Lapkričio 26 d. bus minimos Lietuvos – Prancūzijos asociacijos Kauno skyriaus (LPAKS) 10–osios metinės. Visą šį laikotarpį jam vadovaujanti Vytauto Didžiojo universiteto doc. Birutė Strakšienė subūrė mokslo, meno ir prancūzų kultūros propagavimo entuziastus, kurie Kauno miestelėnams padovanojo daug puikių švenčių. Be organizacinio darbo, LPAKS inicijuoja teorines konferencijas, skatina mokslinius tyrimus bei akademinius skaitymus. Pratęsdami publikacijų “Mokslo Lietuvoje” ciklą apie poetą, diplomatą ir visuomenės veikėją Jurgį Baltrušaitį bei jo sūnų Jurgį Baltrušaitį – menotyrininką, meno istoriką ir kultūrologą, pirmiausia priminsime vieną įspūdingiausių paskutiniųjų LPAKS renginių – tarptautinę mokslinę konferenciją (surengtą kartu su VDU) “Jurgis Baltrušaitis – didysis Lietuvos piligrimas”. Jos pagrindinės organizatorės buvo doc. Birutė Strakšienė ir minėto LPAKS tarybos narė, Architektūros ir statybos instituto darbuotoja Regina Levandauskienė.

Šie A. J. Greimo žodžiai, skirti Baltrušaičių šeimai, tapo minėtos konferencijos moto. Renginio VDU pradžioje buvo perskaitytas menotyrininko našlės Helenos Baltrušaitis iš Paryžiaus gautas sveikinimo žodis ir jos atsiminimų apie Kaune prabėgusius metus fragmentai (Jurgis Baltrušaitis VDU dėstė meno istoriją). Apie tuometinę tarpukario Lietuvos aplinką kalbėjo istorikė Danutė Vailionytė. Jurgio Baltrušaičio lietuvių liaudies meno tyrinėjimus apžvelgė M. K. Čiurlionio dailės muziejaus menotyrininkė Violeta Krištaponytė. VDU jaunoji mokslininkė Rūta Mašanauskaitė perskaitė pranešimą “Estetinės Jurgio Baltrušaičio pažiūros”.

“Brandžių tyrimų apie Jurgio Baltrušaičio įnašą į krikščioniškojo Kaukazo pažinimą (1920-1930) pateikė Prancūzijos ambasados kultūros patarėjas, meno istorikas Patrikas Donabedianas”, - akcentavo doc. B. Strakšienė. Dailės akademijos doktorantės Rasos Gečaitės pranešimo tema – “J. Baltrušaičio meno teorijos – ateities tyrinėjimų aruodas”, o VDU prof. Antano Andrijausko – “Vienos menotyros mokykla ir J. Baltrušaičio komparatyvistinės metodologijos principai”.

Konferencijoje LMA akademikas Algirdas Gaižutis perskaitė pranešimą “Jurgis Baltrušaitis – kultūros piligrimas”.

Paryžietis Ž. F. Ševrjė – J. Baltrušaičio biografas

Svečias iš Paryžiaus papasakojo, jog šiuo asmeniu jis susidomėjo 1978 m., kai J. Baltrušaitis išleido knygą “Veidrodis” (“Le Miroir”). Ten buvo nagrinėjama katoptrika ir veidrodžio reikšmė meno istorijoje. “Tai buvo paskutinė J. Baltušaičio knyga, kaip tyrinėjimų rezultatas. O kadangi aš studijavau XVI–XVIII a. meno istoriją ir domėjausi XX a. literatūra ir moderniu menu, susidomėjau J. Baltrušaičiu kaip vienu iš retų autorių, kurie, rašydami istoriją, tai pateikia kūrybiškai”, - Kauno konferencijoje kalbėjo Ž. F. Ševrjė.

