Vilniaus universiteto UNESCO mokslo centras kovo 22-23 d. surengė Baltijos šalių jaunųjų mokslininkų diskusiją “Fundamentaliųjų mokslų perspektyvos”. Pranešimus skaitė Lietuvos, Latvijos, Estijos, Rusijos, Baltarusijos, Lenkijos ir Suomijos jaunieji mokslininkai, diskusijose dalyvavo UNESCO atstovai iš Prancūzijos, Kenijos. Kovo 24-25 d. ten pat vyko tarptautinė UNESCO mokslo centrų vadovų konferencija. Joje dalyvavo mokslininkai iš Rytų ir Vakarų Europos, Afrikos, Australijos. Apie šias konferencijas ir Vilniaus universiteto UNESCO mokslo centrą kalbamės su šio Centro kūrėju ir vadovu akad. Benediktu JUODKA, kuris yra Vilniaus universiteto prorektorius mokslo reikalams. Kadangi pokalbis vyko Lietuvos MA patalpose, tai kai kuriuos klausimus profesoriui uždavėme ir kaip Lietuvos MA prezidentui.

Kaip šios konferencijos atsirado?

Prieš keletą mėnesių Vilniaus universitete kelių padalinių – Biochemijos ir biofizikos, Kvantinės elektronikos katedros ir Lazerių tyrimų centro, taip pat Matematikos ir informatikos fakulteto kai kurių katedrų bazėje buvo įsteigtas UNESCO išskirtinis mokslo ir studijų centras (UNESCO Centre of Excellence for Research and Training). Viena to centro kūrimo sąlygų – organizuoti UNESCO asocijuotų centrų chemijos, fizikos ir matematikos srities jaunųjų mokslininkų konferenciją bei surengti UNESCO asocijuotų centrų direktorių konferenciją. Antras reikalavimas buvo toks: suderinti konferencijų laiką taip, kad maždaug tuo pačiu metu vyktų ir Baltijos šalių jaunųjų mokslininkų seminaras arba diskusija prie apvaliojo stalo, kurios metu būtų aptariamos chemijos, fizikos ir matematikos mokslų perspektyvos.

O kiek tokių UNESCO asocijuotų centrų pasaulyje įsteigta?

Iš viso chemijos, fizikos ir matematikos srities yra 12 centrų. Vienas tų centrų yra Australijoje, kitas – Kenijoje, du – Pietų Afrikoje, veikia ir Anglijoje (Liverpulyje), Prancūzijoje.Taip pat įsteigti Baltarusijoje, Rusijoje, Moldovoje.

Taigi šie abu renginiai kovo mėn. ir įvyko. Į jaunųjų mokslininkų renginį susirinko nemažai žmonių ne tik iš Baltijos valstybių, bet ir iš Suomijos, Baltarusijos, Rusijos. Renginys pavyko. Jaunieji chemikai, fizikai ir matematikai turėjo kalbėti visiems suprantama kalba, nes kiekvienas juk dirba siauroje tyrimų srityje.

Kaip tarp kitų atrodė Lietuvos jaunieji mokslininkai?

Pasirodė labai gražiai. Dalyvavo ne tik mokslo laipsnius turintys mokslininkai, bet vieną pranešimą skaitė ir bakalauras. Visi dirbo puikiai, buvo matyti, kad organizatoriai labai gerai pasirengė jaunųjų mokslininkų renginiui. Pranešėjai bandė suprantamai apibūdinti savo darbą ir kas toje srityje apskritai daroma pasaulyje. Šia prasme tai ne visai įprastas renginys, kadangi paprastai konferencijose diskutuoja vienos krypties atstovai, kurie nagrinėja siaurą problemą. Todėl – neslėpsiu – iš pradžių jaučiau tam tikrą nerimą, ar pavyks jaunimui susikalbėti, nes chemijos ar biochemijos srities darbą kitų sričių atstovams suprasti nėra paprasta.

Kaip vertinate antrąją konferenciją?

Tai buvo mums itin atsakingas renginys, nes teko organizuoti apskritai pirmąją UNESCO asocijuotų mokslo centrų vadovų konferenciją. Suvažiavo tų centrų vadovai, kai kurie iš jų yra aukšto rango pareigūnai, pvz., Maskvos D. Mendelejevo technikos universiteto rektorius, Minsko technikos universiteto rektorius ir pan. Norėta aptarti UNESCO mokslo centrų veiklą, funkcijas. Mūsų naujajam centrui buvo tiesiog įdomu pasižiūrėti, kas kitose šalyse daroma. Pvz., Kenijoje labai daug dėmesio skiriama ne tik UNESCO centro mokslui, mokymui aukštosiose mokyklose, bet ir mokymui vidurinėse ir net pradinėse mokyklose. Vadinasi, tų centrų paskirtis įvairiose šalyse gana skirtinga. Mes akcentavome savojo centro veiklą universitetinių studijų lygiu – rengiant bakalaurus, magistrus ir daktarus. Tačiau Afrikoje centrams kyla rūpesčių ir dėl žemesniosios švietimo grandies. Kai mes pasakėme, kokį procentą sudaro abiturientų skaičius, vertinant pagal šalies gyventojų skaičių, tai svečias iš Afrikos tik už galvos susiėmė.

