Prof. habil. dr. Algirdas Čižas,
LMT Mokslininkų kvalifikacijos komisijos narys

Net ir priėmus Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatymą, mokslo visuomenėje ir žiniasklaidoje nenutrūksta diskusija dėl mokslo laipsnių ir vardų sistemos reformos. Ypač nesutariama dėl antrojo - habilituoto daktaro mokslo laipsnio, jo teikimo sąlygų ir priežiūros tvarkos. “Lietuvos Respublikos mokslo laipsnių ir pedagoginių mokslo vardų sistemos bendrieji nuostatai” reikalauja, kad habilitacijos siekiantis mokslininkas turi ne tik išspręsti svarbią mokslo problemą, bet ir paskelbti respublikos bei užsienio mokslo leidiniuose reikšmingų mokslo darbų, kurių rezultatus gali apibendrinti habilitacijos darbe ar monografijoje, aiškiai parodydamas darbo tikslus ir jo aktualumą, atskleisdamas gautų rezultatų naujumą bei praktinę reikšmę. Pastarieji reikalavimai kai kada įvardijami kaip “formalūs” ar “neesminiai”. Humanitarinių mokslų atstovai siūlo taikyti skirtingus jų mokslo srities reikalavimus arba iš viso atsisakyti kokio nors valstybinio reglamentavimo, suteikiant teisę galutinį sprendimą priimti habilituoto daktaro laipsnį suteikiančiai institucijai.

Visų pirma reikia sutikti, kad bendrųjų nuostatų reikalavimai, kaip ir visi draudimai ar ribojimai, yra sutartiniai. Tačiau jais kaip tik nusakomi svarbiausi mokslininko kvalifikacijos lygio rodikliai. Jais siekiama, kad habilituoto daktaro laipsnis būtų suteiktas žinomam mokslininkui, kurio darbai pripažįstami ir vertinami respublikos ir užsienio mokslo visuomenėje, o gauti rezultatai iš tiesų yra reikšmingi tos mokslo krypties ar šakos raidoje. Taigi habilitacija - tai ne vienkartinė procedūra (parašiau habilitacijos darbą ar monografiją, pastaruoju atveju palaukiau vienerius metus ir jau esu habilituotas daktaras), bet ilgesnis procesas, kurio metu formuojasi ir atsiskleidžia mokslininko asmenybė, o jo pasiekimai tampa visuomenės turtu. Tokia yra bendraisiais nuostatais reglamentuojama habilitacijos esmė.

Lietuvos mokslo tarybos Mokslininkų kvalifikacijos komisijos analizė parodė, kad nemaža dalis 1995-1998 m. apgintų daktaro disertacijų (60% edukologijos krypties ir 18% agronomijos krypties) ne visiškai atitiko disertacijų reikalavimus. Mokslininkų kvalifikacijos ir humanitarinių mokslų bendra komisija nustatė, kad humanitarinių mokslų srities 1997-1999 m. apgintų 21% daktaro disertacijų ir 64% habilitacijos darbų ne visiškai atitiko bendrųjų nuostatų reikalavimus. Habilitacijos darbuose pasigendama tiriamos problemos, mokslinių tyrimų tikslo ir uždavinių, metodikos, objekto tikslaus apibrėžimo, aiškesnės rezultatų analizės ir konkretesnių išvadų, t.y. tų rodiklių, kurie nusako mokslinio darbo esmę. 1999 m. Mokslininkų kvalifikacijos komisija iš 44 mokslo institucijose teigiamai įvertintų habilitacijos darbų dėl trijų rekomendavo panaikinti komitetų sprendimus, nes buvo pažeisti bendrieji nuostatai. Pastaruoju metu nuskambėjo dr. A. M. Pavilionienės atvejis, kai Mokslininkų kvalifikacijos komisija, du kartus svarsčiusi pateiktą habilitacijai monografiją “Lyčių drama”, pasiūlė neregistruoti habilituoto daktaro diplomo, nes buvo nesilaikyta ne tik LR bendrųjų nuostatų, bet ir Vilniaus universiteto mokslo laipsnių ir vardų teikimo nuostatų. Vietoj habilitacijos darbo gali būti teikiama mokslo monografija. Tačiau ne bet kuri, o tik ta, kuri atitinka visus habilitacijos reikalavimus. Jeigu ji tuos reikalavimus atitinka, monografiją perrašyti pagal habilitacijos reikalavimus, aišku, nereikia. Kitokia monografija tėra tik viena iš publikacijų, apibendrintinų habilitacijoje. Tai ne visada supranta habilitantai ir habilitacijos komitetai.

