Gabiausiems darbo užteks
Gerb. profesoriau, ar pakaks darbo Vilniaus universiteto fizikams, kurie ir toliau specializuosis lazerių ir lazerinės technikos srityse? Klausiu todėl, kad Jūs dėstote būsimiesiems fizikams taikomosios optikos, optinių informacijos apdorojimo metodų kursus. Be to, šiandien Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės ambasadoriaus Ch. W. Robbins Fizikos institutui dovanotąsias mokslines knygas ambasadoje Jūs ir užsakėte, galvodamas ne tik apie savo laboratorijos, bet ir apie studentų reikmes. Jeigu taip, tai, matyt, tikite jų, kaip lazerių specialistų ir mokslininkų, ateitimi?
Šiuo metu Lietuvoje aktyviai dirba daugiau kaip10 firmų, kurios specializuojasi lazerinės technikos gamybos srityje. Tai EKSMA, EKSPLA, "Šviesos konversija", GEOLA - paminėjau tik kelias. Gana plačiai tarptautiniu mastu žinoma ir lietuviška firma STANDA. Ji gamina optinius stalus, laikiklius, apskritai optinės mechanikos įtaisus. Susirado savo rinką ir gamina labai paklausią įrangą, kurią parduoda užsienio mokslo centrams bei firmoms. Šios ir kitos čia nepaminėtos firmos kasmet parduoda lazerinės aparatūros, optinių specializuotų prietaisų ir pan. maždaug už 12 mln. JAV dolerių.
Šios firmos jau dabar ieško gabių studentų, kurie galėtų tą sudėtingą aparatūrą konstruoti ir gaminti. Paklausa didesnė už pasiūlą. Galiu Jus užtikrinti, kad gabiausieji lazerių fizikai be darbo tikrai neliks. Tie, kurie apsigina disertacijas, kviečiami ir į kitas šalis. Štai neseniai Andrius Marcinkevičius apsigynė daktaro disertaciją, dabar pakviestas į Japoniją, kur atstovaus kelioms Lietuvos lazerių firmoms. Jam teko faksu skubiai siųsti savo diplomo nuorašą, nes japonai nekantriai laukė atvykstančio.
Po Naujųjų metų iš lazerių ir puslaidininkių fizikos Vilniaus universitete apgintos 4 disertacijos - visos labai gero lygio. Galiu tai tvirtinti, kadangi buvau tų disertantų oponentas arba disertacijų gynimo komitetų narys. Visi mūsų doktorantai ne tik gauna darbo, bet gabiausieji netgi išvažiuoja į labai solidžius pasaulio mokslo centrus. Štai Audrius Beržanskis po disertacijos gynimo keletą metų padirbėjo Vokietijoje ir neseniai išvažiavo į JAV, ten dalyvaus kuriant kvantinį kompiuterį.
Ar nedings be pėdsako?
Jeigu šitaip, tai turbūt kiek kitaip turėčiau formuluoti ir klausimą: ar nedings tie mūsų perspektyviausieji pasaulio smegenų jūroje?
Nemanau, kad jie dingtų. Štai buvęs Fizikos instituto darbuotojas Mirianas Chachišvilis dirba Kalifornijos technologijos institute (JAV), 1999 m. Nobelio premijos laureato prof. Ahmedo Zewail'o laboratorijoje, kurioje naudojami femtosekundiniai impulsiniai lazeriai cheminių reakcijų tyrimams. Prieš tai mūsų kraštietis kurį laiką dirbo Švedijoje, kur ir apsigynė daktaro disertaciją. O neseniai disertaciją apsigynė buvęs VU Kvantinės elektronikos katedros darbuotojas Andrius Baltuška. Jis dirba Olandijoje, Grioningeno universitete, ir jo kartu su bendraautoriais vardą galime rasti Gineso rekordų knygoje, kadangi lietuvis yra tarp tų, kuriems pavyko sugeneruoti patį trumpiausią šviesos impulsą.
