenančiu kalbininku, pedagogu, kultūros veikėju dr. Jurgiu Šlapeliu (1876-1941). Enzys Jagomastas savo spaustuvėje Tilžėje tuomet spausdino J. Šlapelio parengtą “Svetimų ir nesuprantamų žodžių žodynėlį”. Užsimezgusi pažintis ilgainiui išaugo ir į draugystę, kuri truko visą gyvenimą. “Nuo to ir prasidėjo (…),” – 1967 metais savo prisiminimuose rašė knygų leidėja Marija Piaseckaitė-Šlapelienė (1880-1977).

– Kai E. Jagomastas spausdino žodynėlį, Šlapeliui buvo siunčiama korektūra ir galutinėje jo priežiūroje žodynas buvo išspausdintas”.

“E. Jagomastas buvo labai darbštus, energingas, apsukrus, - prisimena M. Šlapelienė. – jo spausdinamos knygos gražiai atrodė, pirkėjams patikdavo. Ir popierius geras, spauda aiški, knygelės išvaizda, kaip tais laikais, gana patraukli. Ir išlaidos ten išspausdinti (…) buvo mažesnės, nei kaip pas mus vietinėse spaustuvėse”.

Bet toks populiarumas Enziui Jagomastui nemažai kainavo. Už knygų gabenimą per Lietuvos-Vokietijos sieną reikėjo mokėti nemažus muitus, dėl to kilo knygų kainos. Nemažai sunkumų sudarė ir savita Mažosios Lietuvos lietuvių kultūra. Tai, kas buvo reikalinga Didžiajai Lietuvai, netiko Mažosios Lietuvos lietuviams. XX a. pradžioje Mažoji Lietuva jau buvo persunkta germanizmu. Vienos tautos ir ta pačia kalba kalbantys žmonės, istorinių įvykių tėkmėje susiformavus skirtingoms išraiškos formoms, jau daug kur vieni kitų pradėjo nesuprasti. Tai buvo jaučiama ir raštijoje. Mažosios Lietuvos leidžiamos knygos buvo gotiškų spaudmenų. Tikriniai ir bendriniai daiktavardžiai rašomi didžiosiomis raidėmis, veiksnys sakinyje dažniausiai pagal vokiečių kalbą atsidurdavo sakinio gale. Didžiojoje Lietuvoje tokių knygų niekas neskaitė, lygiai taip pat neskaitė Mažosios Lietuvos lietuviai knygų apie Lietuvą. Akivaizdus pavyzdys rašytojos Evės Simonaitytės romanas “Aukštujų Šimonių likimas”. Jeigu 1935 ir 1936 m. knyga buvo išleista Didžiosios Lietuvos skaitytojams, tai jau trečias romano leidimas 1937 m. išspausdintas Klaipėdoje, “Ryto” spaustuvėje, gotiškais spaudmenimis ir skirtas tik klaipėdiškiams.

Skirtingų lietuviškų knygų ir laikraščių spausdinimas nedideliais tiražais sunkino “Lituania” spaustuvės finansinę padėtį. Enzys Jagomastas komerciniais tikslais dažnai važinėjo į Kauną, bėgiojo po knygynus, varstė užsakovų kabinetų duris, stengdamasis sustiprinti “Lituania” spaustuvės padėtį. Deja, tai padaryti jam nepavyko. Kaskart finansinė padėtis vis blogėjo. O atėjus valdžion Hitleriui, jau ir taip nelengvą “Lituania” spaustuvės būklę apsunkino prieš Enzį Jagomastą pradėti fašistų išpuoliai. Ir šį sunkumą pajuto visi Jagomastų šeimos nariai. Senajam Enziui jau ir anksčiau nemažai padėjo dukra Ona, perėmusi “Naujojo Tilžės keleivio” redagavimą.