Tad gal ne visai tikslinga mums bendruose renginiuose dalyvauti su Kenija – ne kažin kiek išmoksime.

Kai UNESCO kuria mokslo centrus, tai jie nori ir tų centrų veiklos tam tikros koordinacijos, patirties skleidimo. Buvau nustebintas Maskvos D. Mendelejevo technikos universiteto bazėje įsteigtojo UNESCO mokslo centro veikla. Ji pradedama net nuo Sibiro platybių, aprėpia ir vidurinių mokyklų grandį. Tai man keistai atrodo, nes juk yra Novosibirsko ir kitų Sibiro miestų universitetai, pagaliau Novosibirske veikia ir Rusijos MA institutai. Išsamaus atsakymo neišgirdau, bet faktas akivaizdus: Maskvoje veikiantis UNESCO mokslo centras veikia kone visoje Rusijos teritorijoje.

Kaip UNESCO mokslo centrų veikloje pasireiškė latviai ir estai?

Kaimynai turi kiek kitos srities UNESCO mokslo centrus: Estijos Tartu universiteto ir Latvijos universiteto bazėje įsteigti Molekulinės biologijos ir biotechnologijos centrai. Nedaug trūko, kad būtent toks centras būtų pradėjęs veikti ir prie VU. Kai man prieš dvejus metus teko UNESCO mokslo centrą organizuoti, tai irgi pateikiau būtent molekulinės biologijos ir biotechnologijos tyrimų krypties paraišką. Nutiko taip, kad ta paraiška pateko UNESCO Matematikos, fizikos ir chemijos mokslų skyriaus vyr. specialistui prof. Aleksandrui Pokrovskiui. Jis man pasiūlė “užgriebti” platesnę sritį, kuri padėtų išplėtoti gal ir kitas programas. Sutikau, pasitelkiau ir lazerių fizikos specialistus, kadangi iš Mokslo ir studijų fondo gauname finansavimą bendrai su Lietuvos onkologijos centru programai. Nesunku buvo į UNESCO centro veiklą įtraukti ir universiteto Matematikos ir informatikos fakultetą. Taigi pačios UNESCO iniciatyva idėją pavyko gerokai išplėtoti.

Jūsų vadovaujamo Centro kuratorius prof. A. Pokrovskis iš Paryžiaus dalyvavo konferencijoje, skaitė pranešimą. Kaip jis vertino renginį?

Buvo labai patenkintas ir mums dėkojo – ką jau ką, o konferencijas rengti sugebame. Prof. A. Pokrovskis dar prieš kelis mėnesius buvo atvykęs į Vilnių parengiamojo darbo reikalais. Dabar aptarėme ir daugiau bendros veiklos su UNESCO galimybių. Pasirašysime Lietuvos mokslų akademijos ir UNESCO sutartį; yra galimybių gauti nedidelių grantų (po keletą tūkstančių dolerių) įvairioms programoms remti, ypač tarptautiniams mainams. Juk tarptautiniam bendradarbiavimui – dabar kalbu kaip Lietuvos MA prezidentas - nė lito negauname, o esame sudarę su kitų šalių mokslų akademijomis 24 sutartis, tenka keistis mokslininkais, mokėti atvažiavusiems dienpinigius. Ta UNESCO sutartis gal nors kiek padės mūsų šalies mokslininkų tarptautiniam bendradarbiavimui.

Nenorėčiau užgauti kultūrininkų, bet kai kurie jų nelabai linkę kūrybos, apskritai kultūros sričiai priskirti ir mokslą. UNESCO požiūris yra visai kitoks.

Mokslas yra sudėtinė kultūros dalis, ir patenka į UNESCO veiklos sritį. Paskutinis ryškus pavyzdys – Pasaulio mokslo kongresas, vykęs praėjusiais metais Budapešte. Vienas pagrindinių rengėjų buvo UNESCO. Kongrese dalyvavo ir Lietuvos delegacija. Žiūrint plačiau, nuo kultūros dalykų nereikėtų atskirti ir mokslo, kaip sudėtinės kūrybos dalies.

Konferencijos baigėsi, o kas toliau?

Štai svečias iš Australijos mus supažindino su UNESCO centro savo šalyje veikla. Ten tiriama gana specializuota tema – biomembranos, gaminami specialūs įtaisėliai, elektrodai tarpmembraniniams potencialams matuoti. Susitarėme, kad lapkričio mėnesį to centro atstovas vyks į Minską, paskui atvyks ir į VU. Atsiveš keliasdešimt tų savo įtaisėlių ir mes Biochemijos ir biofizikos katedros studentams rengsime laboratorinius darbus iš membranologijos, kadangi mūsų katedros viena iš krypčių būtent ir yra membranų tyrimas. Kompetentingi mokslininkai paskaitys studentams vieną kitą tos srities paskaitą, rengs vadovams praktinius užsiėmimus. Visa tai gali apmokėti UNESCO.