Štai Kęstutis Staliūnas jau senokai dirba Vokietijoje, spausdina straipsnius geriausiuose pasaulio žurnaluose, rengia habilitacijos darbą. Gruodžio pabaigoje ir mūsų laboratorijoje, institute, sėkmingai apsigynė disertaciją Regimantas Januškevičius. Jau keli mėnesiai jis dirba Max'o Planko Biofizikinės chemijos institute, Getingene, Vokietijoje.Tai laboratorija, kuri tyrinėja fotocheminių reakcijų kinetiką. Dar būdamas doktorantas R. Januškevičius spėjo pusmetį padirbėti kitame žinomame Vokietijos institute. Beje, jo mokslinis vadovas dr. Viktoras Vaičikauskas nuo 1999 m. rugsėjo mėn. išvykęs į ilgalaikę mokslinę komandiruotę, dirba Norvegijos technologijos institute, Tronheime, Taikomosios optikos grupėje.
Paminėjau tik kelias pavardes. Taigi nemanau, kad mūsų geriausieji išnyks be pėdsako pasaulio mokslo centruose. Mano du studentai iš VU Fizikos fakulteto, kuriems skaitau optinių informacijos apdorojimo metodų kursą, taip pat jau studijuoja Vokietijoje. Jų pasiryžimą išbandyti savo jėgas ir tęsti studijas kitų šalių mokslo centruose vertinu labai pozityviai.
Į Europą mus priims, kai būsime prilygstantys partneriai
Vertinate pozityviai, kadangi nieko kito ir nebelieka žinant dabartinę materialinę Lietuvos mokslo būklę?
Argi ne panašiai buvo ir seniau, kai vykdavome į Maskvos, Leningrado ir kitų buvusios Tarybų Sąjungos mokslo ir tyrimo centrus? Juk taip pat ne visi grįždavo. Aš irgi galėjau negrįžti, kadangi 1965-1971 m. studijavau Maskvos valstybinio M. Lomonosovo universiteto Fizikos fakultete, paskui trejus metus ten mokiausi aspirantūroje, apgyniau disertaciją ir turėjau pasiūlymą likti fakultete. Tačiau buvau vedęs lietuvaitę ir tai mane susiejo su Lietuva ir Vilniumi.
Noriu pabrėžti, kad į Europą mus įsileis tada, kai su ta Europa bendrausime kaip solidūs partneriai, kai ten turėsime savų žmonių, ryšių ir pan. Taip teigdamas remiuosi asmenine patirtimi. Anksčiau Maskvoje galėjau gauti pakankamai gerą finansavimą moksliniam darbui, nes, be kita ko, turėjau ir gerų asmeninių kontaktų, kurie užsimezgė dar studijų metais. Jau tada mano studijų draugai užimdavo įtakingas pareigas institutuose, ministerijose, tad su jais galėdavau bendrauti neformaliai, ne vien kaip prašytojas. Kai lietuviai studentai baigs Vakarų šalių universitetus, įsitvirtins prestižiniuose mokslo centruose, pasaulinio garso laboratorijose, visai kitos galimybės atsivers ir Lietuvos mokslininkams, ir pačiai Lietuvai. Tai natūralu, taip yra visame pasaulyje.
Jūs subtiliai išreiškėte lyg ir skeptišką požiūrį apie mūsų šalies universitetus?
Jokiu būdu. Mūsų universitetai iš tiesų yra labai aukšto lygio, antraip mūsų absolventai neįsitvirtintų taip sėkmingai Vakarų mokslo ir tyrimų centruose. Tačiau Lietuvos universitetų padėtis vis blogėja, ir jei taip tęsis ilgiau, tai norintys gauti tvirtus žinių pagrindus bus priversti studijuoti Vakarų universitetuose. Tai mūsų ekonomikos bėdų išdava.
|
|
Idėjas įgyvendinti geriausia mažose firmose
Kodėl mūsų mokslas visada yra tik prašytojas? Kada mokslas galės būti ir valstybės iždo papildymo šaltinis?