Fašistai Tilžėje ne tik Enzio Jagomasto šeimą persekiojo. 1932 m. jie net ir Vydūną į kalėjimą buvo uždarę. O visa tai, kas lietuviška, pradėjo planingai naikinti, jau ne atskirų išsišokėlių, bet ir centrinės Vokietijos valdžios “palaiminimu”. 1934-1935 m. Mažojoje Lietuvoje gniaužiami paskutinieji lietuviškumo daigai. Uždraudžiama dar 1895 m. Vydūno įkurta Tilžės lietuvių giedotųjų draugija. Dar stipriau teroras įsigali po Klaipėdos krašte veikusios hitlerininkų bylos. Tilžėje ant Luizės tilto per Nemuną pakariama žemaičio iškamša ir paskelbiama, jog lietuvybė jau likviduota. O 1936 m. hitlerininkai spaudoje pradėjo dar vieną kampaniją, kurios šūkis: “Naikinkite, kas lietuviška”. Iš lietuvių visuomenės veikėjų pradėti atiminėti pasai, dar įnirtingiau puolamas ir likęs vienintelis lietuviškas laikraštis “Naujasis Tilžės keleivis”. Nors fašistai šį leidinį nuolat persekiojo, trukdė reguliariai jam pasirodyti, bet uždaryti kažkodėl nedrįso. 1938 m. Mažojoje Lietuvoje pradedami naikinti ne tik miestelių, kaimų, bet ir upių, ežerų lietuviški pavadinimai. Diena iš dienos lietuviškumas krašte patiria didžiulius nuostolius.

1939 m. Vokietijai ir Sovietų Sąjungai užgrobus ir pasidalijus Lenkiją, o lietuviškąjį Suvalkų trikampį įjungus į vadinamus Rytprūsius, tarsi kiek atsigavo ir “Naujasis Tilžės keleivis”, nes susilaukė naujų skaitytojų. Bet su naujais skaitytojais iškilo ir naujų problemų. Suvalkų krašto lietuviai laikraštį norėjo skaityti lotyniškais spaudmenimis. Tik Enziui Jagomastui dar gerai neįsigilinus į šią problemą 1940 m. rugsėjo mėn. “Naujasis Tilžės keleivis” buvo uždarytas. Netrukus liovėsi veikusi ir spaustuvė “Lituania”. Visa tai “…rodo, koks painus buvo lietuviškos knygos kelias, kai lietuvius vienus nuo kitų skyrė Vokietijos siena. “Lituania” žlugimas reiškė Prūsijos lietuvių tautinės ir kultūrinės veiklos pabaigą” – pastebėjo istorikas J. Jurginis.

Mažojoje Lietuvoje Enzys Jagomastas buvo ne vien laikraščių ir knygų leidėjas bei redaktorius. Visą savo prasmingą gyvenimą Enzys Jagomastas aktyviai dalyvavo Tilžės lietuvių kultūriniame gyvenime, nuolat buvo renkamas lietuviškų organizacijų valdybų nariu ir iki pat pasitraukimo iš Tilžės ėjo Prūsų lietuvių draugijų tarybos pirmininko pavaduotojo pareigas. Turėdamas gražų balsą, jaunystėje švenčių metu dažniausiai per Jonine, ant Rambyno kalno, dažnai dainuodavo lietuviškas dainas vienas. Buvo aktyvus Lietuvių literatūrinės draugijos, veikusios Tilžėje 1879-1922 m., narys. Enzys Jagomastas buvo ne tik puikus organizatorius, bet ir entuziastingas lietuvių tautosakos rinkėjas. Šį dabą dirbti jis nuolat skatino ir savo vaikus. Dukra Ona ir sūnus Dovas Mažosios Lietuvos kaimuose surinko nemažai lietuviškų dainų, pasakų, burtų, prietarų, papročių, kurių dalį 1937 m. paskelbė Kaune leidžiamame Lietuvių tautosakos archyvo leidinyje “Tautosakos darbai”.

Fašistams uždraudus laikraščio “Naujasis Tilžės keleivis” leidimą, Enzys Jagomastas, išgyvenęs Tilžėje 56 metus, pasijuto esąs nereikalingas. Ir su šeima savo gyvenimo saulėlydyje ryžtasi palikti jaunystės svajonių miestą ir gyventi persikėlė į Lietuvą.

1941 m. per Lietuvą nusiritus raudonojo teroro bangai, kraštą užplūdo rudasis maras. Hitlerinei kariaunai okupavus Vilnių, Jagomastų šeima netrukus suimama ir sušaudoma. Žuvo senasis Enzys Jagomastas, jo žmona Marta, sūnūs Dovas ir Jurgis, dukra Ona ir žentas Emilis Vilmantas-Maklenburgas, knygos “Prūsų Lietuva ir jos suvokietinimas” autorius. Tai šitaip fašistai susidorojo su tvirta Mažosios Lietuvos lietuviškumo atrama.