Dr. Birutė Railienė

Kiti trys žymūs A. Sniadeckio mokiniai toliau garsino senojo Vilniaus universiteto chemijos mokyklą.

Ignas Fonbergas (1801-1891) 1821 m. buvo paskirtas chemijos katedros vedėju. Šioms pareigoms, kaip geriausią savo mokinį, rekomendavo A. Sniadeckis. 1832 m., uždarius universitetą, buvo Vilniaus Medicinos-chirurgijos akademijos profesorius. 1825 m. papildė ir išleido savo mokytojo parengtą chemijos terminų žodyną. Be kitų mokslo darbų, I. Fonbergas paskelbė veikalą apie antiflogistoninę degimo teoriją  ir didelės apimties cheminės technologijos vadovėlį.

1840-1859 m. I. Fonbergas buvo Kijevo universiteto chemijos profesoriumi. Jo dėka buvo sukurta chemijos laboratorija, chemija tapo populiaria disciplina. Dėl skurdžių istorinių duomenų tegalima paminėti faktą, jog I. Fonbergo pirmtakas Kijevo universitete 1834-1839 m. buvo kitas A. Sniadeckio mokinys S. Zenovičius. Radionas Heimanas (1802-1865) pradėjo dirbti Medicinos akademijos Chemijos katedros asistentu, o nuo 1825 m. - Maskvos universiteto Chemijos katedros adjunktu. 1832 m. buvo išrinktas profesoriumi, labai daug nusipelnė centrinių Rusijos rajonų pramonės pažangai kaip ekspertas, Manufaktūrų tarybos Maskvos skyriaus, Žemės ūkio draugijos, Cukraus gamintojų komiteto narys, pirmojo Rusijoje sterino fabriko direktorius. Nuo 1836 m. R. Heimanas Maskvoje plačiai visuomenei pradėjo skaityti paskaitas apie techninę chemiją.

1834 m. pagal R. Heimano pateiktą projektą buvo pastatyta Maskvos universiteto laboratorija, kuri tuo metu buvo viena didžiausių ir geriausių Europoje. Maskvos universiteto Chemijos fakulteto didžioji dalis buvo įsikūrusi laboratorijos patalpose iki 1953 m., kol Vorobjovo kalnuose buvo pastatyta naujas universiteto pastatas.

Ignas Domeika (1801-1889) 1837 metais baigė Kalnų akademiją (Ecole des Mines) Paryžiuje, įgijo kalnų inžinieriaus specialybę. Pagal sutartį išvyko dirbti į Čilę. Dėstė chemiją ir mineralogiją Kokimbos universitete. Vos tik atvykęs į Čilę, pradėjo domėtis švietimo modeliu. 1842 m. įteikė vietinei valdžiai projektą, kuriuo siūlė panaudoti Vilniaus universiteto patirtį. Valdžia pripažino jo pasiūlymą ir netrukus paskyrė universiteto kolegijos nariu. Daug dėmesio skyrė geologijai: surado ir ištyrė daugelį vario, aukso, akmens anglies telkinių. Aptiko mokslui anksčiau nežinomus mineralus, kurios pavadino domeikitu ir argneritu. Labai sėkmingai tyrinėjo Čilės salietros klodus ir kitas naudingąsias iškasenas.

Taip pat domėjosi meteorologijos reiškiniais ir hidrologija. Dirbo komisijoje, kuri rengė kalnų kasybos kodeksą, taip pat Santjago universiteto Filosofijos ir humanitarinių mokslų fakulteto taryboje. 1867 m. buvo išrinktas Santjago universiteto rektoriumi. Iš šių pareigų pasitraukė 1883 m., eidamas 81 metus. Pagal savo paties tyrimų duomenis, I. Domeika paskelbė apie 400 darbų, straipsnius siuntinėjo į įvairius Europos mokslo žurnalus.

Dalis I. Domeikos veikalų, kurie buvo paskelbti Paryžiaus Annales des Mines, Santjago Anales de la Universidad de Chile, šiandien priklauso klasikai. Parašė ir išleido būtiniausių fizikos, chemijos, mineralogijos, prabavimo vadovėlių. Dviejų dalių vadovėlis “Mineralogijos pagrindai” (“Elementos de mineralogia”)  buvo išleistas 3 kartus (1854, 1860, 1881). “Bandymų traktatas” (“Tratado de ensayes tanto …”) išleistas 4 kartus (1844, 1858, 1873, 1873 - Paryžiuje).

