Šių metų kovo 28-ąją nustojo plakusi žymaus Lietuvos mokslininko, pedagogo, profesoriaus Petro Bluzmano širdis. Jis sugrįžo į savo numylėtą tėviškę, kuri yra netoli tūkstantmečio Stelmužės ąžuolo.

Albertas Petras Bluzmanas gimė 1915 m. spalio mėn. 1 d. Plotkuose (Vitebsko sr.). Ten, artėjant frontui, buvo laikinai pasitraukę jo tėvai. 1920 m. šeima vėl sugrįžo į Duogių km. (Zarasų r.), kur nuo seno gyveno jo senelis Petras. Šis kaimas anksčiau priklausęs dvarponiui Brakmanui, o Petro Bluzmano senelis dirbo pas jį sodininku.

Albertas Petras augo didelėje šeimoje - turėjo 2 brolius, 5 seseris, pats buvo vyriausias. Tėvai buvo labai darbštūs, nors buvo baigę tik pradinę mokyklą, bet labai mėgo skaityti, o mama - dar ir dainuoti. Tėvas buvęs griežtoko būdo, reiklus, neleidęs vaikams dykinėti, juos nuo mažų dienų vertė prie darbo ir knygos. Nors šeima nebuvo pasiturinti, bet visi trys sūnūs ir viena dukra baigė aukštuosius mokslus.

Būsimasis profesorius Petras Bluzmanas baigė Raudinės pradinę mokyklą, Zarasų Kazimiero Būgos aukštesniąją komercijos mokyklą, Kauno Vytauto Didžiojo universitetą (1942 01 17), Vilniaus universitetą (1946 12 30). Jis specializavosi augalų fiziologijos srityje, buvo darštus, gabus ir pareigingas. Todėl jis, dar būdamas IV kurso studentas, 1940 m. buvo priimtas laborantu į Vilniaus universiteto Augalų anatomijos ir fiziologijos katedrą. Šios katedros vedėjas ir P. Bluzmano mokslinis vadovas buvo profesorius Jonas Dagys. Karo metu vokiečiams uždarius universitetą, P. Bluzmanas kurį laiką dirbo augalų žinovu Švenčionių vaistažolių fabrike. Grįžęs į pirmesnį darbą universitete, P. Bluzmanas 1944 m. spalio 1 d. buvo išrinktas vyr. dėstytoju, o 1953 m., apgynęs gamtos mokslų daktaro disertaciją tema “Vitamininių medžiagų įtaka kai kurių kultūrinių augalų derliui”, 1956 m. buvo išrinktas docentu. 1966 m. P. Bluzmanas apgynė habilituoto daktaro disertaciją “Tiaminas ir nikotininė rūgštis, jų fiziologinis vaidmuo ir biosintezė augaluose”, 1970 m. buvo išrinktas Augalų anatomijos ir fiziologijos katedros profesoriumi, 1975 m. - prof. Petras Bluzmanas iš prof. Jono Dagio perėmė vadovavimą Augalų fiziologijos ir mikrobiologijos katedrai. Šias pareigas jis ėjo iki 1989 m., iki išėjimo į pensiją. Pokario metais pedagogų trūko, todėl nuo 1945 iki 1956 m. P. Bluzmanas buvo pakviestas dėstyti augalų fiziologiją bei vadovauti šios disciplinos lauko praktiniams darbams Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute.

Nuo 1976 m. prof. P. Bluzmano vadovaujama fiziologų grupė, dirbanti Augalų fiziologijos ir mikrobiologijos katedroje bei prie katedros įkurtoje Augalų ir gyvulių augimo stimuliatorių probleminėje laboratorijoje, platesniu mastu organizavo B grupės vitaminų (tiamino, nikotino rūgšties, piridoksino) taikymo tyrimus iš dalies gamybinėmis ir gamybinėmis sąlygomis. Jo ir į šį darbą įsitraukusio doc. R. Šimkūno pastangomis, tiriamųjų vitaminų mišiniai su beicais, herbicidais ir fungicidais buvo išbandyti Lietuvos žemdirbystės mokslinio tyrimo institute, daugelyje respublikos ūkių. Nustatyta, kad nauji vitaminizavimo būdai skatina miežių derliaus padidėjimą iki 7,0 cnt/ha, be to, tokiame derliuje yra daugiau tiamino ir baltymų.

