Asmenybė - sudėtinga biopsichinė konfigūracija, pasireiškianti individualiu elgesiu, mintimis ir jausmais (Allport). Jos formavimosi kelias ganėtinai ilgas, galintis trukti net iki 30 metų (Eriksonas). Ypač atsakingas laikotarpis - nuo 19 iki 25-ųjų, kai, net atradus identitetą (vidinį asmenybės išgyvenimą), dar reikia susiformuoti individualų gyvenimo stilių atitinkančią asmenybės vertybių sistemą, poreikius, net psichinių reakcijų greitį. Taigi kalbame apie studijų aukštojoje mokykloje laikotarpį, kuomet daugelis dar nėra apsisprendę dėl tolesnės profesinės veiklos, o studijas aukštojoje mokykloje tapatina su galimybe kažko išmokti ar įgyti vienokį ar kitokį diplomą, gal palengvinsiantį ateitį... Miglota nuojauta, kokia bus tolesnė profesinė karjera, daugelį skatina užsitikrinti įvairias galimybes, iš jų ir techninius profesijos pedagoginius aspektus (galimybę tapti profesijos mokytoju, dėstytoju). Kita dalis jaunuolių tiesiog trokšta žinių apie žmogų (pedagogikos, psichologijos), nes paprasčiausiai nepateko į tas specialybes kituose universitetuose, kuriuose į socialines - humanitarines specialybes labai dideli konkursai. Galų gale daugelis renkasi tokius modulius, pagal kuriuos galima suteikti sau galimybę visiškai suformuoti asmenybę arba sudaryti sąlygas jos tolesniam ugdymui. Šitaip, beje, aiškinami dideli konkursai į psichologiją ne tik Lietuvoje, bet ir kituose pasaulio universitetuose... Taigi LŽŪU Profesinės pedagogikos ir psichologijos katedra šioje srityje turi nemažą patyrimą kartu su techninių - agronominių dalykų dėstymu, sudarydama galimybę jau pirmaisiais studijų metais rinktis psichologinius - pedagoginius modulius. Pagrįstai atsirado ir diplomuoto specialisto vienerių metų studijos jau po bakalauro diplomo suteikimo ir toliau - dvejų metų magistro studijos, kurias galima vertinti kaip realios profesinės veiklos pasirinkimą, kuris, beje, ir vyksta gyvenimo stiliaus formavimosi laikotarpiu...

Panagrinėkime jaunuolio (studento) asmenybės raidą šiuo laikotarpiu, ypač atėjusio į aukštosios mokyklos suolą iš kaimo mokyklos...

Gilinsimės į keturis asmenybės pozicijos funkcinius parametrus: asmenybės kryptingumą, asmenybės pozicijos patvarumą, asmenybės aktyvumą ir vertybių pasireiškimą. Asmenybės kryptingumas nusako, į kokią aukščiausią vertybę asmenybė orientuota. Vertybių pasireiškimas apima dorovinę santykio su savimi, aplinka (pasauliu), religija, profesija, tautybe (pilietiškumu) ir grožiu poziciją. Minėtos pozicijos išreiškia asmens požiūrį į konkrečius jo būties santykių objektus, pasireiškia žmogui susidūrus su tam tikros rūšies veikla ar situacija. Dorovinė pozicija - viena iš svarbiausių, ji išreiškia esminius žmonių tarpusavio santykius, daro įtaką renkantis profesiją ir pilietiškumo apraiškas. Galbūt todėl daug lietuvių autorių kalba apie dorovinį ugdymą ir dorovinės pozicijos formavimą (Vydūnas, Maceina, J.Vaitkevičius, Pikūnas). Dorovinė pozicija išreiškia vieną žmogaus santykio su kitu žmogumi aspektą - požiūrį į kitą nepriklausomai nuo to kito amžiaus, lyties, socialinės kilmės, partiškumo ir t.t. Natūraliai dorovinę poziciją apima ir požiūris į žmonių grupes, kaip į kitus. Atskiroms žmonių grupėms suteikiami skirtingi prioritetai. Susidurdamas su socialiniu gyvenimu, įvairiais kultūros (ar antikultūros) reiškiniais, žmogus formuojasi požiūrį į savo bei kitų žmonių ar jų grupių veiklą bei per veiklą sukurtas gėrybes - mokslą, meną, materialines vertybes. Minėta dorovinė pozicija vėliau pasireiškia per praktinę (profesinę) veiklą, kur atsiskleidžia dorovės pozicijos taikomumo aspektas - rūpinimasis kitais, darbas jų gerovei, ar rūpinimasis savimi ir naudojimasis kitų galimybėmis.

