Mūsų pašnekovas - istorikas dr. Algimantas LIEKIS, kurio nauja monografija “Lietuvos laikinoji vyriausybė (1941 06 22 - 08 05)” išspausdinta serijinio leidinio “Lietuvių tauta” 5 knygoje.

1997 m. lapkričio mėnesį Čikagoje vyko Dešimtasis pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumas. Jo reikšminga dalis kaip tik ir buvo skirta Birželio sukilimui, Lietuvos laikinosios vyriausybės veiklai. Veikė parodos, simpoziumo dalyviai galėjo susitikti su gyvais tų 1941-ųjų metų įvykių liudytojais ir dalyviais. Bet kas krito į akis: ko gero, daugelis Lietuvos delegacijos narių labai jau blankų supratimą turėjo apie tuos įvykius. Stigo informacijos, net vertinimo kriterijų. Tai pagaliau ir suprantama, nes tie įvykiai sovietmečiu buvo nutylimi arba apie juos skleidžiama negatyvi informacija.

Žinoma terminologija: baltraiščiai, vokiečių penktoji kolona, permesta parašiutais… Daug kas istorinį ginčą apie tuos įvykius pavertė skaičių kalba - kiek žmonių dalyvavo sukilime? Būtų gražu, jeigu pavyktų nustatyti, bet ar kada nors galėsime pasakyti tikslius skaičius? Kas pasakys, kiek žmonių dalyvavo Lietuvos Sąjūdžio veikloje?

Kone visa tauta dalyvavo. Vieni aktyviau, kiti pasyviau, bet Sąjūdis išreiškė didžios daugumos Lietuvos žmonių (ne vien lietuvių) jausmus ir siekius.

Panašiai galima pasakyti ir apie Birželio sukilimą. Traukdamiesi raudonarmiečiai nuo birželio 22 iki 29 d. sušaudė 1500 žmonių Lietuvos kaimuose. Yra policijos tarnybų duomenys, bet jais remiantis neaišku, ar tie žmonės buvo suimti su ginklu, ar jie buvo sukilėliai? Vien Kauno Karmelitų kapinėse birželio 26 d. buvo palaidota 200 žmonių. Kiek iš jų buvo sukilėlių? Niekas nepasakys. Sukilime dalyvavo visa Šaulių sąjunga, o A. Smetonos laikais tą sąjungą sudarė 63 tūkst. šaulių. Žinoma, 1941 m. po sovietų represijų tų šaulių buvo likę mažiau, ar visi jie dalyvavo - taip pat klausimas. Dalyvavo didelė dalis atleistųjų iš Lietuvos kariuomenės, pagaliau studentija.

Apie sukilimą Vilniuje

Sukilėliai veikė pagal tuos pačius principus tiek Kaune, tiek Vilniuje. Kai 1941 m. balandį buvo rengiamasi sukilimui, tai vadovaujančiuoju centru turėjo būti Vilnius, ir būtent sostinėje turėjo būti paskelbta atkuriama Lietuvos nepriklausomybė. Tačiau iš birželio 8 į 9 d. sovietai suėmė LAF Vilniaus štabo vadovą Vytautą Bulvičių. Padėtis pasikeitė. Vilniaus sukilėliams vadovavo Lietuvos vyriausybės įgaliotinis Vilniaus miestui ir sričiai teisės klausimais Stasys Žakevičius, - aktyvus antisovietinio pogrindžio dalyvis, LAF Vilniaus štabo narys. Buvo išrinktas Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentu, prodekanu, dekanu. Vienas iš S. Žakevičiaus padėjėjų buvo Algirdas Gustaitis, tuo metu Vilniaus universiteto 5 kurso studentas. Jis apie sukilimą V. Rimkaus slapyvardžiu 1984 m. Londone išleido knygelę “Lietuvių sukilimas Vilniuje 1941 m.”