Paryžietis Jurgio Baltrušaičio biografas pranešime sakė: “Pirmasis mūsų bendravimo vaisius – straipsnis dienraštyje “Le Monde”, kuriame buvo į knygas neįtalpinta J. Baltrušaičio esė apie šumerų ir viduramžių meną. Surengėm penkias radijo laidas – pokalbius su juo, išspausdinau keletą straipsnių. Per paskutinius dešimt Jurgio gyvenimo metų matydavau jį reguliariai. Džiaugiuosi, kad galėjau būti betarpišku jo paskutiniųjų darbų liudininku... J. Baltrušaitis buvo vienas reikšmingiausių XX a. menotyrininkų. Gaila, kad dar neįvertintas – jo vardas ir šiandien nėra gerai žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir Prancūzijos universitetuose”.

Doc. B. Strakšienė dar pacitavo kelis paryžiečio pranešimo fragmentus. “Įdomu, kad J. Baltrušaičiui buvo svarbu forma, o ne kūrinio autorius. Sekdamas formą, jis keliavo po skirtingų epochų istoriją ir plačią geografiją, išvengė žymių menininkų kulto. Taip J. Baltrušaitis padarė vieną svarbiausių išvadų – Kaukazo menas yra kaip rišamoji Rytų ir Vakarų” grandis…

“Kaip ir jo mokytojas H. Fosillonas (Henri Focillon), Jurgis buvo tikrai ryškus mūsų amžiaus menotyrininkas, beje, struktūralizmo pradininkas. Pažinęs jį iš arčiau, supratau, kad jis menotyrininkas – menininkas, kaip Nyčė – filosofas – menininkas. Jurgio darbai apie viduramžius, renesansą ir kitas epochas iki XIX a. turi daug nuorodų į židinines kultūras. Taigi tema sena, traktuotė nauja”… “Jei kada nors bus parašyta menotyros istorija, XX a. labai svarbią vietą turėtų užimti J. Baltrušaičio vardas ir darbai”…

Profesorius akcentavo ir J. Baltrušaičio asmenybės bruožus: “Tai buvo aristokratas. Sunku buvo suprasti jo vidinį gyvenimą… Supratau jo asmenybės dvilypumą, kai Jurgis prasitardavo apie pogrindinę veiklą savo gimtosios šalies labui. Mane žavėjo tai, kad Jurgis kategoriškai skyrė du dalykus – tautiškumą ir mokslą. Jurgis, laikydamas savo tėvyne Lietuvą, mokėjo daug kalbų, jautė daugelį Europos kultūrų. Buvo abejingas bet kokioms ideologijoms… Toks požiūris – J. Baltrušaičio darbo bešališkumo pagrindinė sąlyga.

Kitas dalykas - atsidėjimas savo darbui. Ėlen, Jurgio žmona, daugelį metų išdirbo JAV ambasadoje, pelnydama šeimai pragyvenimą, o jis visą gyvenimą užsidaręs namuose atsidėjo savo tyrinėjimams… Bene svarbiausia tai, jog šešiasdešimties metų darbas buvo nuoseklus ir vientisas! Kartais to siekiama per prievartą, bet nepasiekiama. Jam tai pavyko savaime.

Prancūzijos ir Lietuvos sąsajų atspindys architektūroje

Doc. V. Levandauskas prisiminė, jog žymiausias Lietuvos klasicizmo kūrėjas Laurynas Gucevičius 1778-1780 m. studijavo Paryžiuje. Jis lavinosi pagal J. F. Blondel’io metodiką, kontaktavo su profesoriais C. N. Ledoux, A. Rondelet, J. G. Soufflot. J. F. Blondel pedagogine sistema rėmėsi ir L. Gucevičiaus pasekėjas – architektūros profesorius Mykolas Šulcas.

Pasak prelegento, apie 1803 m. į Lietuvą atvyko prancūzų architektas J.  Poussier. Lietuvoje 1808-1821 m. jis ėjo atsakingas Vilniaus (Lietuvos) gubernijos architekto pareigas.

“Su prancūzų architektūros mokykla susijusi Vilniaus universiteto profesoriaus Karolio Podčašinskio pedagoginė ir mokslinė veikla. (…) 1817 m. K. Podčašinskis siunčiamas mokytis į Paryžių. Ten asmeniškai susipažino su prancūzų teoretiku bei pedagogu J. N. L. Durand, įsirašė į jo privačią studiją Thiais.

