Mūsų laikraščio Nr. 7 (209), 11 p. prof. Algirdas Čižas nuogąstavo, jog prof. Onos Voverienės straipsnio "Kas bijo habilitacijos?" (paskelbtas "Mokslo Lietuvos" Nr. 6) kai kurie teiginiai bei pateiktieji duomenys gali suklaidinti skaitytojus. Prof. O Voverienė, atsiliepdama į prof. A. Čižo nuomonę, atsiuntė redakcijai atsakymą į teiginius, kurie galėjo būti suprasti dviprasmiškai: 1) Seimas pritarė aukštojo mokslo įstatymui ir jame numatytai habilitacijai; 2) 1998 m. šiek tiek mokslininkų padaugėjo – iki 5588, tarp jų habilituotų daktarų iki 794. Tik 1999 m. Lietuvos mokslininkų sociumas pradėjo atsigauti – buvo 9840, tarp jų habilituotų daktarų – 1157; 3) Tai nėra daug skaičiuojant 15 aukštųjų mokyklų, 6 universitetams ( ) dar tiek pat koledžų. Gerbiama Redakcija, Atsiliepimas į prof. Algirdo Čižo "Atgarsį" ("Mokslo Lietuva. – 2000, Nr. 7, p. 11). 1. Teisingai. Seimo priimtame pagal Prezidento siūlymus pataisytame Aukštojo mokslo įstatyme nėra straipsnio, numatančio habilitaciją. Tačiau įstatymas patvirtintas po visų derinimų tik 2000 m. kovo 21 d., "Valstybės žiniose" paskelbtas 2000 m. kovo 31 d. Įstatymo projekte 1999 m. lapkričio 11 d., kuris mums, paprastiems mirtingiesiems ir buvo prieinamas iki 2000 m. kovo 31 d., IV skirsnyje, 3 straipsnyje dar buvo numatyta habilitacija, kaip sąlyga profesoriaus pareigoms užimti. Patvirtintame, mokslo valdininkams nuolankiai nusilenkus Prezidentui ir paniekinus Lietuvos mokslo visuomenės nuomonę (dar tebevyko mokslininkų diskusija), įstatyme šio straipsnio nebeliko. Mano straipsnis redakcijai atiduotas vasario 24 d., t. y. tada, kai dar niekas nežinojo, kuo baigėsi diskusija tarp Seimo ir Prezidento ir kokius reikalavimus Prezidentas iškėlė. Atrodo, kad prof. A. Čižas tarsi ir laukė bet kokios nusivylusiųjų klaidos ir smogė savo tiesa, kurią tik mokslo valdininkai dar tada ir tebežinojo (ir niekam nesakė, beje ). Mes gi sužinojome tą Prezidento tiesą tik pasirodžius "Valstybės žinioms" (Nr. 27). Nežinau, ar garbinga taip elgtis akademinėje visuomenėje?

2. Antrasis profesoriaus priekaištas dėl mokslo statistikos. Iš tikrųjų ji labai pasikeitė. Bet tik todėl, kad Švietimo ministerija pirmą kartą po daugelio metų ryžosi atkurti teisingumą Lietuvos moksle ir pateikė realią, o ne sovietinę statistiką, t. y. pateikė duomenis apie Lietuvoje gyvenančius ir mokslo laipsnius apgynusius mokslininkus. Iki šiol buvo teikiama statistika tik apie tuos mokslininkus, kurie dirba valstybinėse mokslo įstaigose (aukštosiose mokyklose, mokslo institutuose ir kitose įstaigose). Tie, kurie buvo išvaryti, kai kas ir pats išėjo į pensiją, į statistiką nebuvo traukiami. Tai visiškai atitiko rusišką mentalitetą. Tą mentalitetą geriausiai apibūdino pats rusas M. Bujanovas: “Nuo amžių Rusijoje būdavo garbinamos pareigos: ir kuo aukštesnės pareigos, tuo teisesnis jas užimantis žmogus. XIX amžiaus viduryje rašytojas A. Nikitenka prasitarė, jog Rusijoje netarnauti – reiškia negimti, išeiti iš tarnybos – reiškia numirti” (Učitelskaja gazeta. – 1988, lapkr. 19, Nr. 137). Taip ir tie tūkstančiai Lietuvos mokslininkų, sulaukę 60-80 ir daugiau metų, valstybės statistikoje jau buvo laikomi mirę, nors rašė knygas, dalyvavo ginant disertacijas, konsultavo ir t.t. Esu dėkinga Statistikos departamentui, labai humaniškai pažiūrėjusiam į problemą ir pažadėjusiam ateityje skelbti ir dirbančių, ir nedirbančių valdiškose (o gal ir privačiose) įstaigose mokslininkų bendrą statistiką. Mokslininkas dirba iki pat mirties, kartais dar ir daug produktyviau negu sėdėdamas valdiškame darbe. 3. Tikrai nuoširdžiai atsiprašau skaitytojų, kad suklaidinau dėl universitetų skaičiaus ir nebespėju vytis kartais tik šmėkštelėjusios informacijos apie naujai atsirandančius Lietuvoje universitetus. Prof. A. Čižas minėtame “Atgarsyje” sako, kad jų yra 7. Kiti sako, kad jau “Lietuvoje šiuo metu veikia 15 universitetų” (Dalybos pagal socialliberalus // Lietuvos aidas. – 2000, bal. 14, p. 5 – Red. skiltis). O kiek iš tikrųjų? Pagarbiai, Ona Voverienė