Prieš 100 metų, 1900 m. kovo 17 d., Rokiškio apskr. Panemunėlio vls. Vebrių k. stambaus ūkininko šeimoje gimė dukra Amelija Mažylytė. Šeima bendravo su žinomu to meto švietėju kunigu Jonu Katele (1831-1908), apie 40 m. klebonavusiu Panemunėlio parapijoje, kurią, buvusią viena tamsiausių, pavertė viena bene labiausiai apsišvietusių. Tai paskatino Mažylytės tėvus net tris dukras leisti į mokslus. 1912 m. Amelija baigė Panemunėlio pradžios mokyklą, 1918 m. Vilniaus mergaičių gimnaziją, kuri buvo evakuota į Voronežą. Su keliomis draugėmis gimnazistėmis Amelija susitarė nesivelti į audringus Rusijos revoliucijos įvykius, bet pasinaudoti tuo, kad tekdavo nuolat bendrauti su žymiaisiais lietuvių kalbininkais Jonu Jablonskiu (1860-1930) ir Juozu Balčikoniu (1885-1969), ir geriau išmokti lietuvių kalbą. Merginos versdavo į lietuvių kalbą pasakas. Vertimus taisydavo lietuvių kalbos mokytojas J. Balčikonis, retkarčiais patarimų duodavo ir mokytojas J. Jablonskis. 1919-1920 m. A. Mažylytė mokytojavo Panevėžio valstybinėje gimnazijoje. Labai norėjo toliau mokytis, todėl, pradėjus veikti Aukštiesiems kursams, persikėlė į Kauną ir įstojo į šių kursų matematikos skyrių. Studijuodama dirbo Švietimo ministerijoje (kanceliarijoje, pradžios mokslo skyriaus sekretore, knygų leidimo komisijos korektore). Čia labai pravertė geros lietuvių kalbos žinios. Gimtąją kalbą dar geriau išmoko, kai dirbdama knygų leidimo komisijoje vėl artimai bendradarbiavo su J. Jablonskiu ir K. Būga (1879-1924). 1922 m. vasario 16 d. Kauno Aukštieji kursai reorganizuojami į Lietuvos universitetą. 1925 m. A. Mažylytė, apgynusi diplominį darbą iš astronomijos (darbo vadovas doc. Bernardas Kodaitis (1879-1957)), baigė šio universiteto Matematikos-gamtos fakulteto matematikos skyrių. Ji buvo pirmoji Lietuvos universiteto diplomantė matematikė, nes tai buvo pirmoji šio fakulteto diplomantų laida. Joje, be A. Mažylytės, dar buvo 3 vyrai. Nuo 1925 m. vasario 19 d. A. Mažylytė dėstė matematiką ir jos mokymo metodiką Lietuvos moterų kultūros draugijos Mergaičių mokytojų seminarijoje Kaune, nuo 1931 m. dar dėstė kosmografiją (astronomiją) S. Daukanto mokytojų seminarijoje. Teko dirbti ir Kauno gimnazijose. 1940-1941 m. A. Mažylytė sovietinės Lietuvos švietimo liaudies komisaro Antano Venclovos (1906-1971) įsakymu iškelta mokytojavo Zarasų gimnazijoje. Tokių perkėlimų tais metais buvo daug. Manyta, kad prieš jų nepažįstančius mokinius galės “išversti kailį” ir garbinti “tautų tėvą didįjį Staliną ir Raudonąją armiją - išvaduotoją”. Taip, ačiū Dievui, nei A. Mažylytei, nei šimtams kitų neatsitiko. Tačiau šie perkėlimai vertintini pozityviai: vietos mažaraštis “aktyvas” sunkiai galėjo nustatyti, ar jiems nepažįstamas mokytojas yra “liaudies priešas”, ar ne, todėl daug perkeltųjų į kitus miestus liko neišvežti į Sibirą. Kaip matysime truputį vėliau, A. Mažylytė to buvo “nusipelniusi”… 1941 m. ji grįžo į Kauną ir vėl mokytojavo mokytojų seminarijoje. Būdama tvirtų katalikiškų pažiūrų, sovietinėje mokykloje nepritapo. Iki 1948 m. dar šiek tiek dirbo dėstytoja valandininke Vilniaus pedagoginiame institute, bet nepritapo ir ten. 1944-1946 m. ji buvo I tarybinės ligoninės raštinės vedėja, 1946-1956 m. dirbo kiek kūrybiškesnį darbą Mokslų akademijos Centrinėje bibliotekoje. Pažįstami iš pokario metų net nežinojo, kad ji - matematikė…

