Jonas Rubikas

Pabandykime išskaidyti klausimus, kurie šiandieną mums atrodo svarbiausi, pabandykime įsivaizduoti tuos tikruosius veiksnius, kurie veikia eilinį viduriniosios kastos dirbantį mokslininką. Aišku, kad tai bus daugiau “apačios” žvilgsnis, gal subjektyvus, nes, kaip sakė marksizmo klasikai, apačios nori, bet negali, o viršūs - gali, bet nenori (o gal nesugeba?). Tad santykis tarp noro ir galėjimo ir lemia mokslo būklę. Apačių lauktosios reformos taip ir neįvyko, demokratinio liberalizmo poslinkiai neišardė viršūnių “stalnych sviazej”, o tik patraukė į save gausų būrį “naujųjų lietuvių” , kurie pasirodė nesą tokie kvaili, kad imtų į rankas jiems brukamą reformų pjūklą ir pjautų šaką, ant kurios sėdi. O ką duos dabartinis burbuliavimas? Tiesa, jis kol kas liečia tik apačias, nes taupymas prasideda nuo apačių.

Bet grįžkime prie mokslo.

Praeitais metais keliuose “Mokslo Lietuvos” numeriuose laužė ietis du mokslo reformos riteriai - prof. habil. dr. Arvydas Janulaitis ir prof. habil. dr. Edmundas Kazimieras Zavadskas. Pirmojo ietis ir šarvai - “idealusis mokslas”, mokslas Lietuvoje, vieningoje pasaulio mokslo sistemoje, antrojo - praktiškasis mokslas, Lietuvos mokslas, tenkinantis šiandienos Lietuvos poreikius. Po kiekvieno dūrio mokslininkų minia garsiais šūksmais palaikė tai vieną, tai kitą pusę. Laikas ėjo, štai ir dvikova baigėsi, kritusių nėra, o riteriai, paspaudę vienas kitam rankas, pasuko žirgus kiekvienas į savas lankas. Bet šiandien jau galima pasakyti, kad laimėjo “Mokslo Lietuva” ir mokslas Lietuvoje - gal pagaliau dirbantys mokslininkai atsikratys tos ilgą laiką maitinusios, deja, dar ir šiandien gana populiarios duonos - “ ...v uslovijach Litovskoj SSR”. Tiesa, dabar pakeistos į “...under the conditions of Independent Lithuania”.

Taigi mokslas.

Tačiau kas yra mokslas, kokią veiklą galime vadinti mokslu, ką reikia padaryti, kad tavo darbas būtų pavadintas mokslu. Bet, ieškant atsakymo, visur išlenda pinigai, tarsi kipšas būtų savo uodega ištepliojęs Dievo kūrinį. Todėl, kaip neskaudu, bet mokslu dabar tenka vadinti tai, už ką tau pavyksta “išmelžti” (gauti) pinigų.

Kas yra mokslas? Į iškeltą klausimą greičiausiai bus neatsakyta, nes kiekvienas atsakymas bus subjektyvus. Galima galvoti, kad visa, kas nauja, nežinoma, neištirta, kas tiriama pirmą kartą, kas yra kito klausimo pagrindas, ir bus mokslas. Aprašytas pirmą kartą Lietuvoje augalas ar koks nors vabalas dyvų dyvais išlikęs čia galbūt nuo ledynmečio, surastas naujas fermentas bakterijoje, gyvenančioje sunkios konkurencijos su dvikojais tenbuviais sąlygomis, kad ir Kariotiškių sąvartyne - bus mokslas, bet ne dėl to, kad augalas, vabalas ar fermentas rasti Lietuvoje, o dėl to, kad rasti štai tokioje geografinėje, klimato aplinkoje, kad sąvartyno bakterijos fermentas veikia kitaip. Pakartotiniai aprašymai, kaip ir to fermento valymas ar gamyba - jau nepriskirtini mokslui.