Vienas iš sukilimo atsarginių štabų buvo įkurdintas Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos pastate. Laimei, mūšiai Vilniuje buvo menki, nes raudonosios armijos Naujojoje Vilnioje dislokuotieji daliniai traukėsi Minsko link, kiti daliniai traukėsi per Ukmergę, Vilniaus beveik nesiekė. Pačiame Vilniuje tebuvo komendantūros ir palyginus nedidelės karinės pajėgos. Kadangi Vilniuje sukilimas prasidėjo birželio 23 d. 18 val., tai daug rusų jau buvo spėję pasitraukti. Apskritai apie sukilėlių veiksmus Vilniuje dokumentų buvo nedaug. Yra sukilėlių atsišaukimas, kad sudaromas Sukilimo Vilniaus miesto ir srities piliečių komitetas, vadovaujamas S. Žakevičiaus.

Reikia turėti mintyje, kad Vilnių ir Kauną užėmė skirtingos nacistinės Vokietijos armijos, todėl ir S. Žakevičiaus komitetas nebegalėjo palaikyti ryšių su Kaune sudarytąja Lietuvos laikinąja vyriausybe. Frontui atskyrus Vilnių nuo Kauno, susidarė tam tikra properša ir sukilėlių veiksmuose.

Kaip susiklostė sukilimo vadovo likimas

Laikinajai vyriausybei nutraukus veiklą, liovėsi veikti ir S. Žakevičiaus komitetas. Jis pats įsitraukė į Lietuvos laisvės kovotojų sąjungą, vadovavo Vilniaus štabui, redagavo pogrindyje leidžiamą laikraštį “Laisvės žodis”. VLIK’o įgaliotas dalyvavo pasitarimuose su Latvijos, Estijos pogrindininkais, su lenkais. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Prisidėjo gaivinant VLIK’o veiklą, ėjo Pabaltijo universiteto profesoriaus pareigas. 1949 m. pasitraukė į Stokholmą, vykdė Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio Lietuvoje atstovo užsienyje pareigas. Vėliau išvyko į Londoną, buvo mokslo darbuotojas, reiškėsi tarp lietuvių rezistencinės santarvės įkūrėjų. Tapo D. Britanijos lietuvių sąjungos centro valdybos pirmininku, lietuviškų laikraščių bendradarbiu, vėliau ir “Amerikos balso” Miunchene darbuotoju. 1959 m. persikėlė į JAV, dalyvavo lietuvių veikloje, lietuviškai spaudai daug rašė Žymanto pavarde ir įvairiais slapyvardžiais. Mirė 1973 m. Los Angeles. Man teko su S. Žakevičiaus archyvais susipažinti Lituanistikos tyrimo ir studijų centre, Čikagoje.

Kuo praturtėjo mūsų žinojimas

Man pačiam vertinti gal būtų nekuklu. Mėginau atsakyti į tuos klausimus, kurie ligi šiol buvo neatsakyti. Jie visi išvardyti knygos pratarmėje. Pirmas – kas buvo LAF: vokiečių penktoji kolona ar Lietuvos patriotai, tarnavę valstybės atkūrimo idealams? Ar iš tikrųjų tai buvo žmonės, kurie išreiškė savo tautos interesus? Mano išvada aiški: taip, sukilimo vadovai ir Laikinosios vyriausybės nariai išreiškė lietuvių tautos interesus, veikdami turėjo tautos mandatą. Jų veikla buvo apmąstyta, jie laikėsi aiškių programinių nuostatų, kurių tikslas buvo atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Knygoje mėginu parodyti, jog Lietuvos laikinoji vyriausybė ne tik nebuvo nacistinės Vokietijos statytinė, bet priešingai – pasireiškė kaip didelis netikėtumas pačiai vokiečių karinei vadovybei. Motyvuoju štai kaip: Lietuvos laikinoji vyriausybė buvo suformuota ne Vokietijos ir Tarybų Sąjungos karui prasidėjus, tai - tikslingo išankstinio veikimo rezultatas. 1941 m. balandžio 22 d. Kaune Juozo Meškausko bute susirinko Kauno, Vilniaus, Ukmergės, Šiaulių, Panevėžio būsimojo sukilimo centrų štabų vadai. Buvo nuspręsta, ką rinkti į būsimąją Lietuvos laikinąją vyriausybę. Bendru sutarimu ta vyriausybė ir buvo pasiūlyta.

Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje plk. Kazys Škirpa taip pat buvo sudaręs savo paties vadovaujamą vyriausybę, bet apie tai Kaune pranešimas nebuvo gautas. Kadangi naciai K. Škirpos į Lietuvą neįleido, tai jo planas ir liko neįgyvendintas. Todėl Kaune Laikinosios vyriausybės vadovu buvo paskirtas prof. Juozas Ambrazevičius, Laikinoji vyriausybė turėjo teisę skelbti nepriklausomybę ir vadovauti kraštui. Taigi kraštui ši vyriausybė vadovavo ne tam, kad įsiteiktų nacių valdžiai, bet siekdama užtikrinti ir įtvirtinti Lietuvos nepriklausomybę, atkurti valstybingumą. Ši vyriausybė atkūrė krašto valdybos struktūras pagal 1938 m. Lietuvos konstituciją. Sukilėliai laikėsi nuostatos, kad Lietuva nebuvo praradusi valstybingumo, bet buvo laikinai okupuota, todėl nesą jokio reikalo visko atkurti iš naujo – siekta išreikšti valstybės tęstinumą. Todėl Laikinosios vyriausybės dokumentuose ir buvo numatyta: kai tik taps aiškūs santykiai su Vokietija, bus sudaroma nuolatinė vyriausybė, kuriai Laikinoji ir perduos visus savo įgaliojimus. Panašiai po 1918 m. vasario 16 d. paskelbtosios Lietuvos nepriklausomybės akto deklaracijoje buvo įrašyta, jog Steigiamasis seimas spręs, kokia bus Lietuva. Praėjo net 3 metai, kol buvo sušauktas Steigiamasis seimas (1920 m. gegužės 15 d.). Ta pačia logika vadovautasi ir 1941 metais.

Kitas svarbus klausimas – koks buvo Birželio sukilimo ir Laikinosios vyriausybės santykis su tautinėmis mažumomis? Kaip minėjau, žydų tautos Lietuvoje klausimo Laikinoji vyriausybė negalėjo spręsti, nes tai buvo okupacinės vokiečių valdžios kompetencija. Ne lietuviai, bet Vokietijos naciai Lietuvos teritorijoje steigė žydų getus.

Pagaliau man rūpėjo Laikinosios vyriausybės santykis su vokiečių okupacine valdžia: Vokietija nepripažino Lietuvos laikinosios vyriausybės, nepalaikė jokių oficialių santykių ir stengėsi ignoruoti bet kokius Laikinosios vyriausybės sprendimus. Ši vyriausybė priėmė nutarimą dėl turto denacionalizacijos, o vokiečių valdžia atšaukė šį nutarimą. Panašiai buvo ir žemės ūkio srityje, nes okupacinei valdžiai buvo nenaudinga lietuviams sugrąžinti žemę ir turtą, nes ji planavo Lietuvoje apgyvendinti vokiečius.

Knygoje parodau, ką Laikinoji vyriausybė nuveikė beveik per pusantro savo veiklos mėnesio. Man atrodo, kad į šiuos klausimus knygoje atsakiau pakankamai išsamiai, nors geriau būtų, jeigu spręstų skaitytojas.

