1969 m. įkurtasis Jaunųjų mokslininkų klubas "Po Zodiaku", praėjusiais metais minėjęs savo veiklos 40-metį, gyvybės ženklus rodo ir toliau. Patys pirmieji to klubo kūrėjai - jau pensinio amžiaus dėdulės ir tetulytės (kai kurių jau nebėra tarp mūsų), juos pakeitė ir klubo veiklos tradiciją tęsia dar kelios narių kartos. Gal klystu, bet, man regis, kad stipriausią ir gyvybingiausią klubo entuziastų branduolį sudarė aštuntojo ir devintojo dešimtmečio pradžios klubo nariai, kurie nerodo didelio noro skirtis ir žengdami į trečiąjį tūkstantmetį. Bent jau kartą per metus klubo "Po Zodiaku" senjorai renkasi į Mokslininkų rūmus Verkiuose, kad su pakviestuoju prelegentu diskutuotų aktualia ir visiems rūpima tema.
Šiais metais kviestinis svečias buvo gerai žinomas advokatas doc. dr. Algimantas Dziegoraitis. Jo pareigas ir visuomeninės veiklos žymenis galima vardyti gana ilgai: Lietuvos teisės akademijos katedros vedėjas, LR Konstitucijos metmenų, Pilietybės, Konstitucinio teismo, Švietimo, Referendumo, Advokatūros ir kt. įstatymų projektų bendraautoris, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos narys, vienas iš "Rotary" klubo Lietuvoje atkūrėjų, dabar jo valdybos narys. Be to, jis - privačios advokato kontoros savininkas, Lietuvos kalinių globos draugijos valdybos narys. Paskelbė per 130 straipsnių teisinės valstybės kūrimo, konstitucinės teisės, civilinės ir baudžiamosios teisės, advokatūros, įstatymų leidybos, Lietuvos teisės istorijos ir kitais klausimais. Daug metų buvo Lietuvos MA Mokslininkų rūmų narys. Ne naujokas ir klube "Po Zodiaku": prieš kelis dešimtmečius sakosi dalyvaudavęs šio pažangios minties židinio renginiuose.
Šį kartą prelegentas pasiūlė padiskutuoti labai opiais mūsų socialinio gyvenimo klausimais - įstatymų leidybos, teisėtvarkos, teisinės sistemos būklės ir pan. Kodėl apie tai reikia diskutuoti? Pasak doc. A. Dziegoraičio, todėl, kad apie šias sritis informuojanti žiniasklaida parodo vis didesnį diletantiškumą, visuomenė visiškai dezinformuojama, pagrindinius įstatymų projektus rengiančios tarnybos yra pavargusios, neišradingos, ir apskritai įstatymų leidėjų korpusas yra ne visiškai kompetentingas. Šio rūstaus savo profesijos atstovų vertinimo advokatas neatsisakė ir paskui, kai spaudoje išspausdino ciklą savo straipsnių "Įstatymų karas". Jis neslepia, jog šiomis publikacijomis visuomenėje, ypač tarp teisininkų, norėjo pagyvinti diskusiją teisiniais ir ypač įstatymų leidybos klausimais.
Lauktosios satisfakcijos tie straipsniai autoriui nesuteikė. Teisininkų plunksnos atšipusios. Rašo vis tie patys entuziastai, turintys idealizmo gyslelę, mokantys dirbti su šaltiniais ir literatūra ir jaučiantys nerimą dėl mūsų teisėtvarkos ateities. Rašyti straipsnius, pasak advokato, nesąs toks jau paprastas užsiėmimas. Tai ne kursinis darbas ir netgi ne disertacijos kurpimas, kai, pasak griežtojo vertintojo, užtenka pavartyti keletą komplektų laikraščių, vieną kitą monografiją ir, į savo disertaciją implantavus keletą net nesusietų vertalų iš vokiečių, anglų ar prancūzų teisininkų kūrybos, galima tikėtis rezultato.
