Gediminas Zemlickas

Netiksli informacija virsta mįsle

Viduramžių Europoje prasidėjusią tam tikrą kartografijos stagnaciją atstojo gana gausūs prekybos kelių aprašymai. Užtat kartografijos pakilimas stebimas arabų šalyse, kurių ekspansija į kitas šalis akivaizdi. Al Idrisijaus (Al Idrisio), XII a. arabų keliautojo ir geografo, žemėlapyje pažymėta ir Lietuva. Tiesa, mūsų šalis ten vadinama Leslandu. Reikia pasakyti, kad Al Idrisijus mįslių uždavė ne vienai vėlesnei istorikų ir kalbininkų kartai. Jo aprašymuose ir žemėlapiuose daug pavadinimų, kuriuos identifikuoti nėra paprasta. Galimas dalykas, jo minimas “Kaniyū” - tai mūsų Kaunas. Atitikmenis paprastai pavyksta rasti ir kitiems vietovių pavadinimams. Tačiau didesnė problema gali būti ne atitikmenų pagal perskaityto žodžio skambesį paieška, o teisingas pačių tų arabiškų rašmenų perskaitymas. E. Gudavičius atkreipė dėmesį į šią pasaulinio masto arabų paleografijos problemą. Paleografai negali užtikrinti, kaip iš tikrųjų reikėtų skaityti senuosius arabų rankraščius, nes tuos pačius pavadinimus galima perskaityti įvairiai, kartais ir visai kitaip, negu iki šiol buvo manoma.

Ar vikingus Lietuva mažai domino?

E. Gudavičius XIII a. linkęs vadinti informacijos apie Lietuvą masinio sprogimo Vakarų Europoje amžiumi. Žinoma, palyginti su ankstesniais laikais. Po pirmojo Lietuvos paminėjimo 1009 m. istoriniuose šaltiniuose žinios apie mūsų kraštą Vakarų Europą pasiekia dar fragmentiškai, su dideliais pertrūkiais. O XIII a. - jau visai kitos epochos pradžia. Daugėjant duomenų apie Lietuvą, didėja ir jų tikslumas. XIV a., plečiantis Lietuvos valstybei, vis daugiau žinių apie Lietuvą pasiekia kitas šalis. Tiesa, kai kas iš to žinojimo šiandien mums gali sukelti tik šypsnį.

E. Gudavičius tvirtina domėjęsis senaisiais Prūsijos žemėlapiais, siekdamas išsiaiškinti, kaip juose buvo traktuojama Žemaitija. Štai 1437 m. danų kartografo darytame žemėlapyje Lietuvos pajūris parodytas, bet labai siauras – tarp Prūsijos ir Kuršo. 1542 m. žemėlapyje Žemaitijos išvis, galima teigti, nėra. Sambija paversta 40 laipsnių kampu ir iškart susisiekia su Kuršu, Lietuva gerokai pastumta į šalį. Kadangi Kuršas susisiekia su Prūsija, tai apie Žemaitiją sunku kalbėti, jai lyg ir nelieka vietos. Kai kurie tų žemėlapių tikslesni, kiti – mažiau tikslūs, bet net ir XVI a. žemėlapiuose to tikslumo dar ne itin daug. Todėl galima suprasti kalavijuočių riterius, kurie XIII–XIV a. rengdami žygius į Lietuvą, žygiavo į gana silpnai jiems žinomą teritoriją.

Į 1595 m. Europos šalių žemėlapių atlasą “Europae descriptio” įdėtas ir Lietuvos žemėlapis. Atlaso sudarytojas, flamandų kartografas Gerardas Merkatorius. Jo pateiktajame žemėlapyje jau gana aiškiai išryškėja Lietuvos kontūrai. O kita geografinio pažinimo pakopa, kuri užfiksuota kartografijoje – tai jau mūsų aptartas 1613 m. M. K. Radvilos Lietuvos žemėlapis.

Valakų reformos poveikis kartografams

Atskirybėje matydamas bendrybę prof. E. Gudavičius ryžosi štai kaip drąsiai apibendrinti: leidinio “Senieji Lietuvos žemėlapiai” sudarytojai ir leidėjai, pasak istoriko, atliko panašų darbą, kurį prieš 400 metų padarė Lietuvos didysis kancleris kunigaikštis Leonas Sapiega. Profesorius mintyje turi garsiąsias Lietuvos Metrikos knygas, kurios būtent L. Sapiegos iniciatyva nuo 1594 m. pradėtos perrašinėti. Mat nuo dažno vartymo senosios “Metrikos” knygos taip sparčiai dėvėjosi, jog teko rūpintis padaryti kopijas - kad nereikėtų nuolat judinti originalų. Simptomatiška, jog ir Vilniaus universiteto darbuotoja Alma Braziūnienė, leidinio “Senieji Lietuvos žemėlapiai” sudarytoja, kaip vieną naujojo leidinio ypatybę nurodė: VU bibliotekos fonduose saugomi senieji žemėlapiai buvo intensyviai naudojami, o nuo to jų būklė, aišku, negerėjo. Taigi tiek XVI a. pab. “Metrikos”, tiek mūsų dienomis seniausių Lietuvos žemėlapių dublikatų poreikis tapo visiškai akivaizdus, ir visuomenė į šį poreikį laiku atsiliepė.