Tiesioginės ir greitos naudos iš mokslo nereikėtų tikėtis. Štai mes savo laboratorijoje dirbame, kai ką atrandame, o mūsų darbo rezultatus naudoja praktiškai visos lazerių firmos šalyje. Tačiau aš visai nesiūlau kažkaip jas apmokestinti, užmauti ant sprando apynasrį. Jau sakiau, kad lazerių firmos Lietuvoje savo produkcijos parduoda už 12 mln. dolerių. Nemaža dalis tų lėšų per mokesčius tenka valstybei, per biudžetinį finansavimą kažkiek grįžta ir universitetams ir institutams, bet netiesiogiai ir nedidelė dalis. EKSMA direktorius Rimas Kraujelis man tvirtino, kad nuo kiekvieno jų firmos darbuotojo per mokesčius valstybė gauna apie 30 tūkst. Lt kasmet, t. y. kelis kartus daugiau negu vidutiniškai nuo darbuotojo šalyje. Tačiau tiek EKSMA, tiek kitos firmos neturi jokios galimybės tiesiogiai paremti konkrečius mokslinius kolektyvus, nes dabartinė mokesčių sistema to visiškai neskatina. Tiesa, firmos randa būdų mums padėti, pvz., išnuomodamos matavimo aparatūrą, rengiant seminarus, konferencijas ir pan. Štai 1999 m. rugsėjo mėn. 8-11 d. Fizikos instituto laboratorijoje Preiloje buvo surengtas tradicinis XIV Lietuvos ir Baltarusijos seminaras "Lazeriai ir optinis netiesiškumas". Gavome Valstybinio mokslo ir studijų fondo paramą, bet jos būtų nepakakę, jeigu materialiai nebūtų parėmusios jau minėtos lazerių firmos.
Ne viskas daroma racionaliai, organizacinių bėdų pakanka, bet iš mokslo tiesiogiai laukti pinigų šiandien, kaip ir visada, neteisinga. Neseniai skaičiau vieno iš lazerio "tėvų", Nobelio premijos laureato Charles H. Townes mintis. Jis teigia, kad labai svarbu glaudūs pramonės ir universitetų ryšiai, fundamentinio ir taikomojo mokslo sąveika. Jis taip pat teigia: jeigu idėja pakankamai teoriškai išplėtota, tai ją įgyvendinti geriausia pramonėje, kuriant mažas firmas. Universitetai, dideli institutai su visa savo infrastruktūra tam netinka.
Neseniai grįžau iš konferencijos Sicilijoje, kurioje buvo nagrinėjami lazerių technikos standartizavimo klausimai, joje dalyvavo 15 šalių mokslininkai. Iš JAV buvo atvykęs dabar ten dirbantis mano geras pažįstamas, armėnų fizikas Nelsonas Tabirianas. Jis su garsiojo akademiko Jakovo Zeldovičiaus sūnumi Borisu Zeldovičiumi įkūrė mažą firmą BEAM, stengiasi tobulinti ir gaminti savo sukurtas naujoves. Buvo įdomu ir naudinga su N. Tabirianu pabendrauti. Jeigu sutartį su užsakovu pasirašo dideliame institute dirbanti tyrinėtojų grupė, tai geriausiu atveju grupei teks dešimtadalis lėšų, o didžiausia dalis tenka pridėtinėms išlaidoms. Tačiau įsteigus tyrimų srityje dirbančią mažą firmą, JAV gali gauti valstybės inovacijoms numatytų lėšų. Reikia pateikti projektą, itin formaliai atsiskaityti už gautas lėšas nereikalaujama. Jeigu nepavyksta įgyvendinti numatytų sumanymų, vietoj jų gali pasiūlyti ką nors kita, tai vertinama palankiai. Svarbiausia, kad tiek maža kompanija, tiek didelis tyrimų centras konkurse dalyvauja vienodomis sąlygomis, todėl gali tikėtis gauti grantą.
