Straipsnyje “Tad kas pagaliau yra mokslas” (“Mokslo Lietuva”, 2000 m. gegužės 4 d. Nr. 9 (211)) Jonas Rubikas Vytauto Didžiojo, Šiaulių ir Klaipėdos universitetuose pasigenda fotografijų su “spindinčiomis akimis studentais, rankose laikančiais kolbas, mėgintuvėlius, prietaisus, dirbančius kad ir apverstoje laboratorijoje, matuojančius, skaičiuojančius, kada laikrodis rodo jau vėlyvą vakarą, šalia jų vargšą, gal ir suplyšusiu chalatu dėstytoją, asistentą ar nenormalų docentą, dirbančius kartu SAVO namuose”.

Straipsnio autorius galbūt lankėsi Vytauto Didžiojo universitete šio dešimtmečio pradžioje. Bet šiuo metu jau beveik įpusėjo 2000-tieji. Tad vertinant studijų ir mokslo lygį, laboratorijas ir jų įrangą, vertėtų susipažinti jei jau ne su visu universitetu, tai bent su tuo fakultetu, kurio veikla artima biologo J. Rubiko tyrimų krypčiai.

Vertinti studentų parengimą galima pagal jų atliktų mokslinių tyrimų lygį. Lietuvos mokslo akademija, beje, vienintelė mokslo institucija valstybėje, kasmet įteikia 15 premijų už geriausius studentų mokslo darbus. Tarp pastarųjų dvejų metų laureatų – trečdalis Vytauto Didžiojo universiteto studentų darbų.

Vienas objektyvių mokslo lygį atspindinčių rodiklių, o Lietuvoje ir iš esmės lemiantis ne tik aukštųjų mokyklų, bet ir mokslo institutų ateitį per artimiausius 5-10 metų, – tai apgintų daktaro disertacijų skaičius. Vytauto Didžiojo universiteto doktorantai 1994-1999 m. parengė ir apgynė 70 daktaro disertacijų – vidutiniškai beveik po 12 disertacijų per metus. Per tą patį laikotarpį Lietuvos aukštosiose mokyklose kasmet vidutiniškai apginta po 8 disertacijas, o valstybiniuose mokslo institutuose – tik po 1,5 disertacijos.

Tad gal J. Rubikas, pasakodamas “sovietų laikų anekdotą apie ankstyvus socializmo statybos laikus”, sumaišė adresatus?