Beje, UNESCO mokslo centrų vadovai konferencijos metu Vilniaus ir Kauno mokytojams surengė du seminarus. Svečias iš Australijos prof. John Bradley pasakojo apie mikrokitų panaudojimą. Mikrokitai – tai įvairių reagentų komplektas, reikalingas įvairiems cheminiams eksperimentams atlikti. Tie mikrokitai buvo ir demonstruojami, tad chemijos mokytojams buvo naudos.

Tarp konferencijos dalyvių mačiau ne tik Kenijos atstovą, bet ir japoną, taip pat ir Lenkijos ambasadorę Eufemiją Teichman.

Kvietėme tų šalių, kurių atstovai dalyvavo konferencijoje, taip pat ir ambasadorius Lietuvoje. Buvo apsilankę Baltarusijos, Rusijos, Lenkijos, Japonijos ambasadoriai arba mokslą kuruojantys patarėjai. Beje, UNESCO generalinis direktorius dabar yra Japonijos atstovas.

Tai jau kita tema, bet paprastai naujai kone visi į mūsų šalį atvykę ambasadoriai aplanko ir Lietuvos MA – domisi mūsų šalių bendradarbiavimu mokslo srityje. Mes ambasadorius supažindiname, kaip bendradarbiaujame su jų atstovaujamos šalies mokslo centrais. Ypač geri santykiai su Europos Komisijos ambasadoriumi H. Šmigeliovu. Kadangi integruojamės į ES, tai su p. H. Šmigeliovu aiškinamės ir mokslo politikos reikalus. Lankėsi MA ir Baltarusijos, Rusijos ambasadoriai. Man susidarė įspūdis, jog Rusijos ambasadorius Jurijus Zubakovas yra gerai susipažinęs su savo šalies mokslo reikalais, gerai pažįsta ir Rusijos MA prezidentą akad. J. Osipovą. Nors ir pasirašyta mūsų akademijų bendradarbiavimo sutartis, tačiau kelerius metus jokio judėjimo nebuvo: nei iš Rusijos mokslininkai į Lietuvą atvažiuodavo, nei mes saviškius galėjome į tą šalį išsiųsti. Tiesa, praėjusiais metais pasikeitimo mokslininkais kvotos su Rusija ir Baltarusija jau buvo panaudotos. Beje, jeigu mūsų mokslininkai išvyksta pagal bendradarbiavimo sutartis su Rusijos MA, tai šios šalies ambasada stengiasi padėti, supaprastėja vizos gavimo ir kitokie organizaciniai rūpesčiai.

O kitose valstybėse dirbantys Lietuvos ambasadoriai ar bent kiek sugeba atstovauti ir Lietuvos mokslo reikalams?

Geras klausimas. Daug kas priklauso nuo ambasadoriaus. Kai akad. Jurgis Brėdikis buvo Lietuvos ambasadorius Prahoje, Čekijos Respublikoje, tai kaip mokslo žmogus veikė labai aktyviai, pažinojo Čekijos MA prezidentą, todėl su šia šalimi sėkmingai plėtojamas bendradarbiavimas ir mokslo srityje. Taigi viskas priklauso nuo ambasadoriaus asmenybės, jo domėjimosi mokslu. Man susidarė įspūdis, kad mūsų ambasadoriai daugiausia dirba ekonomikos ryšių plėtojimo, investicijų paieškos ir kitose srityse.

Tačiau naujai paskirtieji į kitas valstybes Lietuvos ambasadoriai dar nemato reikalo atvykti į Lietuvos MA ar kitas mokslo institucijas, kad geriau susipažintų su šios mūsų valstybės veiklos srities galimybėmis, problemomis ir pan.?

Akademijoje nesame specialiai kalbėjęsi, susitikę su Lietuvos ambasadoriais užsienyje. Nė vienas bent jau manęs nėra klausęs apie Lietuvos mokslo reikalus. Jeigu kitos šalies prezidentas ar premjeras atvyksta į Lietuvą, tai kartu atvyksta delegacija, kurią pagal protokolą lydi ir mūsų ambasadorius toje šalyje. Tada ir susitinkame, nes kitų valstybių karaliai, prezidentai ir premjerai dažniausiai aplanko ir Vilniaus universitetą. Vienu kitu žodžiu pasiseka persimesti ir su mūsų ambasadoriumi. Bet kad išsamesniam pokalbiui susėstume – to nėra buvę. Gal tie ambasadoriai daugiau informacijos apie mokslą gauna iš Švietimo ir mokslo ar Užsienio reikalų ministerijų? Man sunku atsakyti.

Ačiū už atsakymus.