Asmens požiūriui į save (adekvati savigarba ir savo paties priimtinumas sau) daug reikšmės turi psichologiniai asmenybės vystymosi ypatumai, kur asmens santykio su pačiu savimi pagrindas tai, kad žmogus pats sau yra vertybė. Rūpindamasis savimi, gerbdamas save, siekdamas save aktualizuoti, plėtoti savo sugebėjimus, ieškodamas individualios gyvenimo prasmės, žmogus susidaro nuostatus apie save ir pasaulį apskritai, o pastarosios išreiškia asmens santykio su pasauliu principą. Teigiama pozicija – “Man viskas gerai - tau viskas gerai” - išreiškia, jog žmogus patenkintas gyvenimu, nes suvokia jo savaiminį vertingumą ir jaučia atsakomybę už save jame, o kitus vertina pagal jų pasiekimus - kiti nei geresni, nei blogesni už jį, nes vertinamos gerosios savybės, o sau teigiama “aš galiu”. Pasirinktos humanistinės vertybės padeda išsiugdyti siekį būti geru specialistu, stengtis lavintis profesinėje srityje.

Asmeninės pozicijos formavimosi prielaidos glūdi pačioje asmenybės prigimtyje, t.y. egzistuoja nuo žmogaus gimimo. Pažindamas realybę ir sąveikaudamas su ja, santykio aš - objektas asmuo jau yra tam tikros pozicijos: objektas pažįstamas, kokybiškai įvertinamas. Individuali vertinimo patirtis ilgainiui ir sukuria tikrą kokybę (vertybę), kurios atžvilgiu yra vertinamos visos realybės apraiškos. Santykio aš - objektas asmeniui būtina save suvokti, išskirti iš aplinkos. Tai vaikas išmoksta iki dvejų metų. Dar nesuvokdamas savęs, kūdikis vienaip ar kitaip reaguoja į aplinką: priima - atstumia, jam malonu - nemalonu ir pan. Tėvai garantuoja kūdikiui galimybę patenkinti pagrindinius poreikius ir saugumą. Šie du veiksniai veikia asmeninės pozicijos vystymąsi.

Ankstyvosios vaikystės amžiuje spontaniška vaiko reakcija į aplinką pamažu keičiasi į prognozuojamą. Susidurdamas su įvairiomis situacijomis vaikas egocentriškas, nes nesupranta tikrosios daiktų, reiškinių esmės, klaidingai įsivaizduoja, kad pasaulis egzistuoja tik dėl jo. Šiuo atveju santykio su pasauliu poziciją išreiškia natūralioji vertybinė nuostata, kad pasaulis turi tenkinti asmens poreikius. Jei tėvai atžalai nuolaidžiauja, lepina, vaikiškas egocentrizmas gali peraugti į egoistinę asmens poziciją, subrendęs žmogus gali nesusiformuoti teorinės vertybinės nuostatos. Aplinkinių meilės poreikis ir egocentrizmas šiame amžiuje natūraliai sutampa su antropocentrinių vertybių internalizacijos pradžia. Vėliau tobulėja vaiko mąstymas, todėl jis reaguoja į aplinkos reikalavimus labiau apgalvodamas, geriau suvokia įvykių priežastis. Tarpasmeniniuose santykiuose vaikas ima suvokti save kaip veikėją ir kitus - atsirenka jam patinkančius bruožus, ima ieškoti savo ir kitų elgesio priežasčių, lygina save su kitais. Taip lavėja situacijos analizavimo galimybės, sukaupiama socialinė patirtis. Vaikų tarpusavio santykiai pasižymi atsiribojimu nuo suaugusių. Čia pirmąkart išbandomos suaugusių jau įdiegtos vertybės, gėrio ar blogio pasirinkimas. Vaiko ir tėvų santykiai nuolat veikia asmenybės formavimąsi. Nuo tarpusavio bendravimo turinio didžia dalimi priklauso vaiko Aš vaizdas. Jei tėvai priima savo vaiką ir jį palaiko, tai vaikas susiformuoja teigiamą nuostatą į save.Tėvai turėtų vengti kritikuoti vaiko darbą, mokslo pasiekimus, nes šiuo metu vaikas formuojasi kompetenciją, o kartu ir dalykinės asmens pozicijos pagrindus. Pozityvus šio amžiaus krizės sprendimas leidžia vaikui pajusti darbo malonumą, sulaukti pagyrimo ar atlygio. Vaikas vis labiau suvokia savo temperamento, charakterio savybes, save apibūdina remdamasis moralinėmis kategorijomis: aš geras, teisingas, sąžiningas ir pan. Sugeba skirti moralinių normų sistemą. Lygindamas save su kitais, pastebi patrauklius kitų bruožus, į juos orientuojasi, kurdamas jam reikšmingo idealo paveikslą.