Apie protą ir širdį
Kiek žinau, kovo ir balandžio mėnesiais iš Maskvos valstybinio universiteto buvote gavęs atostogų. Tą laiką praleidote labai našiai, skaitėte paskaitas net trijuose Lietuvos universitetuose. Apie ką?
Mano specializacija emocijų ir motyvacijos psichologija. Šį paskaitų kursą parengiau Maskvoje ir jau gana seniai, tad jis man lengvas galiu skaityti užsimerkęs ir net staiga prikeltas iš miego. Žodžiu, paskaitos manęs nevargina. Todėl net ir lakstydamas į Vytauto Didžiojo, Vilniaus pedagoginį, Vilniaus ir Šiaulių universitetus per daug nenusidirbu, nors kartais per dieną skaitau 3-4 paskaitas. Paprastai šį kursą skaitydavau rudenį, o šį kartą teko pavasarį. Maždaug 1,5-2 mėnesius trunka šis mano paskaitų ciklas Lietuvos universitetuose. Beje, Šiaulių universitete pirmą kartą skaitau paskaitas, kiek lengvesnis ir kursas, nes tos paskaitos - fizikams, o ne psichologams.
Kai išgirstu žodį "emocijos", tai prisimenu M. Gorbačiovą, kuris iš imperijos gniaužtų besivaduojančius lietuvius, latvius ir estus vis kaltindavo, jog tai, girdi, esančios vien emocijos. Lietuvių ir kitų tautų siekiai išsivaduoti tam besipriešinančių politikų lūpose buvo "tik emocijos". Išeitų, tai kažkas nepagrįsta, neprotinga, neigiama. Tiesa, dar ir nacionalistiška. Tad kur čia šuo pakastas, kodėl kai kam ta sąvoka "emocijos", o gal ir tai, kokia prasmė tai sąvokai buvo suteikiama, išreiškė visa, kas klibina imperijos pagrindus?
Tai ne rusų ir juo labiau ne politikų išsigalvojimas, nes nuo seno ir kasdienėje šnekoje galime išgirsti, jog žmogus turi protą ir širdį. Vyresnieji jaunesniems rekomenduoja vadovautis protu. Širdis yra apibendrintas emocijų pavadinimas. Kartais net ir protu besivadovaujantį žmogų pagauna emocijos, ir jis gali pridaryti eibių. Apakintas emocijų nesėkmingai pamilsta, o pasekmė sujauktas gyvenimas.
Kai M. Gorbačiovas lietuvius "protino", tai jis, matyt, turėjo mintyje ekonomiką. Girdi, lietuviai turi protauti, žvelgti giliau: kur gaus naftos, žaliavų ir viso kito? O jiems mat duok tik laisvės.
Beveik visi filosofai - šizoidai
Išeitų, jog laisvė tai tik emocijos? Įdomi laisvės tramdytojų logika. Tačiau gyvenime kritikos susilaukti gali ne tik turintis širdį, bet ir gyvenantis pagal protą. Prisimenu, Rytų filosofijomis ir tikėjimais susidomėjęs kolega kaip vieną iš diskusijos argumentų išsakydavo pašnekovui ir tokį priekaištą: "Tavo lūpomis kalba protas". Suprask: negali suprasti Rytų išminties, jeigu ją mėgini suvokti mąstydamas, protaudamas taip, kaip įprasta Vakarų kultūros žmogui. Kitaip sakant, tik širdis neklysta.
Tuo žmonės ir skiriasi. Vieni linkę vadovautis protu ir iš jų čia jau mano paskaitų tema atsiranda sistematikai. Psichologijoje jie vadinami šizoidais. Nereikėtų jų sieti su šizofrenikais ar turinčiais polinkį į šizofreniją čia nieko bendro, išskyrus žodžio šaknį. Šizoidas tai uždaras žmogus, linkęs į sistematizavimą, apmąstymą, jam gali būti net sunku emociškai su kitais žmonėmis bendrauti. Užtat jis gali būti geras matematikas, fizikas, žodžiu, gali puikiai reikštis, kur reikia tam tikros mąstymo sistemos. Beveik visi filosofai yra šizoidai. Net pagal savo išvaizdą jie labai būdingi, pvz., I. Kanto nuotrauka dažnai pateikiama kaip tipiško filosofo. Kur sistema, ten šizoidas jaučiasi kaip žuvis vandenyje jam reikia sistemos.