Dar studijuodama A. Mažylytė ėmė bendradarbiauti spaudoje. 1928-1930 m. ji buvo mergaičių moksleivių žurnalo “Naujoji vaidilutė” redaktorė. Jame pati paskelbė atsiminimus apie J. Jablonskį. Kitų ten paskelbtų jos straipsnių pavadinimai byloja, kad autorės akiratis buvo platus: “Keletas naujausios moterų emancipacijos raidos nuomonių”, “Lai skamba kanklės”, “Kilimas moterų švietimo”, “Moterų balsavimo teisės”. Kaip matematikos mokytoja, kurį laiką tobulinosi Grenoblio (Prancūzija) universitete. Jos mokytojo cenzo atestate nurodyta, kad gimnazijoje ji turėjo teisę dėstyti matematiką, fiziką, kosmografiją, o progimnazijoje - dar ir geografiją, rusų kalbą, istoriją. O tai reikėjo įrodyti arba išsilavinimo dokumentais, arba išlaikius atitinkamus mokytojų cenzo suteikimo komisijos prie Švietimo ministerijos rengiamus egzaminus. A. Mažylytė gerai mokėjo rusų, lenkų, lotynų, graikų, prancūzų ir vokiečių kalbas.

1925-1940 m. Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universitetą baigė 80 diplomuotų matematikų. 55 diplomantai - lietuviai (iš jų 16 moterų) ir 25 - žydai (iš jų 2 moterys). Būtina pažymėti, kad tarp diplomuotų matematikių A. Mažylytė buvo ne tik pirmoji diplomantė, bet ir vienintelė, rašiusi spaudai apie matematiką bei jos dėstymo metodiką. Daugelyje jos straipsnių kuri nors problema lietuviškai buvo analizuojama pirmą kartą. Populiariai ir kartu išsamiai neeuklidinės geometrijos raidos kelią nušvietusi viename savo straipsnyje moksleiviams, po kelerių metų ji paskelbė labai platų straipsnį apie visą geometrijos raidą nuo Rindo papiruso (apie 2000 m. pr. Kr. g.), Asirijos ir Babilonijos dantiraščio, antikinės Graikijos iki Johano Henriko Liamberto (1728-1777), Adrieno Mari Ležandro (1752-1833), Nikolajaus Lobačevskio (1792-1856), Anri Puankare (1854-1912), Felikso Kleino (1849-1925), Davido Hilberto (1862-1943) darbų. Du A. Mažylytės darbai - plačios Juozo Gvildžio (1884-1968) aritmetikos uždavinynų pradžios mokyklai recenzijos. Du straipsnius ji skyrė aritmetikos mokymo metodikai. Pirmajame remiantis išsamia istorine matematikos mokymo tikslų suvokimo analize aptariami du matematikos mokymo tikslai: materialinis ir formalus. Kitame labai plačiame straipsnyje aptariama aritmetikos ir jos mokymo metodikos raida nuo Rindo papiruso iki popiežiaus Silvestro II “Taisyklių abaku skaičiuoti” bei “Nurodymų apie dalyką” (X a. pab. - XI a. pr.), Adamo Rizės (1489-1559) 3 dalių aritmetikos mokymo metodikos (XVI a. Vokietija), XVIII a. pietistų ir filantropistų - skirtingų pedagoginių metodinių srovių, susiformavusių Vokietijoje, XIX a. vokiečių ir rusų aritmetikos mokymo metodikos mokyklų. Daug skaitydama matematinės literatūros įvairiomis kalbomis, A. Mažylytė stengėsi dalytis įgytomis naujomis žiniomis su kolegomis. Viename iš savo straipsnių ji aptarė 1938 m. matematikos mokymo metodinius žurnalus: “Zeitschrift für mathematischen”, “Matematika v škole”, “Journal des mathematiques elementaires” ir “The Mathematics Teacher”. Metrinės matų sistemos įvedimo Lietuvoje dvidešimtmečiui A. Mažylytė paskyrė straipsnį, kuriame aprašė istorinę ilgio ir laiko matų evoliuciją nuo seniausių laikų iki XX a. vidurio.

Mirė A. Mažylytė 1972 m. balandžio 30 d. Vilniuje.