1999 m. buvo vieni reikšmingiausių Lietuvos bibliotekininkystės istorijoje. Prieš 50 metų Vilniaus universitete pirmą kartą Lietuvos mokslo istorijoje buvo įsteigta bibliotekininkystės specialybė. Pradėti rengti aukštąjį universitetinį išsilavinimą gaunantys specialistai, kurių pašaukimas ir misija – skleisti dvasingumą Lietuvoje, spinduliuoti šviesą, sukauptą bibliotekų fondų lobynuose, formuoti skaitytojų naują požiūrį į pasaulį ir tikrąsias vertybes, į gyvenimo prasmę ir viltį.

Vienas žymiausių šios specialybės puoselėtojų ir pedagogų Klemensas SINKEVIČIUS gimė 1929 m. gegužės 3 d. Lazdijų rajone, Marčiukonių kaime. Baigęs Lazdijų pradinę mokyklą, 1942 m. įstojo į Lazdijų gimnaziją, kurioje mokėsi iki 1946 m., paskui įstojo į Kauno universiteto Darbininkų ir valstiečių parengiamuosius kursus. Ten mokėsi 1946-1947 m. ir tuo pačiu metu, 1947-1948 m., studijavo Kauno mokytojų seminarijos Bibliotekininkystės skyriuje. 1949 m. vos tik įsteigus Vilniaus universitete, Istorijos-filologijos fakultete, bibliotekininkystės specialybę, tapo jos pirmakursiu ir 1954 m. ją baigė.

Dar studijuodamas Klemensas Sinkevičius pradėjo dirbti. 1948-1949 m. Kultūros ir švietimo įstaigų komiteto Bibliotekų skyriaus inspektoriumi; 1949-1954 m. – Vilniaus 3-osios masinės bibliotekos vedėju, 1954 m. – Vilniaus universiteto vyr. dėstytoju, 1957-1958, 1967-1970 ir 1973-1981 m. – Bibliotekininkystės katedros vedėju, 1968 m. jam buvo suteiktas Bibliotekininkystės katedros docento mokslo vardas. 1970-1976 m. dirbo Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanu, 1981-1989 m. – Respublikinio kultūros darbuotojų tobulinimosi instituto direktoriaus pavaduotoju, 1989-1991 m. šio instituto Bibliotekininkystės katedros vedėju, 1992-1995 m. – Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Mokslinių tyrimų skyriaus vyriausiuoju bibliotekininku, nuo 1995 m. – direktoriaus pavaduotoju mokslo reikalams, vėliau Bibliotekininkystės centro direktoriumi.

1953-1999 m. Klemensas Sinkevičius parašė ir paskelbė Lietuvos ir užsienio spaudoje 486 mokslo ir mokslo populiarinimo darbus, išleido kelias monografijas, mokymo priemones. Užsienyje paskelbta per 60 jo darbų, pirmoji publikacija sąjunginėje spaudoje – 1967 m., Čekoslovakijos spaudoje – 1970 m.

Mokslinėje kūryboje dominavo tokios tyrimų kryptys: Lietuvos bibliotekininkystės istorija, bibliotekų darbo organizavimas, metodinis darbas bibliotekose, mokymo literatūros rengimo metodinės problemos, užsienio bibliotekų patirtis.

Pirmoji jo mokslinių tyrimų kryptis buvo bibliotekų metodinis darbas. 1960 m. pasirodė jo “Metodinis darbas (paskaitų konspektas bibliotekininkams)”, “Mokyklos bibliotekų darbas”, parašytas kartu su bendraautoriais buvo išleistas 1966 m., trečiasis – “Bibliotekininkystė” (parengtas kartu su M. Karpavičiene) pasirodė 1968 m., tais pat metais buvo publikuota ir ketvirtoji mokymo priemonė “Masinių bibliotekų fondų komplektavimas” (kartu su A. Kubiliumi).

Iki 1964 m. pabaigos K. Sinkevičius buvo parašęs 49 mokslo darbus. Tais pat metais jis apgynė pedagogikos kandidato disertaciją “Lietuvos TSR masinių bibliotekų raida ir metodinio vadovavimo jų darbui problemos”. Dirbdamas VU, K. Sinkevičius parengė kelis mokymo kursus ir jų programas: “Bibliotekų darbo organizavimas” (1964, 1967, 1972), “Bibliotekų istorija” (1968). Jam vadovaujant buvo parašyti ir sėkmingai apginti 91 diplominis darbas. Jis oponavo daugiau kaip 15 kandidato ir daktaro disertacijų, vėliau – habilitacijos darbams.