O kiti žmonės to nenori. Štai bohemos atstovas tvirtina: aš noriu gyventi taip, kaip man diktuoja emocija. Rytą atsibudęs nenoriu žinoti, ką veiksiu per pietus. Kas paskambins, aš pas tą eisiu
Apie kolektyvą
Santvarkoje, su kuria išsiskyrėme ir nenorime turėti nieko bendro, buvo akcentuojama kolektyvo reikšmė, jo formavimas ir pan. Kolektyvui buvo suteikiama teisė auklėti pažeidžiančius "socialistinės gyvensenos taisykles" ir pan. Kolektyvo, pvz., laikino kūrybinio kolektyvo, reikšmės niekas, regis, neneigia ir dabar. Kūrybinį kolektyvą suformuoti - tai didelis mokslas ir menas. Tačiau ką reiškia - "formuoti kolektyvą"? Gal derinti proto ir emocijų pusiausvyrą kolektyve?
Pirmiausia patikslinkime, kokį kolektyvą turime galvoje. Religinė sekta taip pat kolektyvas, tačiau ten galioja visai kiti dėsniai. Ten proto nebelieka, žmogus kartais aklai pasiduoda charizmatinės asmenybės įtakai. Tampa jai tiek pavaldus, kad gali atlikti bet kokį veiksmą, net ir nusižudyti, jeigu tokį įsakymą gaus.
Kai buriasi bendraminčiai, tai jų psichologinis derinimas gal nė nebūtinas, kadangi tie žmonės vieni kitų ieškojo, susirado ir kartu kažką veikia. Bendraminčiai gali telktis moksle, technikoje, tarnyboje. Tačiau dažnai tenka tuos kolektyvus kurti. Yra to dalyko specialistai, kurie gali būti samdomi. Jei vadovas mato, kad kolektyve kyla bereikalingos įtampos, kurios tik vargina darbuotojus, tai psichologų grupė žino metodus, kaip šiuo atveju padėti. Tai sudėtinga veikla, kur geidžiamam rezultatui pasiekti tabletės neišrašysi.
Įsivaizduokime, kad kūrybinis konkrečiai veiklai suburtas kolektyvas yra pernelyg racionalus, pragmatiškas, jam stinga emocinės ugnelės. Tada gal ir reikėtų įlieti tam tikro emocinio prado? Prisimenu, jog Vakarų, regis, taip pat ir kai kurių Rytų šalių firmos kartais siekia, kad šalia inžinierių, konstruktorių ir tiksliųjų mokslų atstovų atsirastų ir bent vienas humanitaras. Jo klausimai, tegu kartais nei į tvorą, nei į mietą, kitiems padeda greičiau rasti teisingą sprendimą.
Atsakymo, kuris tiktų visiems gyvenimo atvejams, aš Jums nepateiksiu. Vienu metu ir po Lietuvą važinėdavo psichologų sukurtos grupės, kurios padėdavo įvairiems kolektyvams, įmonėms spręsti jų užduotis. Bet pirmiausia reikėtų išsiaiškinti priežastis, dėl kurių "negaluoja" kolektyvas. Galimas dalykas, jam stinga emocijų, bet gal yra ir kitos priežastys. Gal ten dirba darbuotojas, kuris viską jaukia tokia jo vidinė konstitucija. Jei to asmens nebūtų, kolektyvas pats susiderintų savo veiklą. Gyvenime būna ir taip. Kaip ir medicinoje, reikėtų atlikti tyrimą. Juk gydytojas dažnai reikalauja pirma atlikti tyrimus, tada mėgina diagnozuoti ligą.
Beje, tos psichologų sudarytos grupės gali būti labai įvairios, kartais jų veikloje labai praverčia teisininkas ar psichiatras. Tačiau psichologas turėtų dominuoti, nes kalbame apie žmonių tarpusavio santykius. Kartais pavyksta pagerinti įmonės ar firmos veiklą, taigi ir žmonių gerovę.
Valstybių lyderiai patys sau psichologai
Gal šiuo atveju firmos sąvoką galėtume išplėtoti, tarkime, į valstybės sąvoką? Galiu įsivaizduoti valstybę, kaip superfirmą, su savo charizmatiniais ar kitokiais lyderiais.
Taip, tačiau valstybė, šiuo atveju vyriausybė, labai nenoriai įsileidžia pašaliečius. Man neteko girdėti, kad valdžioje esantys konsultuotųsi, kreiptųsi psichologinės pagalbos ir pan. Pateiksiu konkretų pavyzdį. Lietuvos spaudoje man pavyko išspausdinti straipsnį "Fenotipinė politinės elgsenos interpretacija". Aprašiau keturis psichopatijos tipus. Tik iškart noriu pabrėžti, jog neteisinga manyti, kad psichopatija yra liga. Bet tai mano požiūris, kurį mėginu plėtoti, ir jau yra psichologų, kurie mane supranta ir pritaria.
Psichopatas skamba ne itin patraukliai.