Kaip matyti, padėtis nėra gera. Ne visi darbai verti habilituoto daktaro laipsnio, ne visi pagrįstai jo siekia. Ar ne šiems mokslininkams kyla sunkumų paskelbti savo tyrimų rezultatus, aiškiai parodyti jų reikšmę? Ar ne iš čia sklinda samprotavimai apie “esminius” ir “neesminius” bendrųjų nuostatų reikalavimus?

Gali kilti mintis, kad galbūt habilitacijos reikalavimai išties yra labai aukšti ir specifiniai, kad jų neišgali patenkinti kai kurių mokslo sričių atstovai. Bet sutinkame su prof. E. Zavadsko (“Mokslo Lietuva”, 1999 m. sausio 21 - vasario 4), prof. V. Statulevičiaus ir kitų mokslininkų (“Mokslo Lietuva”, 1999 m. vasario 18 d. - kovo 3 d.) išsakytomis mintimis, kad tikram mokslininkui tapti habilituotu daktaru nėra sudėtinga. Analizuodami mokslinio tyrimo institutų ir aukštųjų mokyklų mokslinės veiklos ataskaitas, randame nemaža mokslininkų, kurių jau 2-3 metų mokslinė produkcija atitinka habilitacijos reikalavimus.

Manome, kad nėra gera habilitacijos gynimo procedūra. Pokalbiai Mokslininkų kvalifikacijos komisijoje su neigiamai ar abejotinai vertinamų habilitacijos darbų komitetų pirmininkais ar nariais bei habilitacijos komitetų gynimo stenogramos rodo, kad neretai komiteto nariai nebūna gerai įsigilinę į bendrųjų nuostatų reikalavimus, o kartais jiems neteikia reikšmės. Habilitacijos procese dalyvauja labai didelė, nuolat kintanti mokslininkų grupė. Savaip traktuojami norminių dokumentų teiginiai. Pretendento asmenybė, visuomeninė padėtis daro įtaką priimantiems sprendimus nedidelio komiteto nariams. Neretai su pretendento žinia sudaromas jam iš anksto palankus habilitacijos komitetas, o komiteto nariui, kritiškai vertinančiam habilitaciją, nėra lengva tai pareikšti viešai balsuojant. Komiteto nariai gina savo mokslo srities, savo mokslo institucijos interesus. Vieno neigiamai vertinto habilitacijos komiteto narys Mokslininkų kvalifikacijos komisijoje pareiškė: “Gėda bus Lietuvos mokslo tarybai, jeigu pretendento diplomas nebus įregistruotas” (suprask, kad pretendentas - tokia žinoma asmenybė, kad jai taikyti bendrus reikalavimus nebūtina). Mūsų nuomone, gėda tam mokslininkui, kuris, būdamas garsi asmenybė, ieško lengvesnių habilitacijos aplinkybių.

