II. Mokslininkų ryšys su Vyriausybe turėtų susidaryti suderinus mokslininko - kūrėjo savarankiškumo ir pavaldumo principus. Turėtų būti dviejų pakopų mokslo valdymo sistema:
1-oji pakopa - tai Mokslininkų sąjunga, jungianti visus mokslininkus; ji rinktų antrąją valdymo pakopą - Mokslo tarybą, ši renka pirmininką, kuris automatiškai taptų Vyriausybės nariu, turinčiu ministro teises. Tokios sistemos privalumai: 1. Mokslininkai aktyviai dalyvautų Sąjungos darbe, atsakingai rinktų Mokslo tarybą 2-4 metams, o svarbiausia, kad per veiksmingą ir atsakingą tarybą matytų savo aktyvios veiklos prasmę ir įtaką valdant mokslą; tik jie, dirbantys mokslo darbą, gali ir turi kurti Lietuvos mokslo strategiją, pateikti reikiamų lėšų sąmatą ir atsiskaityti už savo darbą pateiktais straipsniais.
2. Renkamas tarybos pirmininkas atsiskaitytų tik Mokslo tarybai ir Mokslininkų sąjungai ir nepriklausytų nuo vyriausybių kaitos ir politinių pažiūrų. Būtina sąlyga - mokslo biudžetas turi būti numatytas pagal Įstatymą, tad išnyktų būtinybė "pramušinėti" lėšų.
3. Mokslo organizacinis darbas būtų atliekamas Tarybos komisijose, pasitelkus kelis etatinius darbuotojus.
4. Mokslo taryba perimtų visą mokslo valdymą.Todėl taptų nereikalinga dabar esama biurokratinė grandis - mokslo valdymas Mokslo ir studijų departamente. Jį reikėtų uždaryti, o jo veiklą (ataskaitų, įvairių lentelių surinkimas) galėtų perimti Mokslo taryba. Juk svarbius mokslo organizavimo ir dabartinės pertvarkos klausimus sprendžia įvairios ekspertų komisijos, kurios sėkmingai galėtų dirbti be tarpinės organizacijos Mokslo taryboje. Jei tarybos pirmininkas būtų Vyriausybės narys, nereikėtų įvairių mokslo patarėjų Vyriausybėje ir Seime. Būtinai reikėtų nutraukti Mokslų akademijos, kaip įstaigos, finansavimą iš biudžeto (apie 3 mln. Lt). Ji galėtų veikti kaip visuomeninė garbės organizacija, išsilaikanti iš narių mokesčių. Juk dabar šios biurokratinės įstaigos išlaikomos iš mokslui skirtų lėšų, kurias geriau būtų tiesiogiai skirti mokslo darbui - reagentams, aparatūrai, kitoms priemonėms įsigyti.
III. Būtina iš esmės nustatyti naują disertacijų gynimo tvarką, pakeisti netikusią gynimo komitetų praktiką (gražu žiūrėti, kaip gynimo metu komiteto narys karštligiškai varto disertaciją lyg pirmą kartą ją matytų. Be to, komitetų, ir ypač habilitacijos, nariais dažnai parenkami tik tie, kurie bus "už "). Mokslo laipsniai turėtų būti suteikiami ir disertacijos ginamos tik dviejose - trijose tarybose: technikos specialybių - viename iš technikos universitetų, geriau Kauno technologijos universitete; medicinos ir veterinarijos - Kauno medicinos universitete (prieš tai atsakius į klausimą, kas yra veterinarijos ir medicinos mokslas); biologijos, fizikos, chemijos, matematikos ir humanitarinių sričių - Vilniaus universitete. Šiose įstaigose turi būti sudarytas padalinys, organizuojantis disertacijų gynimą. Būtina sąlyga - tas padalinys turi būti savarankiškas ir lėšų gavimo, ir organizaciniu požiūriu, kad būtų nepriklausomas nuo rektoriaus ambicijų (prisimenant negražiai pagarsėjusią istoriją apie Vilniaus universiteto rektoriaus R. Pavilionio žmonos pastangas tapti habilituota daktare). Galbūt geriau būtų tokį padalinį įsteigti prie Mokslo tarybos ir tada jos vardu būtų suteikiamas mokslo laipsnis.