Tęsdamas amžių palyginimus, E. Gudavičius tam tikrą bendrą vardiklį pamėgino išvesti tarp Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio bei didžiųjų XX a. mūsų keliautojų - Mato Šalčiaus, aplankiusio 40 tautų, bei Antano Poškos. Šiuos skirtingų epochų mūsų didžiuosius keliautojus vienija ne tik asmeninis sunkiai tramdomas kitų kraštų pažinimo alkis, kelionių troškimas. Tos kelionės jau reiškė ir tam tikrą to meto visuomenės susidomėjimą kitų, egzotiškų šalių istorija, senienomis, paminklais. Apskritai jau galima kalbėti ir apie mokslinio tų kraštų pažinimo pradmenis. Jau buvome pabrėžę, jog ne tuščioje vietoje, bet M. K. Radvilos Našlaitėlio kelionės į Šventąją žemę peripetijų paskatintas, naujos patirties paveiktas gimsta ir 1613 m. LDK žemėlapis. Domėdamasis svetimybėmis, negali būti abejingas ir savo paties kraštui, jo gilesniam ir įvairiapusiškesniam pažinimui.

Pagaliau lygindamas gali daugiau ir suprasti.

Kur daugiausia Lietuvos?

Doc. A. Bumblauskas pritarė minčiai, kad senųjų žemėlapių užsakovai buvo tokie pat žmonės, kaip ir mes, ir kartografijos galimybes naudojo taip pat ir to meto ideologinėms bei politinėms nuostatoms reikšti. A. Bumblauskas prisiminė ir 1997 m. savo išvyką į Drezdeną, kur buvo minima Lenkijos ir Saksonijos unijos 300 metų sukaktis (1697 m. Augustas II Stiprusis buvo išrinktas Žečpospolitos karaliumi). Drezdene buvo surengta didelė paroda, kuri iš pradžių vyko Varšuvoje. Bent jau A. Bumblauskui įdomiausias tos parodos akcentas pasirodė XVII a. pab. Lenkijos ir Lietuvos žemėlapis. Lankytojui iš Lietuvos paširdžius maloniai pakuteno tai, kad tame žemėlapyje 1697 m. Lenkija pavaizduota tarsi nė nebūtų buvusios Liublino unijos, o LDK priskirta visa Ukraina iki pat Juodosios jūros.

Vien šio fakto tikriausiai per maža, kad galėtume įtarti, jog žemėlapio sudarytojai buvę tokie karšti Lietuvos patriotai, kad jie būtų net pamiršę šimtmetį, kuriame gyvena. Tuo labiau, kad tos LDK didybės XVII a. buvo likę tik prisiminimai. Tikriausiai veikė kitas veiksnys – didžiulės žinojimo inercijos, kai žinios apie mūsų šalį civilizuotą Europą pasiekdavo gerokai vėluodamos. Kita vertus, būtų įdomu sužinoti ir tos parodos rengėjų motyvus, rodant tokį keistą žemėlapį, nes sunku patikėti, kad vokiečiai nelabai atskirtų, kas XVII a. priklausė Lenkijai, kas Lietuvai, o kas – saksams.

Žinoma, kiek būsime lietuviai, labai ieškosime savo praeities ir lietuviškumo šaknų. Tikriausiai ne vienam A. Bumblauskui sunku susitaikyti dėl tvirtinimo, jog 1613 m. LDK žemėlapio sudarytojas dailininkas Tomas Makovskis mums buvęs svetimtautis. Lenkas – galbūt, bet tai - Lietuvos lenkas. Kilęs iš Belsko, istorinės Palenkės, kurią lenkai ilgainiui sugebėjo prisijungti. Joks kitas “tikras” lietuvis XVII a. nėra sukūręs tiek puikių Lietuvos miestų panoramų, kiek jų padarė ir ainiams paliko T. Makovskis. Tai garsieji dailininko ofortai su Kauno, Trakų, Nesvyžiaus, Biržų panoramomis. Įspūdinga XVII a. Vilniaus panorama taip pat priskiriama T. Makovskiui. Bent taip tvirtino, pvz., Vladas Drėma. Esama duomenų, kad šis dailininkas buvo sukūręs taip pat Olykos ir Klecko panoramas.

Ko gero, tos svarbiausių Lietuvos miestų panoramos turėjo būti dedamos į 1613 m. Lietuvos žemėlapį, tuo tikslu ir kurtos, buvo savotiški to žemėlapio ruošiniai. Projekto atsisakyta veikiausiai dėl nevienodos tų kūrinių atlikimo kokybės. Bet kuriuo atveju T. Makovskis yra labai reikšminga Lietuvos kultūros istorijos figūra.

Pabaigoje apibendrindami galėtume pabrėžti, jog kartografijos objektai labai svarbi ne tik istorijos mokslo, bet ir istorijos didaktikos priemonė. Senuosiuose žemėlapiuose labai akivaizdžiai atsispindi to meto kultūriniai siekiai ir galimybės, politinės to meto sąlygos. Tai puikus praeities pažinimo objektas. Deja, pasak A. Bumblausko, senoji kartografija dar labai silpnai panaudojama mūsų kultūrinėje apyvartoje. Todėl naujasis leidinys “Senieji Lietuvos žemėlapiai” gali padėti šią spragą gerokai užpildyti.