Arvydas Genys

Iš prof. T. Venclovos pasisakymų galima spręsti, kad jis toks pat “nepataisomas” ir Krokuvoje, ir Vilniuje, ir Peterburge, ir kitur. Jau spėjęs apkeliauti kone 70 pasaulio šalių. Jis iš tiesų jaunąją ir viduriniąją kartą “hipnotizuojantis poetas” (tik neužmigdantis ir neklaidinantis), bekompromisis žmogaus teisių gynėjas ir kultūrinių sandraugų puoselėtojas, talentingas semiotikas (J. Lotmano Tartu mokyklos mokinys), žvalus žmogus, įdomus pašnekovas. Todėl “Baltų lankų” leidykla, vykdanti Atviros Lietuvos programas, būtent šio autoriaus pokalbių rinkiniu pradėjo interviu knygų seriją “Manau, kad…”^* Čia surinkti Tomo Venclovos pokalbiai, kurie 1977-1999 metais pasirodė spaudoje lietuvių, lenkų, rusų, anglų kalbomis ir yra skirti literatūros, kultūros ir politikos klausimams.

Poetas už gilų rusų ir lenkų literatūrų ir kultūrų pažinimą, už istorinės tiesos siekimus, už net emigracijoje (nuo 1977-ųjų) nenutrūkusius ryšius su šių ir kitų Rytų ir Vidurio Europos šalių disidentais, literatais, kultūrininkais ir mokslininkais gana dažnai būdavo apšaukiamas “rusofilu” ar “lenkomanu”. O kaip buvo iš tiesų, pasakojama, mąstoma, prisimenama ir šioje pokalbių knygoje. Ir apie tai, kas susiję su autoriaus biografijos epizodais, ir apie istorines, ir kultūrines problemas, kurios “tyliai rezistuojant” nedingsta. Kita vertus, T. Venclova nenorėtų būti vadinamas politologu, nors yra ir apie politiką daug rašantis žmogus. Tiesiog jam dažniausiai rūpėjo ir rūpi žmogaus teisės, ypač Rytų Europos tautų pamokos (ar patirtys). Ir jų išraiška literatūroje ar pilietinėje veikloje. Šitai teko liudyti eilėraščiais, vertimais, eseistika ir publicistika bei asmeniniu likimu, prievartinės emigracijos neviltim – kaip vilties forma.

Nors poeto, vertėjo ir semiotiko pokalbiai su lietuvių, lenkų ir rusų kultūrininkais ir žurnalistais čia ir diasporoje prisodrinti asmeninių išgyvenimų ir subjektyvių vertinimų, bandant atstatyti lietuvių ir kitų tautų poetų hierarchiją bei numatyti perspektyvas, vis dėlto sukuriama dimensija, kuri pranoksta “Asmenines sąskaitas” (ar nuoskaudas). O jų “istorinėj žiemoj” nestigo. Taip poetas vadina totalinį režimą ir atmosferą, kurią galėjo pergalėti tik “tuštumos ar aukščiausios jėgos” atsiųsta nepaklusnaus balso dovana. Apie tai Liubline 1991 m. spalio 24 d. iškilmingoje kalboje “Žodis unijos mieste” (žr. “Metai”, 1992, Nr. 1) pasakyta kone lakoniškiausiai: “Suvokiu, jog domėjimasis tuo, ką rašau, daugiausia išplaukia iš domėjimosi Lietuva, šiandien gyvenančia bene palankiausią savo istorijos periodą”. Net labai pakitusio pasaulio akivaizdoj. Tačiau ir T. Venclovos “kasandriškos pranašystės” – viso labo “istorinio optimisto” ištarmės: tai imperatyvas – laikytis ne vien tautinio, o labiau pilietinio principo. Ypač pilietinio (kritiško ir savikritiško), jei mąstome ir siekiame modernėjančios lietuvių tautos, kurią T. Venclova suvokia personalistiškai (kaip asmenybę tarp asmenybių). Juk apie tai tarptautinėje mokslinėje konferencijoje, skirtoje Vinco Kudirkos 100-osioms mirties metinėms Vilniuje, diskutavo įvairių šalių mokslininkai. Ir apsistojo ties šiuo, tautininkams gal nemaloniu, prof. M. Riomerio gintuoju – pilietiniu principu. Vadinasi, T. Venclovos pozicija (gal įmanoma ją tiksliau suformuluoti) turi tradiciją, o nėra vien spontaniškas individualisto maištas. Poetas tvirtina, kad “Istorijos žiemos” pamokos, apie kurias pasakojama šioje pokalbių knygoje, jam labiau įteigė A. Camus stoiškąją laikyseną. Tuo labiau, kad Aisčio ar Brazdžionio patriotika, deja, pasaulio žmogui šiandien gali atrodyti bent jau neatsakinga. Ypač postkatastrofizmo (T. Venclovos terminas) laikais. Andainykštis nacionalizmas Baltijos regione buvo neišvengiamybė. Gal ją galima pateisinti. Tačiau dabar, kai mąstoma apie gerėjančius kultūrinius ir politinius santykius tiek su Lenkija, tiek su Rusija, tokia siaurakaktiška nuostata gali sukelti vien nebūtinus pavojus. Vilnius, kaip ir visa Lietuva, bent jau kultūriškai yra daugiasluoksniai dariniai. O poetai, pasak M. Cvetajevos, amžini žydai ir – visada savotiška mažuma. Todėl Baltijos regione derėtų iš visur laukti ne tik barbarų, kurie gali ir neateiti, bet ir aktyvesnės pilietinės tolerancijos ženklų.

Šiandien akivaizdu, kad 1991-aisiais metais Liubline išsakytos prof. T. Venclovos svajonės, kad tautų neskirtų tai, kas jas jungia, ir nuogąstavimai, kad Vilnija nevirstų Kosovo analogu, buvo atsakingi ir prasmingi. Juos dabar nušviečia geros permainos užsienio politikoje: susitaikymo su Lenkija įtvirtinimas, suaktyvėję kultūriniai ir moksliniai ryšiai su Rusija, kur, deja, neretai vėl pažeidinėjamos žmogaus teisės ir pan.

Tuo garsiau aidi tiesos meilės poeto balsas, kviečiantis drąsiau eiti į pasaulį. Ir nesigūžti, kai pūsteli atšiauresni laikmečio vėjai, verčiantys prisiminti “istorinės žiemos” pamokas. Džiugu, kad jos nebeslepiamos, o šiek tiek vietos rado ir tilpo tautinių nesantaikų ledus tirpdančiuose “Pokalbiuose su Tomu Venclova”. Tegu tos pamokos nebeskaudina pavasariškai nusiteikusių lietuvių kultūrininkų ir mokslininkų. Autoriaus indėlis, kuriant atviros Lietuvos visuomenę, tikrai svarus.