Vasarį Lietuvoje lankėsi mūsų garbusis tautietis iš Romos – Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikas profesorius kunigas Antanas Liuima SJ. Sausio 28 d. jam sukako 90 metų, jau 20 metų, kai gali didžiuotis Romos popiežiškojo Grigaliaus universiteto profesoriaus emerito titulu. Tačiau šis titulas - tai ne bilietas į užtarnautą poilsį, kadangi profesorius kaip plušo jaunystėje ir kūrybinės brandos metais, taip ir iki šiol tebepluša. Toks stebėtinas ir brangintinas užkratas, kuriuo susirgus išsigydyti, matyt, neįmanoma. Profesoriaus viešnagės gimtinėje dienotvarkė buvo tiek kupina įvykių, susitikimų, renginių, kad jokiu būdu nepriminė atokvėpio, šiaip jau būtino kiekvienam žmogui, juo labiau atvykusiam į Tėvynę. Akademiką galima buvo sutikti Lietuvos istorijos institute, kai ten buvo pristatoma nauja akad. Vytautui Merkiui skirta jo mokinių sudaryta knyga, Vilniaus universiteto bibliotekoje atidarytoje prof. Bronei Dundulienei skirtoje parodoje, pagaliau ir pačiam teologui, nusipelniusiam ir Lietuvių katalikų mokslo akademijos (LKMA) istorijos tyrinėjimų baruose, skirtoje parodoje. Jeigu pavyktų pažvelgti į profesorių kunigą nuoširdžiai šefavusios dr. Aldonos Vasiliauskienės užrašų knygelę, kur kruopščiai registruota svečio iš Romos dienotvarkė - susitikimai, išvykos ir pan., tai įsitikintume, jog tuščių vietų ten labai nedaug. Būtų reikėję didelio narsumo su taip užimtu garbiuoju profesoriumi tartis dėl pokalbio “Mokslo Lietuvos” labui. Padėjo laimingas atsitiktinumas. Į Vilniaus universiteto bibliotekoje surengtą prof. B. Dundulienės parodą prof. A. Liuima atvyko kiek anksčiau negu numatyta, tad per tą maždaug pusvalandį laiko ir pasisekė svečią pakalbinti. Profesoriui viena mieliausių pokalbio temų - LKMA veikla, jos narių moksliniai darbai. Mat kunigas Antanas Liuima SJ pats buvo šios Akademijos vienas atkūrimo iniciatorių, jos mokslinis sekretorius, nuo 1959 iki 1992 m. ir nepakeičiamas LKMA Centro valdybos pirmininkas, o ligi šiol - garbės pirmininkas. Be šios asmenybės, būtų neįsivaizduojami 11 Akademijos suvažiavimų ir jos leidybinė veikla, o kur dar straipsnių užsakymas, rašymas, knygų platinimas ir daugybė kitų organizacinių darbų. Jeigu šiandien žymiausiose pasaulio bibliotekose galima rasti LKMA leidinius, tai neabejotinas ir prof. Antano Liuimos nuopelnas. Itin reikšminga ir tai, jog profesoriaus pastangų dėka svarbesnėse lietuvių gyvenamosiose vietovėse užsienyje buvo įkurta 12 LKMA skyrių, tuo metu vadintų židiniais. LKMA akademiką, Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktarą, Utenos miesto garbės pilietį, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino Trečiojo laipsnio ordino kavalierių akad. prof. kunigą Antaną LIUIMĄ SJ vasario 15 dieną kalbino Gediminas Zemlickas.