Pagrindinis ir vienintelis būtų daktaro mokslo laipsnis. Disertacija prieš gynimą turi būti recenzuojama dviejų slaptų recenzentų, kurių bent vienas kurių turi būti užsienio mokslininkas. Disertacijos medžiagos turi būti paskelbti mažiausiai du straipsniai užsienio recenzuojamuose žurnaluose. Yra nusikalstama menkinti doktorantų darbo lygį, planuoti silpnus darbus, teisinantis, kad tai priklauso nuo Lietuvos sąlygų ar reikmių (prisiminkime "... v uslovijach
"). Doktorantai atlieka didžiulę mokslo darbo dalį. Iš tikro jų darbai atspindi esamą mokslo lygį. Todėl reikėtų ne "mokytis doktorantūroje", o dirbti mokslo darbą. Priimti į doktorantūrą tik jau dirbusius ir paskelbusius bent Lietuvos mokslo spaudoje savo duomenis. Negalima vaikytis kiekybės, bet siekti aukštos būsimo daktaro kvalifikacijos. Negalima, kaip siūlė prof. K. Zavadskas, universitetų mokslininkams taikyti menkesnius reikalavimus mokslo darbe. Mokslas yra visų mokslas. Ir jis turi būti pradedamas nuo daktarų. Doktoranto darbas turi būti rimtas mokslo darbas. Silpnas darbas kuria silpną mokslininką. O silpnybė sieka atlyginimo - tai dar silpnesnė habilitacija, naudojimasis privilegijomis ir suteikiamomis galiomis slopinti naują, jam nežinomą mokslą ... ir taip dauginasi tokio lygio, tačiau gausių mokslo darbų mokslininkai ir... atsiduriame dabartiniame Lietuvos moksle.
Daktaro laipsnis turi atverti galimybes siekti visų karjeros pakopų, mokslo ir pedagoginių vardų. Pirmenybė turėtų būti teikiama tam pretendentui, kuris turi paskelbęs daugiau straipsnių recenzuojamuose žurnaluose.
Habilituoto daktaro laipsnis turi likti tik garbės laipsnis, neteikiantis jokių privilegijų: nei finansinių, nei karjeros, nei dalyvavimo pagal įvairius mokslo valdymo lygius. Jis suteikiamas garbaus amžiaus mokslininkams, ilgai dirbusiems mokslinį ar pedagoginį darbą. Mokslas turi būti atiduodamas į jaunų, gabių, dirbančių mokslininkų rankas, kuriems netrukdytų būtinybė būti apsigynusiems antrąją disertaciją.
Lietuvių kalbos, literatūros, Lietuvos istorijos, etnografijos ir kitiems Lietuvos mokslo sričių darbams turi būti taikomi kiti reikalavimai.
|
|
IV. Skundžiamasi, kad Lietuvoje vienam gyventojui tenka per mažai studentų ir universitetų, palyginti su kai kuriomis Europos valstybėmis. Taip, jų gal ir mažiau, bet...
Gėriuosi Vytauto Didžiojo universiteto rektoriumi prof. habil. dr. Vytautu Kaminsku, Šiaulių universiteto rektoriumi prof. habil. dr. Vincu Lauručiu, Klaipėdos universiteto rektoriumi prof. habil. dr. Stasiu Vaitekūnu, fotografijose vilkinčiais puošniomis togomis, garbingomis rektorių kepurėmis, krūtinę puošiančiomis tauraus metalo regalijomis. Gražu, įspūdinga, drabužiai ir vardai pagal jų ir vadovaujamo universiteto mokslo lygį. Giriamasi, kad paskaitas skaito geriausių Lietuvos mokslo įstaigų profesūra; jie paskaito ir ...išvažiuoja. Tiesa, lieka kažkiek profesorių ir habilituotų daktarų. Bet aš mieliau norėčiau matyti fotografijose spindinčiomis akimis studentus, rankose laikančius kolbas, mėgintuvėlius, prietaisus, dirbančius kad ir apverstoje laboratorijoje, matuojančius, skaičiuojančius, kada laikrodis rodo jau vėlų vakarą, šalia jų vargšą, gal ir suplyšusiu chalatu dėstytoją, asistentą ar nenormalų docentą, dirbančius kartu SAVO namuose. Dieve, kaip toli jiems iki togų, bet jie yra tikroji universiteto dabartis, jie - mokslo ateitis. Kur tokia fotografija? Ar kaltas saldžiamėgis fotografas? O gal tokio vaizdo tikrovėje nėra?