Vadinamojo fundamentinio mokslo šakos - fizika, chemija, klasikinė ir molekulinė biologija, klasikinė ir molekulinė genetika, - nesunkiai atskiria, kas yra mokslas ir ko verti darbai - pasauliniai recenzuojami žurnalai gana patikimai atrenka mokslo kruopelytes.

Tačiau nemažai rūpesčių (tik kam?) kelia labai neaiškių ribų mokslai, pavyzdžiui, kad ir šiuo metu labai madingi ekologija ir edukologija. Ar ne jie vadovaujasi aukščiau minėta nuostata - už ką moka, tai ir mokslas? Tokia padėtis gana gerai įžvelgiama ekologijoje, ypač į ją žiūrint kaip į gamtosaugą, ar geriau gamtošvarą. Keliami klausimai ir sprendžiami uždaviniai dažnai yra tokie spekuliatyvūs, kad pats ekologijos mokslas tampa daugiau primenantis daugiaspenę karvę, kurią aptūpę melžia visi, kas tik suspėjo pasičiupti spenį. Nieko keisto nėra - juk melžiami pinigai, o apie mokslą tenka kalbėti tiems, kuriems spenio nebeliko.

Pagaliau ar nevertėtų atsargiau vadinti moksliniais sociologijos ir teologijos traktatus? Suprantama, tai nepageidautina, o gal ir neliečiama tema (ypač teologija), bet, jei to mokoma Vytauto Didžiojo universitete, tai gal yra žinomi kriterijai, skiriantys juos nuo istorijos, psichologijos ir gamtos mokslų, kurie leistų tos srities darbus vertinti kaip mokslinius? Šie mokslai Lietuvoje tapo populiarūs nusižiūrėjus į Vakarus, ypač beatodairišką jų priėmimą lėmė tai, kad tiesiogiai ar netiesiogiai juos palaiko įvairūs užsienio fondai bei programos. Kaip tie mokslai beatrodytų ten, bet Lietuvoje reikėtų kritiškiau žiūrėti į Europos Sąjungos ir JAV “standartus”.

Dar viena sritis - medicina. Ji Lietuvos mokslui davė bene gausiausią, palyginti su kitomis mokslo šakomis, būrį daktarų, habilituotų daktarų, profesorių (nors gal edukologija visus aplenkia savo “augimo tempais”?). Tad kas yra medicinoje mokslas? Kaip atskirti mediciną nuo fiziologijos, mikrobiologijos, biochemijos, genetikos, ląstelių biologijos? Ne šio straipsnio paskirtis atsakyti į tokį painų klausimą. Iš tikro atsakyti, kas yra mokslas medicinoje, turėtų patys medikai, tik ar Narcizo sindromas netrukdys objektyviai vertinti? Kaip atskirti mokslišką amatą ar mokslą, tapusį amatu, nuo tikrojo mokslo?

Panašų klausimą reikėtų užduoti ir žemės ūkio srityje dirbantiems mokslininkams. Ar vadinamieji agrariniai mokslai nėra dažnai apsunkinami sprendžiant grynai praktinius klausimus? Ar bandymo stočių lygio darbai netampa akademikų duona, dangstoma nesugriaunamų argumentų - “...to reikia Lietuvai”? (Ar nepanašiai kalba švietimo ir mokslo ministras, skirstydamas “prioritetus”?) Juk galima ir gana praktines užduotis atlikti giliai ištyrus biologinius vyksmus, ir toks darbas taps mokslu. Lietuvoje tokių darbų pavyzdžiu galėtų būti prof. V. Stanio vadovaujami tyrimai, atliekami Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute Babtuose ir doc. dr. I. Miceikienės vadovaujamoje genetikos laboratorijoje, Lietuvos veterinarijos akademijoje, Kaune. Panašaus lygio darbai planuojami prof. A. Sliesoravičiaus vadovaujamoje laboratorijoje, Žemės ūkio universitete, Noreikiškėse. Tad kas kliudo, kad šių sričių darbai taptų naudingi ne tik Lietuvai, bet ir pasauliniam mokslui? Deja, atrodo, svarbiausia kliūtis - nežinojimas, nesupratimas, nesugebėjimas, neįžvalgumas.