Skamba negražiai, bet yra normos variantas, gamtos "sugalvotas" ypatingiems atvejams - tokį požiūrį
|
|
diegiu jau seniai. Taigi minėtame straipsnyje nagrinėjau keturis psichopatijos tipus, kurie linkę į politinę veiklą. Kai Maskvoje tą straipsnį pasiūliau psichologijos žurnalui, vyriausioji redaktorė net rankomis ėmė kratyti: neduokdie, kas nors iš valdžioje esančių savyje atpažins tą ar kitą aprašytą psichopatijos tipą. Noriu pasakyti, jog iš pačios visuomenės (juk žurnalo redakcija yra tos visuomenės dalelė) nėra užsakymo psichologams spausdinti panašius dalykus. Tegu ir nėra draudimų "iš aukščiau", bet pati visuomenė tarsi apsidraudžia nuo tokio žinojimo.
Čia gal reikėtų skirti mūsiškę posovietinę erdvę ir gyvenimą Vakaruose. Ten psichologai siūlo savo gana solidžias programas, jos kartais kelerius metus vykdomos. Pvz., kova su rūkymu, narkotikais. Neužtenka parašyti straipsnį apie rūkymo ar narkotikų žalą, dar būtina sistemingai agituoti už sveiką gyvenimo būdą. Amerikoje įvairaus amžiaus žmonės bėgioja ir pradėjo taip daryti ne iš karto. Tai metų metais buvo diegiama žmonių, taip pat ir psichologų, kurie už tai gaudavo atlyginimus.
Kaip veikti
visuomenės sąmonę
Vadinasi, ten yra tokios veiklos, kaip veikti visuomenės sąmonę, sistema. Ką daryti, kad tokia sistema atsirastų?
Kitose šalyse daroma paprastai: teikiamas užsakymas, kuriam kartais pritariama ir jis palaikomas, suprantama, finansuojant projektą. Tarkime, grupė specialistų siūlo būdą, kaip išvalyti ežerą. Geriausio projekto autoriai gauna lėšų ir imasi darbo. O kitos grupės siūlo teršalus išvalyti, pvz., iš žmogaus organizmo, t. y. kovoja su tabako žala.
Tai siauros veiklos sričiai skirti projektai, bet ne visumai tvarkyti grįžtu prie Jūsų klausimo, kaip psichologai galėtų padėti tvarkyti valstybę. Deja, kone kiekvienas politikas įsitikinęs, kad tik jis vienas žino, kaip tą ar kitą darbą reikia daryti tvarkyti visuomenę, aplinką, šalį. Politikas gali paklausyti patarimo, bet niekada neužleis vietos, kad tuos dalykus tvarkyti imtųsi kitas, tegu ir didelis specialistas. Psichologų tokiai veiklai taip pat nepakaktų, čia jau reikėtų ekonomistų, teisininkų, gal ir kitų profesijų žmonių pastangų. Tiesa, nežinodamas žmogaus sielos subtilybių ekonomistas gali priskaldyti malkų. Antai M. Gorbačiovas buvo užsimojęs atpratinti žmones nuo besaikio gėrimo. Jeigu šios idėjos autorius būtų įsiklausęs į patarimus, tai sužinotų, jog dar niekur pasaulyje "sausas" įstatymas nėra davęs tų vaisių, kokių buvo tikimasi. Juk visa alkoholinių gėrimų gamyba ir prekyba tuojau pat pasitraukdavo į pogrindį, o žmonės vis viena gerdavo alkoholinių gėrimų pakaitalus.
Ne mano laikas?
Žmogui nuolat reikia kompensacijos. Širdžiai mielas užsiėmimas, kūryba, rūpestis vaikais, šeima gali būti tokios kompensacijos formos. Tada žmogus jaučia ir gyvenimo prasmę. Regis, net ir nenorėdamas pakartojau vieno iš psichologijos patronų Sigizmundo Freudo mintį.
Taip, bet tai tinka tik tam tikrai daliai žmonių, nes jie labai skirtingi. Naivu galvoti, kad yra formulės, tinkančios visiems. Žmonės gimsta skirtingi. Psichopatija, apie kurią užsiminiau tai normos variantai. Turi būti ir piktų žmonių, apie juos psichiatras Šneideris labai teisingai pasakė tai žmonės, kuriuos taikos metu dažnai tenka laikyti kalėjime. Jie agresyvūs, kovingi, jiems nuolat kumščiai niežti. Bet karo sąlygomis tai bus bebaimiai kariai, partizanai, nepakeičiami pogrindininkai. Tai žmonės, kurie tam gyvenimui sutverti.
Bet kai laikas neatitinka jų sugebėjimų ir pašaukimo, tai - saugokitės.