Kas yra Lietuva

Ačiū už sveikinimus. O Lietuva - viskas yra Lietuva, brangiausia šalis. Per 50 metų, kuriuos buvau atskirtas nuo Tėvynės, nuolat mąstydavau apie Lietuvą. Darbuodavausi irgi galvodamas apie Lietuvos gerovę. Iš pradžių teko užsiimti įvairiais antraeiliais darbais, o kai buvo atkurta Lietuvių katalikų mokslo akademija, visiškai įsitraukiau į šį darbą. Dirbau ne tik mokslinį, bet ir Lietuvai naudingą darbą. Siekiau, kad mūsų intelektualai, atsidūrę užsienyje, nepaskęstų tarp svetimtaučių. Daugelis iš pradžių dirbo fizinį darbą, bet prasigyvenę gavo aukštas vietas universitetuose, įvairiuose mokslo tyrimo institutuose. Ten dirbdami galėjo taip įsitraukti, kad kai kurie ir lietuvybės veiklą būtų pamiršę. Mano pasirinktas uždavinys buvo juos kaip nors suburti, kad jie kurtų lietuvišką literatūrą. Mokslas nestovi vietoje, ypač sparti gamtos, technikos mokslų pažanga. Todėl siekiau, kad ir mokslinę terminologiją savintųsi ne svetimą, bet mėgintų kurti lietuvišką. Taip pat siekiau, kad tą sukauptą lietuvišką literatūrą galima būtų parvežti į Lietuvą. Juk tuos Lietuvių katalikų mokslo akademijos spaudinius pasiųsti į Lietuvą nebuvo beveik jokios galimybės. O vis tik pavyko išleisti 55 pavadinimų knygas, iš viso daugiau kaip 25 tūkst. puslapių.

Knygos kelias į Lietuvą

Šių knygų į Lietuvą patekdavo apie 20 egzempliorių. 4 egzemplioriai oficialiai būdavo siunčiami paštu mokslo institucijoms: Vilniaus universitetui, Lietuvos mokslų akademijai, Vilniaus centrinei bibliotekai (dabar Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka) ir Lituanistikos institutui (mat nežinota, kad jau buvo padalytas į Istorijos ir Lietuvių kalbos ir literatūros institutus).

Iš Vilniaus universiteto ir Lietuvos mokslų akademijos paprastai gaudavau padėką už kiekvieną tomą. Su minėtomis mokslo institucijomis keisdavomės leidiniais.

Matyt, į Lietuvą tie leidiniai patekdavo ir nelegaliai?

Patekdavo per rankas, nelegaliai. Didesnė dalis - per Stasį Lozoraitį (jaunesnįjį), kuris turėjo daugiau ryšių su jaunaisiais diplomatais. Nurodydavo, kam įteikti, ir šitaip tie leidiniai patekdavo į įvairių asmenų rankas.

Atgarsiai iš Lietuvos nepasiekdavo

Atgarsio iš Lietuvos negirdėjau. Tačiau žinojau, kad tos knygos buvo laukiamos ir branginamos. Užsienyje iš didžiųjų bibliotekų yra tekę gauti prašymų mūsų Akademijos leidinių atsiųsti. Štai Florencijoje, Italijoje, buvo didelis potvynis ir bibliotekoje nemažai knygų žuvo, kitos buvo sugadintos ir nenaudotinos. Po kiek laiko gavau laišką-prašymą: ar negalima būtų tokius ir tokius tomus papildyti, kadangi serijos dalis žuvusi. Vadinasi, italų bibliotekininkai tas knygas brangino, norėjo turėti rinkinius.

Italai brangino knygas, kuriose buvo rašoma apie lietuviams svarbius dalykus. Be to, juk tos knygos buvo parašytos lietuvių kalba?

Tie leidiniai buvo lietuviški, bet prie kiekvieno straipsnio būdavo santrauka, parašyta svetima kalba. Todėl galėjo orientuotis ir italai. Ir ne vien italai tais leidiniais naudojosi. Lietuviai, kurie nebūdavo užsiprenumeravę arba nenorėdavo pirkti, eidavo tų leidinių skaityti į bibliotekų skaityklas. Ir jie taip pat tuos leidinius brangindavo.