Šiandien pinigai tapo svarbiausiu mokslo organizavimo, mokslininko vertinimo, jo buities gerbūvio, pagaliau mokslinio darbo vykdymo galimybių veiksniu.

Šie bendrieji klausimai yra esminiai. Neatsakius, kas yra mokslas įvairiose srityse, negalima tinkamai pertvarkyti mokslo organizavimo, mokslo hierarchijos, mokslo biurokratijos, laikantis pinigų taupymo ir tikslingo paskirstymo nuostatos.

Visi galimi klausimai įeina į “Mokslo reformos” sąvoką, tačiau vargu ar yra surašyti vienoje programoje. Svarbiausia, kaip jie yra pateikti. Juk tą pačią reformą kiekvienas supranta skirtingai: apačios - vienaip, kad būtų geresnės sąlygos “daryti mokslą”, o viršūnės - kitaip, kad bent jiems, kaip yra dabar, vėl būtų gerai, kad jie išlaikytų privilegijas, kėdes ir liktų vadovaujantys.

Pertvarkymas turi būti daromas atsižvelgiant į Valstybės finansines išgales.

Šiame rašinyje norima schemiškai pateikti svarbiausius darbus, būtinus, kad mokslas galėtų gyvuoti ir patenkintų bent kuklius mokslininkų ir visuomenės poreikius.

Svarbiausi spręstini klausimai ir kokia yra pertvarkytina būklė, pateikti teisinguose ir geruose straipsniuose: M. Goštauto “Reformos pusiaukelėje” (“Lietuvos Aidas”, 2000 0114, Nr. 9) ir V. Radžvilo “Aukštojo mokslo įstatymas - būtinas” (“Lietuvos Aidas”, 2000 02 10, Nr. 28) tačiau kai kurius svarbiausius momentus vertėtų sureikšminti, pateikti savo nuomonę.

I. Lietuva nepajėgi išlaikyti tinkamo lygio dabar esantį tokį platų mokslo ir mokymo įstaigų tinklą. Kalbama, esą numatoma institutus prijungti prie universitetų. Tebūna universitetas pagrindinis organizacinis vienetas. Tačiau universitetus ir institutus reikia ne sujungti, ne prijungti, bet mokslą ir mokymą iš esmės pertvarkyti, tai yra sudaryti naują darinį, naujos kokybės universitetą, kuriame prie fakultetų turėtų būti laboratorijos ar institutai, apimantys dabar vykdomas darbų kryptis ir temas kartu su jas vykdančiais mokslininkais. Visi mokslininkai privalėtų dirbti ir pedagoginį, ir mokslinį darbą.

Turėtų būti pertvarkytas pedagoginis darbas, alga nebūtų priklausoma nuo “krūvio”, kuris būtų suderintas su moksliniu darbu. Taip mokslas ir mokymas būtų iš tikro sujungti ir lėšos būtų kartu panaudojamos ir mokslui, ir mokymui.

Sudarant šį naują darinį būtina pakeisti visus - rektorius, prorektorius, direktorius, jų pavaduotojus ir buhalterius (juk ir šventųjų pirštai...) ir demokratiškai sudaryti naujus valdymo organus. Labai svarbu, kad naujai išrinktoje administracijoje nebūtų seniau užėmusių tas ar panašias pareigas vadovų, nes priešingu atveju vėl įsivyraus “savų” ir “gerų vyrų” globojimo tvarka, ir, kas svarbiausia, vėl pinigai bus paskirstomi netolygiai. Naujieji rektoriai, institutų direktoriai ir laboratorijų vedėjai turėtų būti privalomai keičiami kas dveji metai. Veikliuoju vienetu turėtų būti darbo grupė, kurią vienytų bendra darbo tema (grantas ar kiti pinigai).

Pertvarka turėtų būti daroma demokratiškai suderinus visų naujo darinio mokslininkų poreikius, prieš tai padarius popierinį pertvarkyto universiteto modelį.