Laikas gali ateiti. Ir tai, kas vienu metu tinka, kitu metu gali tik trukdyti. Žinome žmonių, kurie patologiškai linkę sakyti teisybę sovietmečiu daugelis jų buvo Sibire, sėdėjo už grotų. Kiti gal taip pat galvodavo, bet liežuvį laikydavo už dantų, todėl vaikščiojo laisvi. Gyvenime reikia ir vienokių, ir kitokių. Tačiau kai ieškome sprendimų, ką daryti su žmonėmis, ar keisti jų gyvenimo sąlygas, pirmiausia noriu paklausti: kokius žmones turime mintyje? S. Freudo idėjos teisingos, bet tinka tik daliai žmonių. Ne viena įžymybė savo prisiminimuose rašė, jog viso gyvenimo variklis jam buvo intymumo, sekso poreikis. Jis to nesidrovi pripažinti. Bet šitai nereiškia, kad tą patį galima pasakyti apie visus žmones. Kitiems seksas tėra biologinė pareiga.
Spaudoje, televizijoje daug diskusijų ir tuščių šnekų, nesilaikant pagrindinių principų, kadangi ieškoma bendro atsakymo, tinkančio visiems žmonėms. Tokio atsakymo nėra.
Psichologija nesiūlo ieškoti bendro vardiklio?
Jokiu būdu. Aišku, būtų paprasčiau, jeigu tokį bendrą vardiklį pavyktų rasti. Bet juk net gyvūnai skiriasi: vienas agresyvus, kitas švelnus, vienas tinka namams saugoti, o kitą patį reikia globoti.
Totalitarizmas tai duoklė žmonijos biologinei prigimčiai
Iš to, ką pasakėte, darau išvadą, jog totalitarinė valstybė iš principo neįmanoma, nes iš prigimties skirtingi individai vis viena anksčiau ar vėliau ją "susprogdins" iš vidaus.
Tie brutalios valdžios trokštantys psichologijoje vadinami epilepoidais. Jie nuolat vaidijasi, bet moka būti ir nuolankūs, kai to reikia, kai jaučia didesnę jėgą. Bet vos pasitaiko proga, jų elgsena bemat pasikeičia.
Istorijoje tokios elgsenos židinių atsiranda įvairiose planetos vietose. XX a. klasikinis pavyzdys nacistinė Vokietija. Kaip tokioje aukštos kultūros, klasikinės filosofijos, poezijos ir muzikos šalyje galėjo išsirutulioti nacizmas, atvedęs ir į totalitarizmą? Studentams aiškinu, jog tai duoklė žmonijos biologinei prigimčiai. Mes turime instinktus, bandos jausmą ir linkę klausyti bandos vado, kartais net dievinti. Nesvarbu, ar tau pačiam bloga, ar gera. Kai visuomenė įstumiama į šią būseną, tai tampa kitokia. Vokietija dievino Hitlerį, Rusija - Staliną. Žmonės tarsi apanka, užsikrečia. O tie "lyderiai" instinktyviai žino, ką daryti: truputis teroro ir sukuriama totalitarinė valstybė pagal psichologinius bendravimo principus. Kas stipresnis, tas ir teisus. Tai biologinis praeities reliktas. Kol šio atsakymo sau nesuradau, man buvo visai neaišku, kodėl civilizuotos, aukštos kultūros šalys staiga puola į totalitarizmo gniaužtus. Ir tie totalitariniai režimai būna labai patvarūs. Ne iškart subyra. Jeigu būtų nemėgiami, nepalaikomi, niekaip neišsilaikytų.
Ne iš gero tos tautos metasi į kraštutinumus, pradeda "perėti" savo fiurerius. Tikriausiai sutiksite, jog Vokietija iš didelio pažeminimo, kurį patyrė, kai buvo priversta pasirašyti Versalio taikos sutartį, turėdama didžiulių karą pralaimėjusios šalies nepriteklių, pasuko totalitarizmo keliu.
Iš tikrųjų esama universalaus atsakymo, jog tenlink šalį stūmė žiaurios gyvenimo sąlygos. Tai gali būti fiziniai nepritekliai arba moralinis pažeminimas. Visa tai daro žmogų kovingesnį, agresyvesnį, jis nori matyti tvirtą kumštį, kuris sugebėtų įvesti tvarką. Juk ar ne taip atėjo į valdžią Rusijoje Vladimiras Putinas? Pralaimėjimas "nykštukinei" Čečėnijai pirmajame kare buvo iššūkis, rusų tautos ambicijų užgavimas. Revanšo poveikis buvo didžiulis. Ir kai tik atsirado žmogus, kuris sugebėjo pademonstruoti, kad gali nugalėti, bematant laimėjo prezidento rinkimus, tiesiog triuškinančiu pranašumu prieš kitus kandidatus.
(bus daugiau)
|