Įpročiu tapo laukti pagalbos, labdaros. Yra savotiška tradicija vykdant integracijos programą kviesti institutų mokslininkus skaityti paskaitų. Abipusė nauda: universitetas gauna geras (ar visada?) paskaitas, o atvažiuojantis mokslininkas - docento ar profesoriaus vardą. Tik viena bėda - dar yra studentai. Biotechnologijos institutas su Italijos pasiuntinybe Lietuvoje įsteigė mokomąją genų inžinerijos laboratoriją, ji priglaudė Vilniaus Gedimino technikos ir Kauno Vytauto Didžiojo universitetų studentus genų inžinerijos paskaitoms ir darbams. Bet ar gali ši laboratorija priglausti Šiaulių ir Klaipėdos biologus? Kuo jie kalti, negaudami tokios globos? "Mokslo Lietuva" spausdina rektorių kalbas įvairiomis progomis ir apie jų laimėjimus, kaltinama Vyriausybė, neduodanti reikiamai pinigų. Tokios kalbos primena sovietų laikų anekdotą apie ankstyvus socializmo statybos laikus Rusijoje. Pas vieną turintį daug pinigų žydelį atėję čekistai prašo juos atiduoti. Tas ir klausia, kam jiems pinigų reikią. Jie atsako, kad reikia pinigų socializmo statybai. Žydelis ir sako: "Neturite pinigų - nestatykite". Gal steigiant naujus universitetus, naujus fakultetus, naujas specialybes vertėtų prisiminti šį patarimą? Gal išbarstytas lėšas geriau koncentruoti jau esamose mokyklose ir jų sąlygas pagerinti, kad jau esamos laboratorijos atitiktų šios dienos lygį. Kas laimino tokias "neiškeptų" specialistų rengimo mokyklas ir Pedagoginio universiteto biologų rengimo suprastintas programas? Kodėl manoma, jog mokytojui galima mažiau žinoti? Mokytojų rengimo programos turi būti pačios geriausios, žinios - naujausios ir plačiausios, ir stojančiųjų atranka griežta. Ar tokia būklė yra Mokslo ir studijų departamento darbas ar pavilioniško autonomijos svaigulio tuose universitetuose pasekmė? Kas ir ko mokys studentus, kada pristigus pinigų atsisakoma kviestinų profesorių ir savi atleidžiami?
Idėjinis pertvarkos pagrindas yra toks: mokslas yra kūryba, mokslininkai negali būti laikomi valdininkais, ir mokslas, jo organizacija turi būti pačių mokslininkų, o ne valdininkų ar seimūnų rankose. Moksle reikia vertinti talentus, pagerbti mokslininkus, padariusius gražių darbų, bet nuopelnai negali būti vertinami teikiant privilegijas. Jau žengiami pirmieji žingsniai, užkertamas kelias prastumtoms "gerų vyrų" disertacijoms, kalbama, kad kelios habilitacijos disertacijos nepatvirtintos. (Vėl prisiminkime Dr. Aušrinės Pavilionienės žūtbūtinį, net per teismą, siekimą habilitacijos, kurią vis tik ministras K. Platelis suteikė...Tad dabar jau nei gynimo nereikės, pakaks ministerio įsakymo). Tačiau kam reikalingas lietuviškas VAKas, ar ne geriau sustabdyti dar dirbamus beprasmius darbus. Pažvelgus rasime beverčių, spekuliatyvių darbų, kurie, kaip ne keista, yra finansuojami, nes pareiškėjai mokėjo spekuliuoti ekologijos, edukologijos, sveikatos ar dar kitomis skambiomis frazėmis, o kartais valstybinę kasą atrakino skambus vadovo ar kito palaikytojo vardas. Lietuviškieji grantai, kuriuos skiria Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas, yra parama mokslininkams, tik būtų labai svarbu, kad atmestųjų paraiškų autoriai gautų motyvuotą neigiamo atsakymo pagrindimą.
Žadama reforma, ieškoma pinigų. Būtina panaikinti visą pinigus siurbiančią biurokratiją: nutraukti biudžeto finansavimą Mokslų akademijai, likviduoti Švietimo ir mokslo ministerijos Mokslo ir studijų departamentą. Mokslininkas nejunta šių įstaigų poveikio, nebent kai tiksliai pagal biurokratinę formą reikalaujama ataskaitų. O kas jas skaito? Kas gali geriau ir kvalifikuočiau įvertinti mokslininko darbą? Ar nuo tų įstaigų darbo priklauso mokslo lygis?
Nors ir nedideli, bet vis tik pinigai išleidžiami kasmetinėms mokslo premijoms.
Mokslo darbus ir mokslininkus reika pagerbti, bet ne kiekvienais metais. Jau Nacionalinės premijos laureato vardas tapo prestižo ir autoriteto reikalas. Tūlam profesoriui ar habilituotam daktarui lyg ir nepatogu nebūti laureatu, ypač jei jis yra iškeltas ant administracinės pakylos. Pavyzdžiu gali būti šių metų premijoms pristatyti 20 ir daugiau metų senumo darbų ciklai! Negaila, bet jei jau taupoma... Atrodo, kad greitai, kaip kultūros, taip ir mokslo, laureatais tapti susidarys antrakarčių eilė!
Mokslo reforma - ne vienos dienos darbas, tačiau jau šiandien reikia pradėti įgyvendinti svarbiausius mokslo principus: tik aukšto lygio darbas, mokslininko autonomiškumas, mokslo ir mokymo vienybė.
|