Vilniaus universitete K. Podčašinskis dėstė civilinę architektūrą Durand metodu. Kursas buvo papildytas iš Rondelet veikalo “Traité théorique et pratique de l’art de batir”, pritaikytas Lietuvos specifikai. Šio kurso pagrindu K. Podčašinskis parašė fundamentinį veikalą “Architektūros pradmenys akademiniam jaunimui”, kurio pirmieji du tomai buvo išleisti Vilniuje 1828 ir 1829 m., o trečias – 1856 m.”, - konferencijoje kalbėjo doc. V. Levandauskas.

Doc. V. Levandauskas savo tyrimais pamėgino įrodyti, kad Lietuvos klasicizmo architektūros mokymui ir kūrybai didžiausią įtaką turėjo Prancūzijos specialistai (tik iš dalies naudotasi Italijos bei Vokietijos šios srities mokslo darbais, o beveik jokios įtakos nagrinėjamu laikotarpiu nedarė Anglija ir Rusija). J. Kančienė savo pranešimuose kalbėjo apie projektuotojų ir kitų menininkų studijas Prancūzijoje bei jų darbus Lietuvoje. Ji padarė ekskursą į Lietuvos atstovavimą pasaulinėje parodoje 1937 m. Paryžiuje. Prelegentė konferencijos dalyviams priminė Lietuvos pastatus Prancūzijoje ir įvertino šios šalies architektų dalyvavimą ambasados skelbtuose konkursuose Kauno universitetinių klinikų ir kitų pastatų geriausiam projektui sukurti.

Pasak R. Levandauskienės, R. Pilkauskas ir S. Deveikis seniai domisi Eduardo Andrė kūrybiniu palikimu, savo pranešimus papildė naujai sukauptomis fotoiliustracijomis, kurias galima apibūdinti vienu sakiniu “Eduardo Andrė kūrybos pėdsakais Europoje”.

Dr. N. Lukšionytė–Tolvaišienė supažindino su mums mažai žinomu, tačiau palikusiu gilų pėdsaką Prancūzijoje Liucijonu Vyganausku. Baigęs studijas Vilniaus universitete, jis dalyvavo 1831 m. sukilime ir buvo priverstas emigruoti į Prancūziją. Ten, praleidęs penkiasdešimt metų, sėkmingai įgyvendino daugelį savo kūrybinių sumanymų.

“Atvykęs į Paryžių, tapo architekto Jean Baptisto Lassus (1807-1857) padėjėju. Jie kartu atnaujino Paryžiaus Notre-Dame katedrą, St. Chapelle ir keletą provincijos bažnyčių, pastatė Jono Krikštytojo bažnyčią Paryžiaus priemiestyje Belle Ville ir kunigaikščio Saltykovo rūmus Eliziejaus laukuose. Nuo 1857 m. ėmė dirbti su žymiu restauratoriumi, gotikos specialistu E. Viollet le Duc (1814-1879). Beveik 30 metų paskyrė sugriautai Pierrefonds piliai atstatyti, po Le Duc mirties tapo vyriausiu jos konservatoriumi. Mums Vyganausko atvejis unikalus, nes jis liudija apie gotikos atgaivinimo ir paminklų puoselėjimo idėjų bendrumą XIX amžiaus Prancūzijoje ir Lietuvoje”, - akcentavo architektūros istorikė.

Konferencijos organizatorė R. Levandauskienė pasidžiaugė ir jaunosios mokslininkų kartos atstovės S. Bagdzevičiūtės darbu. Ji pranešime motyvavo, jog kuriant Defansą (naują Paryžiaus rajoną) prancūzams pavyko įgyvendinti nemažai pozityvių ir progresyvių urbanistinių sprendimų, kuriems kitos šalys taip ir nepasiryžo, o mums dar ne vėlu iš to pasimokyti…

Asociacijoje - svarbus medikų indėlis

1995 m. Kauno medikai frankofonai vadovaujami doc. A. Laiškonio, surengė respublikinę konferenciją 100-sioms Pastero (imunologijos pradininko) mirimo metinėms paminėti. Iš daugelio kauniečių atminties dar neišblėso prieš trejus metus surengta bendra Lietuvos ir Prancūzijos tarptautinė konferencija epidemiologijos klausimais.