Nors teisinė kūryba, pasak prelegento, mūsų šalyje šiek tiek ir atsigauna, bet vis dar apgailėtina, ypač dėl to, kad bereikalingai, nepagrįstai skubama priimant teisės aktus. Griežtasis vertintojas ryžtasi pasiremti tokiu palyginimu: skrenda "Boeing 737", prie jo šturvalo sėdi savimi patenkintas veterinarijos felčeris (atsiprašome garbingos veterinarijos profesijos atstovų, kurie šio palyginimo herojais tapo tikriausiai atsitiktinai, kadangi sėkmingai prie to šturvalo galima būtų sodinti stomatologus ar, pvz., piešimo mokytojus). Vaizdingo kalbėjimo šalininkas A. Dziegoraitis nori pasakyti, kad elementaraus teisinio išsilavinimo neturintys žmonės kažkodėl mano, jog teisės klausimais galima veikti pagal lozungą: "Kas buvo niekas - taps viskuo". Matyt, todėl tarp įstatymų leidėjų sutiksime politikų, kurie norėdami pasirodyti uolūs tobulai sugeba sugadinti bet kokį įstatymo projektą. Nepaisant to, kokius gerus ketinimus ir kilnius motyvus jie bedeklaruotų.
Apskritai į valdymo struktūras įsiveržė daugybė diletantų, matome jų veiklą, nesunku nuspėti, kokie tos veiklos rezultatai bus ir ateityje. Įstatymų leidyba - ypatingos atsakomybės sritis, nes tai socialinių interesų akupunktūros taškas, kuriame susikerta daugybė svarbiausių dalykų. Įstatymų leidybą A. Dziegoraitis apibūdina kaip sudėtingą ir iš daugelio etapų susidedančią integralią kūrybą. Tai visų pirma labai dalykiška ir itin intelektuali veikla, kurios bene svarbiausias elementas - tiksli priimtų įstatymų taikymo prognozė mūsų socialinėje praktikoje. Tačiau ir to negana, nes norint šį tikslą pasiekti būtina kuo dažniau tartis su visuomene, ypač kai rengiami įstatymų projektai paliečia svarbiausius jos socialinius, ūkinius, kultūrinius ir kitus interesus.
Šitaip turėtų būti, o kaip yra iš tikrųjų? Norma tapo kabinetinis įstatymų projektų rengimas, paviršutiniškas ir skubotas jų svarstymas Seime. 40 metų advokato duoną valgantis teisininkas sakosi neįžvelgiąs elementarios pilietinės atsakomybės, profesinės savigarbos, pagaliau ir atsakomybės už savo tautą, kai mato kurpiamus įstatymų projektus. Jie neskatina kūrybos, žmonių iniciatyvos, noro gerai dirbti, tuose projektuose nė su žiburiu nerasi gerai subalansuotų įvairių socialinių grupių interesų.
|
|
Ir iš kur visa tai gali būti, jeigu pamiršome teisingo įstatymo svarbą, stringa teisinė reforma, dar neturime aiškios teorinės ir praktinės profesionalios teisinės minties bazės, kuria ir turėtų remtis įstatymų leidyba. Juk visiškai akivaizdu, kad priimami įstatymai turi būti ne tik teisingi, bet ir stabilūs. Šalyje, kur mokslininkai tampa bedarbiais, kur intelekto žiedas priverstas mąstyti apie savo ir savo šeimos elementariausią pragyvenimo lygį, kitaip būti ir negali. Didėjantys socialiniai kontrastai, plintantis skurdas mažai primena šalį, siekiančią visuomenės harmonijos. Gyventojai suerzinti. Įmonės įsiskolinusios žmonėms, darbuotojai ištisus mėnesius negauna atlyginimo. Vadinasi, kažkas sutrikę ir teisinio reguliavimo sistemoje.
Programų - kaip iš gausybės rago: kovos su narkomanija, kovos su nepilnamečių nusikalstamumu ir t. t. Tačiau jos negyvenimiškos, nepraktiškos ir nerealios. Mūsų politikai lyg apkurtę, jie negirdi, kuo gyvena visuomenė, nesuvokia procesų, kurie formuojasi šalyje. Kokių įstatymų projektų galima iš jų sulaukti? Kaip paprastas žmogus, nebūdamas teisininkas, gali suprasti įstatymą, jeigu vos savaitei praėjus nuo jo priėmimo įstatymas keičiamas, koreguojamas? Valstybės vizijos praradimas, profesinės disciplinos stoka, įnirtingas traukimasis į partijų kevalus veda link to, kad nebelieka panoraminio vaizdo, įstatymų leidybos sritis tampa nedarni, virsta chaotiškos ir karštligiškos veiklos sritimi. Apmaudu, bet sutriko valstybinio valdymo santykiai, visur dominuoja biurokratizmas ir neregėta neatsakomybė. Žmonės tapo valdymo aparato tarnais, net patys valdininkai ir pavaldiniai virto šio aparato tarnais, dažnai visiškai nepamatuotų socialinio valdymo eksperimentų įkaitais.