Apie mokslo ir švietimo politiką

Šią politiką vertinčiau teigiamai. Per visą vokiečių okupacijos laikotarpį Lietuvoje veikė Mokslų akademija – ko gero, vienintelėje iš Vokietijos okupuotų šalių. Lietuvos MA vadovavo prof. Mykolas Biržiška, vėliau Vladas Jurgutis. Kai 1943 m. kovo mėn. 17 d. V. Jurgutį naciai išvežė į Štutgartą, Lietuvos MA kurį laiką vadovavo Vincas Mykolaitis-Putinas.

Okupacijos metu buvo išsaugota lietuviškų vidurinių mokyklų sistema. Tai ir dr. Prano Meškausko-Germanto, kuris buvo generalinio komisaro švietimo reikalų patarėjas, nuopelnas. Jis išrūpino studentams stipendijas, kurias pažangiems studentams galėjo skirti senatas fakulteto tarybos siūlymu. Nors nuo 1943 m. kovo 17 d. formaliai ir neveikė Lietuvos aukštosios mokyklos, bet neoficialiai profesoriai savo butuose skaitė paskaitas, studentai gaudavo diplomus.

Tuos dalykus taip pat aprašau knygoje: pateikiu ir Laikinosios vyriausybės reorganizuotosios Lietuvos mokslų akademijos statutą. 1941 m. rugpjūčio 1 d. buvo patvirtinti Vilniaus universiteto ir Vytauto Didžiojo universiteto statutai, etatai bei atlyginimai. Žodžiu, apie tai skaitytojas ras medžiagos knygoje.

Lietuvos laikinoji vyriausybė veikė beveik 1,5 mėnesio, o Jūs rašote ir apie karo metais veikusią MA ir iki 1943 m. veikusius universitetus.

Neišvengiamai teko išsiveržti iš to Laikinosios vyriausybės egzistavimo laikotarpio. Norint parodyti Birželio sukilimo ištakas, teko nagrinėti, kaip susiformavo LAF pradedant nuo 1941 m. balandžio, t. y. parodyti ir sovietinės okupacijos sąlygas.

Kas nepadaryta

Be galo plati tyrinėjimo sritis. Norint teisingai vertinti Laikinosios vyriausybės veiklą, gera paspirtis būtų tos veiklos autentiški protokolai, jeigu pavyktų juos rasti.

Kokių nors užuominų, kur tie protokolai galėtų būti, galėtumėte pareikšti? Gal jie išvežti į Rusiją?

Kol kas niekam nepasisekė rasti. Abejoju, kad būtų buvę išvežti į Rusiją. Kai Rentelno “kontora” 1994 m. liepos mėn. buvo evakuojama į Vokietiją, kiek žinau, dalis vokiečių archyvų iš Klaipėdos buvo plukdoma laivu, o bombarduojant laivas nuskendo. Bet ar ten buvo mums rūpimi archyvai - sunku pasakyti. Pagaliau juk galėjo tie dokumentai žūti ir Vokietijoje, kartu su daugybe kitų išvežtų vertybių.

Užuomina apie tuos protokolus yra, nes paskutiniojo Laikinosios vyriausybės (1941 m. rugpjūčio 5 d.) susirinkimo protokolas išliko ir jį pateikiu knygoje. Logiška manyti, kad buvo rašomi ir kitų susirinkimų protokolai.

Knygoje stengiausi kuo daugiau kalbėti “dokumentų kalba”. Rašant monografiją gal reikėtų daugiau vertinti. Bet aš stengiausi, kad išvadas pasidarytų pats skaitytojas. Parašiau remdamasis tuo, ką sužinojau, ką pasisekė man pačiam savo akimis pamatyti, aprėpti.

Gal ir be darbo Pasaulio lietuvių archyve šią knygą būtumėte parašęs?

Didžia dalimi taip. Bet asmeniniai žmonių archyvai labai praplėtė mano požiūrį, radau daug naujų autentiškų duomenų. Kuo daugiau tų dokumentų turi, tuo drąsiau jautiesi.

Tų archyvų, kurie Jums buvo prieinami, tyrinėjimo galimybės jau išsemtos?