Be plačios pedagoginės veiklos, A. Sniadeckis taip pat dalyvavo ir visuomeniniame Vilniaus gyvenime. 1805 m. kartu su bendraminčiais G. Grodeku, S. Jundzilu, J. Kosakovskiu įsteigė ir kurį laiką redagavo žurnalą “Vilniaus dienraštis” (“Dziennik Wilenski). Kaip teigiama pristatymo prospekte, žurnalas skiriamas jungti naudingus ir malonius straipsnius (Utile dulci). Pirmojo numerio įžangą A. Sniadeckis pradėjo tokiais žodžiais: “Dabartinio leidinio tikslas yra platinimas mūsų kalba kaip fizinių, taip ir moralinių žinių, kuriomis domisi mokslo Europa (…)”.

Sniadeckis buvo vienas aktyviausių Vilniaus medicinos draugijos kūrėjų (1806) ir pirmasis jos pirmininkas. Draugija leido žurnalą “Medicinos, chirurgijos ir farmacijos laikraštis” (“Dziennink medycyny, chirurgii i farmacii”).

Be akademinio jaunimo auklėjimo ir mokslo žinių populiarinimo, A. Sniadeckis dar priklausė Nenaudėlių (“Šubravcų“) draugijai, kuri veikė Lietuvoje 1817-1822 m. A. Sniadeckis buvo vienas pagrindinių draugijos leidžiamo satyrinio laikraščio “Gatvės žinios” autorių. Jis miesto visuomenei skaitė daug viešų paskaitų, kurios būdavo svarbūs įvykiai miesto kultūriniame gyvenime ir suburdavo didžiules auditorijas. Savo paskaitose ir publicistiniuose straipsniuose A. Sniadeckis atsiskleidė kaip vienas žymiausių to meto Lietuvos progresyvių veikėjų, drąsiai kovojo su tamsumu ir prietarais.

1808 m. A. Sniadeckis dovanojo savo knygų kolekciją (123 pavadinimai)  Vilniaus universiteto bibliotekai. Šiuo metu Vilniaus universiteto bibliotekos Retų spaudinių skyriuje saugoma 13 knygų iš minėtojo sąrašo, tačiau jose nerasta A. Sniadeckio autografų. Bibliotekoje nepavyko aptikti jokių dokumentų, liudijančių apie šią dovaną.

Laisvalaikiu didysis chemikas ilsėdavosi savo Baltupio dvare netoli Ašmenos, gyveno kaip valstietis, mėgo daržininkystę, žvejojo, medžiojo. Savo dvare A. Sniadeckis taip pat neapsiėjo be chemijos - buvo įsirengęs spirito varyklą. Kartu su broliu Jonu pastatė puikius rūmus savo dvare Jašiūnuose (Šalčininkų raj.). Mirė A. Sniadeckis 1838 m. Vilniuje, palaidotas savo Baltupio dvare (Baltarusijoje, Gorodnikų kaime).

Pirmajai Lietuvos chemijos mokyklai toliau tvirtėti sutrukdė istorinės sąlygos. Stiprus smūgis senyvam profesoriui buvo jo studentų ir kolegų areštai, prasidėję slopinant filaretų-filomatų judėjimą; 1832 m. buvo uždarytas Vilniaus universitetas, o jo vietoje įsikūrusi Medicinos-chirurgijos akademija buvo iškelta iš Vilniaus. Tačiau A. Sniadeckio įkvėpti mokiniai, nors ir išsibarstė po visą pasaulį, tęsė mokytojo idėjas, nemažai prisidėjo plėtojant kitų šalių teorinę ir praktinę chemiją.

Įžymiojo chemijos profesoriaus biografiją ir mokslinę veiklą spaudoje tyrinėjo Lenkijos, Lietuvos, Rusijos, Baltarusijos ir kitų šalių mokslininkai. Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje yra renkama A. Sniadeckio bibliografinė rodyklė. Panašių darbų buvo atlikta Lenkijoje: A. Vžoseko, J. Koniečynskos, E. Žuravskos sudarytos bibliografinės rodyklės buvo išleistos labai seniai.

Andriaus Sniadeckio palikimas chemijos mokslui nėra pakankamai atskleistas Lietuvos spaudoje, todėl jo mokslo ir publicistinių darbų analizė, papildyta parengta bibliografine rodykle, galėtų tapti dar vienu žingsniu Lietuvos chemijos istorijos tyrinėjimuose.