Kartais piktinamasi, kad institucijų išduodamus mokslo laipsnių diplomus dar kas nors (Švietimo ir mokslo ministerija, Lietuvos mokslo taryba) tikrina, kartais atsisako registruoti. Ta procedūra vadinama demokratijos anomalija, sovietinės sistemos reliktu. Galima būtų su tuo sutikti, bet reikėtų žvelgti kiek plačiau: diplomų teikimo tikrinimas ir jų registravimas tėra tik dalelė anomalijos, visą anomaliją sudaro tai, kad institucijos teikiamas laipsnis iškart pripažįstamas kaip valstybės insignija ir iškart praturtina laipsnio turėtoją naujomis nenykstančiomis teisėmis (atlygio priedu, teise užimti tam tikras pareigas, teise į mokslininko pensiją). Jeigu diplomas žymėtų tik to universiteto mokslo laipsnį (kaip ir daugelyje vakarų šalių), nesusietą su jokiais valstybės įsipareigojimais, t.y. žymėtų laipsnį, kurį bet kuris kitas universitetas galėtų laikyti menkaverčiu, nepakankamo lygio, tada to diplomo nereikėtų ir valstybiškai registruoti. Kol valstybė teikia mokslo laipsniams vienokią ar kitokią juridinę galią, kol atsiranda norinčių ne visai pelnytai juos įgyti, tol ji ne tik gali, bet ir privalo reguliuoti bei tikrinti, kaip šie laipsniai teikiami. Reguliavimas turi būti teisinis, paremtas aiškiomis taisyklėmis, vienodai privalomas visiems - tiek fizikams, biologams, tiek humanitarams. Dabar ši tikrinimo funkcija patikėta Lietuvos mokslo tarybos Mokslininkų kvalifikacijos komisijai, sudarytai iš penkiolikos Lietuvos mokslininkų, išrinktų ar mokslo institucijų deleguotų įvairias mokslo kryptis atstovaujančių profesorių habilituotų daktarų. Gaila, kad komisijos veikla ir jos nariai įžeidinėjami spaudoje, rašomi skundai, daromi pareiškimai, grasinama teismais. Neaiški Švietimo ir mokslo ministerijos pozicija, kuri ieško kitų ekspertų, kad pateisintų savo veiksmus. Tokį precedentą sukūrė ministerijos siekimas įregistruoti minėtą dr. M. A. Pavilionienės habilituoto daktaro diplomą. Panašiai elgiamasi ir toliau. Tai akivaizdus siekimas neteisiškai daryti įtaką priimant Mokslininkų kvalifikacijos komisijos sprendimus.

Nenorėtume sutikti dėl kai kurių mokslo sričių habilitacijos darbams taikytinų išskirtinių bendrųjų reikalavimų. Galėtume oponuoti humanitarams, kad išskirtinis kurios nors mokslo srities traktavimas - tai taip pat sovietinis reliktas. Buvusiais laikais tokią išskirtinę padėtį turėjo visuomenės mokslai. Sunku palyginti įvairių mokslo sričių ar krypčių habilituotų daktarų kvalifikacijas. To ir nereikia daryti. Kiekviena mokslo sritis turi savo specifiką. Tačiau ar bendrasis reikalavimas skelbtis rimtoje mokslinėje spaudoje, tapti pripažintu mokslininku ir tik paskui apibendrinti savo tyrimų rezultatus habilitacijos darbe ar monografijoje yra nepriimtinas?

Priėmus aukštojo mokslo įstatymą, imamasi rengti poįstatyminius teisės aktus, nuo kurių priklausys, ar liks habilitacija Lietuvoje. Taigi turėtume apsispręsti: arba visiems besąlygiškai laikytis tam tikrų (pačių mokslininkų sudarytų) taisyklių, arba eiti kitu keliu - atsisakyti habilitacijos arba bent neteikti jai dabartinės valstybinės reikšmės, paliekant ją vidiniu mokslo institucijų reikalu. Kol mokslo laipsnio teikimas yra valstybinės reikšmės, tol valstybės reguliavimas neišvengiamas. Viena iš išeičių galėtų būti tokia. Reikėtų keisti esančią habilitacijos tvarką, sprendimo teisę slaptu balsavimu suteikiant pastovios sudėties mokslo sričių taryboms. Tarybos nariai gerai žinotų taisykles ir jų laikytųsi, sumažėtų norinčių jas apeiti. Turėtų pagerėti daktarų ir habilituotų daktarų mokslo lygis. Kitos išeitys – palikti habilituoto daktaro mokslo laipsnį tik kaip mokslininko prestižo žymenį (ir dar daugiau pakelti reikalavimus), bet su tuo laipsniu nesieti jokių mokslininko teisių arba supaprastinti habilitacijos procedūrą (be jokio laipsnio), kuri būtų privaloma visiems pretendentams į profesorius.