Dar laikosi kai kurie originalūs seniausios ir pirmosios Lietuvoje žemės ūkio mokslo šventovės, prof. Dionizo Rudzinsko, įžymiojo mūsų tėvynainio, Rusijos selekcijos tėvo, pasak akad. N. Vavilovo, įkurtosios Dotnuvos selekcijos stoties pastatai ar jų liekanos. Deja, laikas naikina. Nors tai - ir ne architektūros šedevrai, tačiau, restauravus visą jų kompleksą, įkūrus platesnį muziejėlį, galėtume visa parodyti ir tarptautiniams turistams, tuo labiau, kad dar yra ir besimėtančių senųjų įrengimų, padargų. Buvusio vegetacinio, vadinamo stiklinio, namelio karkasą kažkas norėjo nusipirkti perkėlimui (?!). Kai kurie puolėme ginti, kad neparduotų, lygiai kaip ir norėtą išmesti 50 metų selekcininkų augintą agavą, prižiūrėtą selekcininkės Adelės Puidokaitės (negi nepriglaustų kuris botanikos sodas).
Prof. D. Rudzinskas 1922 m. įkūrė Dotnuvos selekcijos stotį. Dabar tai primena jo paminklas, kapas Gėlainių kapinėse (sovietmečiu buvo įtrauktas į Sąjunginės reikšmės archeologinių paminklų sąrašą), muziejus, įkurtas A. Puidokaitės, esantis dviejuose Selekcijos centro kambariuose, dabar vadovaujamas dr. Juozo Mockaičio, memorialinės lentos.
Išlikęs gana įspūdingas pats pirmasis stoties pastatėlis, D. Rudzinsko statytas namelis daržinėlė šalia šventoriaus. (Bažnytėlė buvo nugriauta dar 1963 m. 1973 m. prof. Jonas Bulavas, kuriam pirmajam buvo paskirta D. Rudzinsko premija, kalbėdamas Žemdirbystės instituto salėje, apgailestavo bei apeliavo: O reikėjo tą bažnyčią nugriauti...?) Knygoje Iš Dotnuvos selekcijos stoties darbų 1922-1929 m. (Kaunas. Spindulio sp., 1931) tas namelis minimas ir matyti keliose fotonuotraukose (yra selekcinių pasėlių panorama kartu su daržinėle ir bažnyčia). Čia ir minima, kad statyti užbaigtas 1923 m.
Tiktai šiuo metu (jau nuo seniau) tas namelis daržinėlė naudojamas praktiniams Žemdirbystės instituto Augalų apsaugos laboratorijos tikslams ir tokios būklės, kad greit sunyks. Būtinai reikia remontuoti, net stogas kiauras. Gyvesnis būtų jame |
|
įkurtas D. Rudzinsko muziejus. Net būtų natūraliau, - čia dar tebėra beveik visos pirmojo aptverto 2,25 ha augyno teritorijos ribos: varteliai į pirmąjį selekcinį augyną, daržinėlė, "stiklinio" namelio geležinis karkasas.
Į daržinėlę (žinoma, ją restauravus) perkėlus muziejų bei papildžius ekspoziciją, galbūt daugiau laimėtume - būtų sureikšmintas buvęs ir esamas šiandien selekcijos mokslas.
Pasak prof. D. Rudzinsko, "Dotnuvos selekcijos stočiai rūpi ne vienas tikslas išvesti naujas žemės ūkio augalų veisles. Stotis kartu turi
ieškoti naujų mokslinio tyrimo būdų žemės ūkio augalų biologijos ir genetikos srityse. Šie tyrimai turi būti tokio lygio, kad stotis galėtų parengti tinkamus selekcininkus ne tik Lietuvai, bet ir užsienio selekcijos stotims" (D.Rudzinskas. Rinktiniai raštai. 1977. P. 171173). Selekcininkai dėstė ir aukštesniojoje žemės ūkio mokykloje, o 1924 m. įsteigus Žemės ūkio akademiją ir joje. Apskritai iš D. Rudzinsko raštų matyti, kad jo vadovaujamoje Selekcijos stotyje mokslinis bei mokomasis darbas tuo laikmečiu buvo aukščiausio, t. y. pasaulinio lygio.
Kas jau kas, o selekcija, neturėdama pakankamo mokslinio pagrindo, neturėtų jokios perspektyvos bei prasmės. Reikėtų susimąstyti nesistengti "toje vietoje" kurti nauja, nepaisant, kokiu pagrindu, siekiant tik šiandienos pelno.
Už Lietuvos augalų selekciją, už jos privatizavimo užmačias prisiimti atsakomybę turėtų ne vien selekcininkai.
Prof. D. Rudzinskas pagerbtas Rusijoje. Sovietmečiu Maskvos K. Timiriazevo žemės ūkio akademijos Selekcijos ir genetikos katedroje atvykusiems į tobulinimosi kursus būdavo parodoma prof. D. Rudzinsko ten kabanti nuotrauka, pasakoma, kad jis buvo pirmasis tos katedros vedėjas. |