Dažnai galima išgirsti operuojant dideliais skaičiais, kad išleista tiek ir tiek naujų įstatymų. Tačiau koks tų įstatymų efektyvumas, kaip tie įstatymai veikia? Pagaliau ar ne per daug tų įstatymų valstybėje leidžiama? Deja, į šiuos klausimus nėra kam atsakyti. Jeigu Administracinių teisės pažeidimų kodeksas kas savaitė koreguojamas, tai apie kokią normalią socialinio reguliavimo funkciją galima kalbėti? Tai spąstų statymas žmonių interesų kryžkelėse. Patys teisininkai klaidžioja įstatymų straipsnių labirintuose, tai ką kalbėti apie paprastą pilietį? Įstatymai turi būti aiškūs, skaidrūs, kiekvienam suprantami, pagaliau žmonės su įstatymų reguliavimo standartais turi apsiprasti, kad įstengtų lengvai jais vadovautis. Dabar karštligiška įstatymų leidyba tapo savitikslė.
Spaudoje dažnai mėgaujamasi pavyzdžiais, koks stulbinantis biurokratizmas klesti užsienio valstybėse, tačiau ten bent teisinės tradicijos gilesnės. Mūsų teisinė ir politinė kultūra - dar gemalo stadijos. Matyt, mums dar ilgai teks ugdyti teisinę sąmonę, teisinę kultūrą ir apskritai kultūrą. Didelė bėda Lietuvoje - suvešėjęs faktinis lobizmas, susiformavusios įtakingos finansinės ir ekonominės grupuotės, kurios, siekdamos sau naudos, daro žalą valstybei. Tų grupuočių lyderiai, pagauti turtėjimo aistros, sugeba įrodinėti, kad tai, kas naudinga jų grupuotei, naudinga ir valstybei. Ne paslaptis, jog tos grupuotės turi savo "stūmėjus" ir įstatymų leidybos srityje.
Didelė blogybė, pasak A. Dziegoraičio, kad įstatymo projektai yra anonimiški, niekaip nepasiseks išsiaiškinti, kas prasto įstatymo autorius. Kartais manoma, kad tikra nesąmonė, tačiau įvilkta į įstatymo ar poįstatyminio akto rūbą, gali būti lengviau prastumta. Kone atvirai samprotaujama: jeigu įstatymas pasirodys netinkamas, tai priimsime papildymą ar pakeitimų, ir viskas būsią gerai. Tai demagogija ir elementarus nesąžiningumas, kurio pavyzdį pateikėme ir vaizdingame pasakojime apie žmogeliukų bėgimą pro beužsiveriančius pilies vartus.
Ką daryti, kad tie pilies vartai netaptų landa įvairių grupuočių egoistiniams interesams tenkinti? Pasaulis turi sugalvojęs daugybę teisinių apsauginių priešnuodžių. Tai ir antidempingo, ir įvairūs konkurencinės veiklos, ir pan. įstatymai. Įvairiose šalyse skatinamas lobizmas, bet ir jis kontroliuojamas, ribojamas, už lobistinę veiklą reikalaujama atsiskaityti. Pagal Lietuvos lobistinės veiklos įstatymo projektą šią veiklą turėtų kontroliuoti Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, kurios narys yra ir A. Dziegoraitis. Jeigu kuriam spaudiniui nepatinka, kaip Etikos komisija išsprendė vieną ar kitą klausimą, tai pasipila publikacijos, kurių stilistinės išraiškos priemonės maždaug tokio apgailėtino lygio: komisijos sprendimas nesąmonė, absurdas ir pan. Tokie oponentai patys niekaip nesugeba laikytis net etikos normų. Taip prasiveržia atvira panieka ir įstatymams, jau nekalbant apie inteligentiškumo ir elementarios kultūros stoką. Pagaliau ar mažiau teisės autoritetą žlugdo kai kurie net aukšti pareigūnai, žarstantys abejotino pobūdžio improvizacijas iš televizijos ekranų? Daugelyje televizijos laidų, net ir teisės klausimais, A. Dziegoraitis tvirtina pasigendąs įdomių, konstruktyvių ir apgalvotų teisinių pasiūlymų, rimto pasirengimo ir atsakomybės žiūrovams. O empirikos, blogąja šio žodžio prasme, čia irgi nestinga. Kartais tiesiog gaila iš esmės veltui prabėgusio labai vertingo ekrano laiko.
(bus daugiau)
|