P. Bluzmanas yra keleto augalų fiziologijos ir mikrobiologijos vadovėlių autorius ar bendraautoris, tai “Mikrobiologinė technika” (1970 m.); “Augalų fiziologija” (1974; 1991 m.); “Mikrobiologija su virusologijos pagrindais” (1987 m.). Iš jo populiarių knygelių paminėtinos šios: “Kaip vykdomi lauko bandymai” (1955 m.), “Mikrobų vaidmuo rauginant daržoves ir silosuojant pašarus” (1956 m.), “Augalų mityba ir derlius” (1961 m.), “Gyvybė visatoje” (1973 m.), “Molekulės ir gyvybė” (1977 m.), “Mikroorganizmai ir žmogus” (1990 m.), “Augalų stebėjimų ir bandymų metodika - metodinės rekomendacijos mokytojams” (kartu su Greifsvaldo universiteto profesoriumi J. Miuleriu, 1994 m.).

Sunku išvardyti daugybę disertacijų, kurių vadovas buvo Profesorius, oponentas arba diplominių darbų vadovas. Jis, nors ir turėdamas didelį pedagoginį ir mokslinį krūvį, atsisakyti nemokėjo, stengėsi, kad Lietuva turėtų kuo daugiau išsimokslinusių, apsišvietusių piliečių.

Prisimename Profesoriaus meilę studentams, įdomias biologų vasaros praktikas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Tarybiniais laikais jis sugebėdavo iš rektorato ir dekanato gauti pinigų ir nuvežti studentus į geriausius botanikos sodus, medelynus - Krymą, Mičiurinską, supažindinti su egzotiška Kaukazo gamta, augalija. Tokios nuostabios ekskursijos trukdavo apie 1 mėn. Taip pat diplomantus pasiųsdavo į geriausius tuometinės Sovietų Sąjungos mokslinius centrus - Leningrado (Sankt Peterburgo) Botanikos institutą, Tbilisio universitetą. Profesorius bendradarbiavo ir su Greifsvaldo universiteto profesoriais D. Benhardtu, K. G. Kioleriu, K. Konradu, kurie ne kartą su paskaitomis ir įdiegiant naujas metodikas lankėsi Augalų fiziologijos ir mikrobiologijos katedroje. Greifsvaldo universitete paskaitas skaitė ir pats Profesorius.

Nestokojo darbo Profesorius net ir būdamas vyresnio amžiaus. P. Bluzmano tyrimais vitaminų srityje susidomėjo garsi Šveicarijos firma “La Roche”. 1991 m. jie pasikvietė Profesorių į Bazelį ir paprašė parengti literatūrinę apžvalgą (anglų k.) apie B grupės vitaminų veikimą, panaudojimą. Vėliau, 1992 - 1994 m., su Vilniaus universitetu buvo sudaryta sutartis ištirti firmos susintetintų B grupės vitaminų (įvairių jo formų) poveikį pupelių, bulvių ir rapsų augimui ir derliui. Darbas vadovaujant Profesoriui buvo atliktas ir parengta ataskaita.

Profesorius buvo aktyvus Lietuvos botanikų, Lietuvos mikrobiologų ir ypač Augalų fiziologų draugijų narys. Pakviestas skaityti pranešimą ar išklausyti kolegas skelbiant naujus mokslinius duomenis, jis visada maloniai sutikdavo ir, nors būdamas silpnesnės sveikatos, visuomet atvykdavo į fiziologų susirinkimus.

P. Bluzmanas stengėsi savo ir kolegų tyrimų naujus biologijos pasiekimus perduoti ne tik savo buvusiems studentams - mokytojams, bet ir plačiai visuomenei populiariais straipsniais spaudoje bei pranešimais per radiją. Taip pat daug dėmesio, rūpesčio ir lėšų jis skyrė ir seniausiojo Europoje Stelmužės ąžuolo globai gal ir dėl to, kad šis gyvosios gamtos paminklas yra netoli nuo jo tėviškės.

Profesorius buvo laimingas žmogus, jo moto - Žmogus privalo įveikti emocinius sukrėtimus, kurie kiekvieno gyvenime yra neišvengiami. Pusiausvyra, atkaklumas sėkmės kelyje yra svarbesni nei kūrybiniai ar profesiniai gebėjimai.