Jokiu būdu. Tai prieštarautų visam tam, ką prieš tai buvau pasakęs. Jeigu būčiau turėjęs daugiau dokumentų, mano argumentai būtų buvę dar svaresni. Kiekvieną Birželio sukilimo aspektą galima nagrinėti atskirai: tiek LAF veiklą, tiek Laikinosios vyriausybės veiklą, atskiras monografijas galima rašyti apie J. Ambrazevičių, L. Prapuolenį ir kitus sukilimo vadus. Atsižvelgiant į tuos darbus, galima kitais aspektais nagrinėti ir svarbiausią įvykį – Birželio sukilimą.

Šis sukilimas ir tai, kad Lietuvos laikinoji vyriausybė paskelbė nepriklausomos valstybės atkūrimą, dabar yra niekam abejonių nekeliantys faktai.

O kaip mus vertina iš šalies?

Kadangi turime valstybę, tai, aišku, ji negali būti visiškai nepriklausoma nuo tos aplinkos, kurioje egzistuoja. Nesame visiškai laisvi nuo kitų valstybių. Tad įrodinėdamas sukilimo ar kitos veiklos teisėtumą, gindamas savo interesus vienaip ar kitaip palieti ir kitų valstybių interesus.

Bet tai jau istorija, tyrinėdami tuos dalykus juk niekam nereiškiame kokių nors teritorinių pretenzijų, nešloviname nacistinės Vokietijos.

Mes daugiau kalbėjome apie lietuvių ir žydų santykius, o kokia buvo lenkų Armijos Krajovos pozicija Birželio sukilimo atžvilgiu?

Jeigu Vokietijos pradėtasis karas prieš Tarybų Sąjungą Lietuvai teikė savotišką išsigelbėjimo galimybę, tai Lenkijai buvo pražūtingas. Birželio sukilimas buvo nukreiptas prieš sovietus, tad išeitų, jog lietuviai buvo vokiečių sąjungininkai. Tiek sovietinėje, tiek Lenkijos istoriografijoje esama neigiamų atsiliepimų apie šį sukilimą.

Kitas - Vilniaus klausimas. Laikinoji vyriausybė pripažino 1920 m. taikos sutartimi su Tarybų Rusija suderintą Lietuvos valstybės sieną.O lenkai niekaip nenorėjo pripažinti toje sutartyje numatyto Rytų Lietuvos priklausymo Lietuvos Respublikai. Todėl Armija Krajova Rytų Lietuvoje lietuvių atžvilgiu ir elgėsi labai priešiškai.

Man teko matyti slaptus Armijos Krajovos susirašinėjimo dokumentus su Londone veikusia Lenkijos vyriausybe. Juose prašoma veikti pasaulio nuomonę, taip, kad lietuvių sukilimas ir Lietuvos laikinoji vyriausybė pasaulyje nebūtų pripažįstama ir palaikoma.

Naciai žaidė dvigubą žaidimą. Jie lyg ir palaikė Lietuvos laikinąją vyriausybę, bet kartu palaikė ir Armiją Krajovą. Vilniaus apygardos komisaras Vulff Armijai Krajovai perduoda ginklų – yra atitinkamas dokumentas. Vien 1941 m. žiemą buvo nuvežta daugiau kaip 60 vežimų šautuvų. Lenkai kovojo prieš vokiečius, bet kovai prieš lietuvius iš tų pačių vokiečių gaudavo ginklų. Veikta pagal principą – skaldyk ir valdyk.

Kiekvienas, skaitydamas ir vertindamas naująją knygą, galės susidaryti ir savo nuomonę apie 1941 m. įvykius Lietuvoje. Ar pakankamai sugebėjau atsakyti į klausimus, kuriuos pateikiau pratarmėje, tegul sprendžia skaitytojas.

Iš tiesų, palikime erdvės apmąstymui ir skaitytojams. O Jums dėkoju už išsakytas mintis.