Diegiant naujas technologijas Lietuvoje taip pat labai svarbu skatinti būtent mažų kompanijų veiklą, suteikti joms mokesčių lengvatas, sudaryti stimuliavimo būdus.
Temas skatinti per grantus
Tai amerikiečių patirtis, tačiau Lietuva - ne Amerika. Kaip siūlytumėte veikti dabar mūsų sąlygomis?
Nematau jokių galimybių, kad mažos firmos gamintojos apmokėtų mokslininkų grupėms už tyrimus. Pačios firmos dar stokoja lėšų. Todėl svarbu skatinti papildomas temas per grantus. Man tenka dalyvauti EUREKA programoje, šiemet jos finansavimas didesnis, žinoma, jeigu pavyks realiai tuos pinigus gauti. Labai svarbu stimuliuoti bent jau tas tyrėjų grupes, kurios realiai dirba, gamina bent kažką panašaus į taikomąjį produktą.
Svarbu kurti tam tikrą sistemą. Spręsti dėl visko turėtų ekspertų komisijos, kaip ir daugelyje šalių. Lazerių technikos srityje mums patiems tenka atlikti ir ekspertizę, nes lazerių srityje dirbančių grupių nėra daug. Niekas geriau už mus pačius nežino, kas ko vertas, ką gali ir ko negali padaryti. Kito kelio nėra - tik stimuliuoti mokslo grupes, ypač tas, kurios glaudžiai bendradarbiauja su gamybininkais.
Spaudoje vienas reiklus skaitytojas reiškė nepasitenkinimą, esą mokslo premijos skirtos už 20 ir ankstesnių metų darbus, tarsi nebūtų naujų reikšmingų darbų. Ką Jūs į tai atsakytumėte?
Kai sportininkas pasiekia rekordą, tai tam juk rengėsi daug metų. Mes, lazerininkai, taip pat pateikėme ne vienerių metų veiklos rezultatus. Iš pristatytų darbų matyti jų dinamika, ji nuolat auga. Tie darbai išspausdinti pripažintuose Lietuvos ir užsienio žurnaluose. Tai rodo tų darbų svarbą, tarptautinį pripažinimą ir augimą. Būtent už tai ir įvertintas mūsų darbas.
Pagaliau mūsų darbų rezultatai įdiegti mokslinėse laboratorijose ir lazerių firmose, kurios rašydamos atsiliepimus apie mūsų darbą pripažino, jog mūsų rezultatais naudojasi. Daugelis Lietuvoje gaminamų lazerių buvo sukurti Vilniaus universiteto ir Fizikos instituto laboratorijose. Būtent už visa tai ir įvertintas mokslo premija mūsų darbas. Juk ir Nobelio premijos skiriamos paprastai ne už paskutinių metų darbą, bet dažniausiai už tam tikrą darbų ciklą.
Baigiant klausimas, kurį tikriausiai turėjau užduoti iš pat pradžių: kaip šiandien gyvuoja Jūsų vadovaujama Netiesinės optikos ir spektroskopijos laboratorija?
Ją įkūrė prof. Evaldas Maldutis, tada ji vadinosi Lazerinės optikos laboratorija. Po įvairių transformacijų dabar tai Netiesinės optikos ir spektroskopijos laboratorija. Buvo metas, kai šioje ir akad. Jurgio Viščako įkurtoje Lazerinės optoelektronikos laboratorijoje kartu dirbo apie 60 darbuotojų - daug inžinierių, technikų, pagalbinio personalo. Dabar teturime tik 14 darbuotojų, visi mokslininkai ir doktorantai, patys dirbame taip pat ir visus "juodus" darbus. Iš minėtų laboratorijų išėjusieji taip pat niekur nepražuvo, jie dirba firmose, vertinami kaip puikūs specialistai. Apskritai per 20 metų iš mūsų mokslinių tyrimų srities Fizikos institute apginta apie 20 disertacijų. Svarbiausia, kad mūsų fizikų lazerininkų darbai pelno pripažinimą Lietuvoje, vertinami ir tarptautiniu mastu.
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
|