Belgijoje pagal tas santraukas būdavo mėginama orientuotis, kas apie ką rašoma, ir į mokslinį žurnalą būdavo parašoma recenzija. Buvo džiaugiamasi, kad ir užsienyje lietuviai darbuojasi. Dr. Aldona Vasiliauskienė man pasakė (aš to net nežinojau), kad kitų okupuotų tautų atstovai, užsienyje turėję savo branduolius, neturėjo savo mokslų akademijos ir tokių leidinių. Bent jau JAV gyvenusiems mūsų tautiečiams Lietuvių katalikų mokslo akademijos leidiniai turėjo didelę įtaką. Iš viso užsienyje buvo surengta 11 šios atkurtosios Katalikų mokslo akademijos suvažiavimų.

Suvažiavimais lietuvius gaivino

Septintas ar aštuntas suvažiavimas vyko Sent-Petersburgo mieste, Floridoje, JAV. Vienas išeivis iš Rusijos dar caro laikais apsigyveno tame Floridos pajūryje. Vietovė pradėjo sparčiai augti, plėstis ir dabar ten didelis miestas. Norėjau tais suvažiavimais lietuvius paveikti, atgaivinti. Kur tik buvo kiek didesnė lietuvių kolonija, ten rengdavome LKMA suvažiavimą. Tuo šie suvažiavimai skyrėsi nuo Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumų, kurių buvo siekiama būtent masiškesnių.

Taigi suvažiavimus pavyko surengti Romoje (du), Niujorke (Fordhamo universitete), Vokietijoje, Bostone, Detroite, Los Andžele, Kanados mieste Toronte, net du kartus Čikagoje - antrasis jų buvo skirtas Vilniaus universiteto 400 metų sukakčiai paminėti. Ta proga išleidome labai puikų Lietuvių katalikų mokslo akademijos Suvažiavimo Darbų 11-ąjį tomą.

Sent-Petersburge net buvo išsakyta mintis tokius Lietuvių katalikų mokslo suvažiavimus rengti kasmet. Pagal susiklosčiusią tradiciją buvo rengiami kas treji metai. Priminsiu, kad Lietuvių katalikų mokslo akademija buvo įkurta 1922 m., tarpukariu buvo surengti 3 suvažiavimai ir išleisti 3 Katalikų mokslo akademijos Suvažiavimo Darbų tomai. 1940 m. Akademija buvo uždaryta ir jos veikla nutrūko.

1952 m. jau pradėta rūpintis atkurti, ir 1956 m. LKMA savo veiklą atkūrė Romoje. Išeivijoje išrinktoje LKMA pirmojoje Centro valdyboje mane išrinko moksliniu sekretoriumi, juo buvau 1956-1959 m. LKMA pirmuoju pirmininku išeivijoje buvo išrinktas vysk. Vincentas Padolskis.

33 metus buvo pirmininku

Istorikui Zenonui Ivinskiui ir man taip pat teko būti tos Akademijos atkūrėjais. Tačiau pačią atkūrimo mintį pirmasis pradėjo rutulioti dr. Stasys Antanas Bačkis, diplomatas. Paskui ir aš įsitraukiau. 33 metus teko būti šios Mokslo akademijos pirmininku (1959-1992) - nuolat buvau perrenkamas.

Kas sunkiausia buvo būnant pirmininku? Juk tai didelio atsidėjimo reikalaujanti visuomeninė veikla, už kurią geriausiu atveju žmonės gali pasakyti ačiū.

Apie jokį kitą atlygį nebuvo nė galvojama. Ir niekas kitas apie atlyginimus negalvojo. Lietuvoje Sąjūdžio laikais man buvo įdomu laikraščiuose skaityti: parašyta 10 eilučių, o gale autorius priduria, jog honorarą skiriąs Sąjūdžiui. Kelios eilutės jau buvo apmokamos, o mums tekdavo rašyti rimtas studijas, kurios pareikalaudavo ištisų mėnesių darbo - ir niekas nieko nemokėdavo. Tiesa, už įdėtą triūsą gaudavome autorinių straipsnio atspaudų, kuriais galima buvo apdalyti savo pažįstamus.