Šiaulių universiteto dailės galerija greit švęs savo veiklos pirmųjų metų jubiliejų (atidaryta 1999 m. birželio 25 d.). Jau formuojasi savitas darbo stilius, sava vieta tarp Šiaulių galerijų. O jos mieste yra trys: savivaldybės išlaikoma dailės galerija, galerija "Laiptai". Šios dvi jau turi sukaupusios nemažai patirties, parodų apimtis atitinka ekspozicijų plotą, turi papildomų raiškos priemonių (muzikos, poezijos, vernisažų scenarijų). Universiteto galerijos ekspozicijos plotas nedidelis: pagrindinė salė ir vidinis kambarys, kuriame taip pat rengiamos nedidelės parodėlės. Pagrindinėje salėje telpa apie 20-30 vidutinio dydžio (metrinių) paveikslų: turint tokios apimties salę paranku rengti personalines ekspozicijas. Per veiklos laikotarpį surengta nemažai parodų. Pažymėtina, kad galerija buvo sumanyta pirmiausia kaip paties universiteto studentų ir dėstytojų vieša tribūna. Viena dingsčių įkurti tokią galeriją buvo ta, kad jau esamų galerijų veikla ne visada atitikdavo universiteto ir jo Dailės fakulteto poreikius ir nuomones: reikėjo būtinai turėti savo bazę. Galerijoje jau vyko Dailės fakulteto bakalaurų ir magistrantų diplominių darbų gynimas ir parodos, studentų Ugniaus Ratniko, Laimio Kosevičiaus, Martyno Gaubo personalinės ekspozicijos, grupinės studentų vasaros darbų, Lietuvos dailės akademijos studentų fotografijų ir kitos parodos. Aktyvesni, kūrybingesni studentai turi puikią galimybę pasirodyti, palyginti savo ir kitų darbus. Universiteto dėstytojai taip pat surengė parodų: galerijos atidarymo proga, "Vasaros vizijos", kalėdinę parodą-loteriją. Personalinę fitodizaino parodą pateikė Darbų katedros doc. dr. Irena Burneckienė, pastelinių aktų - Tapybos katedros asistentas Arūnas Uogintas. Trumpalaikė istorinio pobūdžio paroda buvo skirta Šiaulių universiteto garbės daktaro, Šiaulių garbės piliečio Sauliaus Sondeckio gyvenimui ir kūrybai. Kaip matome, universiteto gyvenimą atspindi ganėtinai įvairiapusis ir platus temų ir rodymo formų diapazonas. Iš vykstančių parodų išskirti reikšmingiausias - nelengva užduotis, sunku išvengti ir subjektyvumo. Prie tokių pirmiausia priskirčiau Laimono Noreikos kolekcijos eksponavimą. Kad Lietuvoje garsus aktorius dar yra ir dailės kolekcininkas, žinoma buvo nebent Vilniaus meno aplinkoje. Tai pirmas jo kolekcijos (apie ketvirtadalio) viešas parodymas. Paroda apėmė gana išsamų XX a. antrosios pusės lietuvių tapybos vaizdą. A. Gudaitis, J. Švažas, V. Kisarauskas, L. Gutauskas, L. Surgailis, R. Bičiūnas, R. Vaitekūnas ir kiti tos kartos atstovai – tai jau Lietuvos dailės istorija.

Dailininkai žinomi, bet daugelis jų kūrinių tik šios parodos dėka tapo žinomi. Kita vertus, iškeliama ir pamažu įsitvirtina nauja kultūros darbuotojo kategorija – kolekcininkas, kuris tampa ir savotišku parodos autoriumi. Ne mažiau reikšmingos buvo personalinės parodos tokių autorių, kaip grafiko Romualdo Čarnos ir tapytojo Donato Valatkos, prieštaringo rezonanso susilaukusi klaipėdiečio Edvardo Malinausko marinistika. Šių metų galerijos planuose – įdomios universiteto dėstytojų Irenos Ambrazienės, Vidmanto Zarėkos, Rimanto Plungės, Kornelijaus Užuoto personalinės parodos, vilniečio Aloyzo Stasiulevičiaus, panevėžiečio Vytauto Žirgulio, Latvijos atstovo Valdžio Polio ir kt. Bandoma užmegzti ryšius su Prūsijos meno institucijomis, atsivežti parodą iš Kaliningrado. Įėjimas į dailės parodas nemokamas, todėl čia nuolat būriuojasi studentai, moksleiviai. Tačiau būna ir komercinių parodų, iš kurių didžiausio lankytojų skaičiaus susilaukė Sankt Peterburgo vaškinių figūrų muziejaus paroda "Gineso rekordų knygos ir Kunstkameros atstovai". Galerija trumpam išnuomojama ir kitiems renginiams. Čia taip pat veikia dailės kūrinių, medžiagų ir reikmenų parduotuvėlė, numatoma plėtoti paslaugas (rėminimas, stiklinimas ir kt.). Universiteto dailės galerija – naujas reiškinys Lietuvos padangėje (iki šiol ją turėjo tik Lietuvos dailės akademija, bet tai jau jos neginčijama pareiga), Šiaulių universitetas tampa reiškinio pradininku. Galerijos sumanytojas ir "krikštatėvis" – skulptorius prof. Aloyzas Toleikis, kurio pastangomis ir užsispyrimo dėka apleista patalpa tapo kultūros oaze. Jauna galerijos direktorė Daiva Skrupskelytė subūrė mažą entuziastingų darbuotojų, rėmėjų (kol kas moralinių) kolektyvą, kuris ir lemia šios galerijos gyvybingumą. Šia proga primintina, kad JAV aukštosios mokyklos ir net koledžai turi ne tik didelius dailės muziejus, nuolatos rengiamos įvairaus pobūdžio parodos, veikia ir po kelias galerijas, salonus. Jeilio, Harvardo, Bostono, Am-Hersto universitetų muziejai ne itin atsilieka nuo didžiųjų valstybinių, vidutinio lygio mokyklos taip pat didžiuojasi savo ekspozicijomis. Manytume, kad ateityje tokia turėtų būti ir Lietuvos aukštųjų mokyklų prioritetinė veiklos nuostata. Štai žinoma, kad Vilniaus universitete sukaupta didžiulė grafikos kolekcija, bet kur ir kaip ji bus parodyta visuomenei?