LPAKS viceprezidentas gydytojas Algis Tarūta atkreipė dėmesį į 1997 m. Kaune vykusią tarptautinę konferenciją “Tuberkuliozė šiandien ir rytoj”. Joje pranešimus skaitė Grenoblio universitetinės ligoninės pulmonologijos skyriaus vadovas M. B. Paramelle. Labai aktyviai organizuoja konferencijas prof. habil. dr. Vanda Liesienė.

Tai tik keli pavyzdžiai.

Gausi kultūros renginių panorama

Dalyvaujant svečiams iš Prancūzijos surengti vakarai, skirti G. de Maupassant, A. Daudet, M. Pagnol, J. Giono, A. de Exupéry, J. Cortazar, F. Rabelais, J. Prévert, E. Piaf, P. Verlaine, A. Rimbaud, C. Chanel ir kitų kūrybai.

Daugeliui kauniečių buvo malonu išsamiau susipažinti su Prancūzijos regionais. “Pradėjome nuo Savojos, vėliau “keliavome” per Normandiją, žvalgėmės į Alzasą, mėgavomės Langedoku, “pabuvojome” Vandėjoje, grožėjomės Tuluza, šviesūs prisiminimai iš Avinjono ir Provanso, o paskutinės “pažintys” buvo su Nancy bei Limuzenu”, - prie Prancūzijos žemėlapio lyg geografijos pamokoje rodė Regina Levandauskienė.

Gerai įvertinta LPAKS narės aktorės Inesos Paliulytės iniciatyva surengti Oskaro Milašiaus jaunųjų skaitovų konkursai. Pasak doc. B. Strakšienės, 1997 m. jame dalyvavo tik kauniečiai, o pernai ir šįmet tie renginiai jau tapo respublikiniais. “Prisimindami šį poetą, negalime pamiršti ir filosofijos daktarės Janine Kohler iš Paryžiaus (Andrė Silvaire leidyklos), kuri per poeto laiškus apžvelgė B. Milašiaus vaikystės ir jo kūrybos pėdsakus”.

Ne tik Kauno frankofonams buvo naudingi susitikimai su žymiais Prancūzijos rašytojais ir mokslininkais. “Prieš trejus metus R. Šumano kultūros centre paskaitas “Šnekamoji, vaizdingoji prancūzų kalba” skaitė rašytojas Claude Duneton. 1996 m. įdomūs buvo Prancūzijos Prezidento Jacques Chirac patarėjo frankofonijai rašytojo Denis Tillinac vizitas ir paskaita. Taip pat atmintin įstrigo susitikimai su rašytoju Marc Vion” , - prisiminė docentė.

“Šiandieninė Prancūzijos literatūra ir poetika” – tokia tema Kaune kalbėjo Paryžiaus universiteto literatūros profesorius Pierre Pachet, o trijų XX amžiaus poetų – Henri Michaux, Francis Ponge, René Char – kūrybą apžvelgė jo kolega Claude Mouchare.

Šįmet paskaitą “Pasvarstymai apie blogį” Kaune skaitė Poitiers universiteto filosofijos prof. M. Veto. Neseniai gerai įvertinta ir Sorbonos universiteto prof. Francis Claudon paskaita “Kultūros identitetas pagal prancūzų mąstytojus”.

Tad dešimtmetį pažyminčio Lietuvos – Prancūzijos asociacijos Kauno skyriaus veikla reikšminga. Beje, skyriaus prezidentės Birutės Strakšienės veikla įvertinta dviem Prancūzijos apdovanojimais: docentė yra “Akademinių palmių” ordino riterė ir apdovanota nacionaliniu nuopelnų ordinu.