Nuo 1965 m. jo mokslinėje kūryboje pradėjo dominuoti Lietuvos bibliotekų istorijos temos: “Knygos triumfo žygis”, “Ką rašė spauda apie bibliotekas prieš 25 metus”, “Valstybinės viešosios bibliotekos 1940-1941 metais”, “Valstybinės viešosios bibliotekos buržuazinėje Lietuvoje” ir t. t. Vėliau ši tyrimų kryptis tapo jo viso gyvenimo didžiąja meile ir mūza. 1982 m. pasirodė didelė (122 p.) studija-mokymo priemonė “Lietuvos TSR bibliotekų istorija: ikitarybinis laikotarpis”, 1983 m. – monografija “Lietuvos TSR bibliotekų istorija. 1940-1980”, kurioje buvo didelis skyrius “Lietuvos TSR bibliotekos Tarybų valdžios atkūrimo išvakarėse”. Šiame skyriuje buvo supažindinta su tarpukario bibliotekomis, knygynais, tuo metu bibliotekose dirbusiais šviesiaisiais žmonėmis – V. Biržiška, I. Kisinu, V. Ruzgu, rašytojais Juozu Butkumi (Palangos Juze), J. Marcinkevičiumi, A. Andriulioniu, kurie savo karjeros pradžioje irgi dirbo bibliotekose.

1987 m. Klemensas Sinkevičius apgynė pedagogikos daktaro disertaciją “Bibliotekininkystės raida Lietuvos TSR 1940-1984 m.”. 1988 m. Bibliotekininkystės katedroje jam suteiktas profesoriaus mokslo vardas (patvirtintas 1989 m.). 1993 m. pedagogikos mokslų daktaro laipsnis nostrifikuotas Lietuvoje suteikiant socialinių mokslų habilituoto daktaro laipsnį.

1993 m. pasirodė jo monografija “Iš Lietuvos bibliotekų fondų komplektavimo istorijos”, 1994 m. knyga “Uždrausti autoriai ir leidiniai” apie sovietmečio bibliogenocidą Lietuvoje (terminą “bibliogenocidas” pasiūlė pats autorius), 1996 m. “Lietuvių tautinės jaunuomenės “Jaunosios Lietuvos” sąjungos knygynai ir skaityklos 1927-1940 m.”.

Minėtuose leidiniuose prof. K. Sinkevičius išsakė savo požiūrį į Lietuvos nepriklausomybę. Viename jo straipsnių “Tautos atmintis” jis kategoriškai atmetė sovietmečiu daugelį metų skelbtą melą bibliotekų klausimu (“Tarp knygų”, 1998, Nr. 9, p. 1-5; “Tarp knygų”, 1998, Nr. 10, 7-10 p.). Jo nuomone, kiekvienoje nepriklausomoje valstybėje nacionalinė biblioteka yra tautinio atgimimo pamatas ir būtina sąlyga. Savo straipsnyje jis cituoja vieno žymiausių prancūzų bibliotekininko E. Deneri mintis: “Nykstant nacionalinei bibliotekai, tauta tampa savo “atminties” nykimo liudininke, (…) nunyksta jos ryšiai su savo praeitimi. O ryšiai su praeitimi, nepriklausomai nuo tautos norų, jungia tautą į vieną visumą” (“Tarp knygų”, 1998, Nr. 9, 1-5 p.).

Iš kitų K. Sinkevičiaus leidinių minėtinos jo knygos ir brošiūros: “Bibliotekininkystės ir bibliografijos tyrimų pagrindinės kryptys (Apžvalga)” (1976 m, rusų kalba), “Spaudinių identifikavimas: problemos, perspektyvos” (1986), “Knyga šiuolaikinėje masinių komunikacijų sistemoje” (1987), “Tarptautinė bibliotekininkystė” (1989), “Nepertraukiamo mokymo sistemos kūrimas ir kai kurios bibliotekų veiklos pertvarkos kryptys” (1990).

K. Sinkevičius daug prisidėjo rengiant bibliotekininkystės specialistus, sudarant bibliotekininkystės ir bibliografijos mokymo planus. Labai gerai buvo įvertintas jo parengtas 1968 m. bibliotekininkų ir bibliografų mokymo planas. Jame buvo numatytos informatikos mokymo disciplinos, susijusios su bibliotekų ir bibliografinių procesų automatizavimu, bibliotekų veiklos kompiuterizavimu. Remiantis šiuo planu, buvo rengiami 3 specializacijų bibliotekininkai ir bibliografai: masinių bibliotekų, vaikų ir jaunimo bibliotekų bei mokslinių techninių bibliotekų darbuotojai. Pagal šį planą Vilniaus universitete bibliotekininkai ir bibliografai buvo rengiami 16 metų – iki 1984 m. Pagal jį buvo dirbama Baku S. Kirovo universitete, juo rėmėsi ir kitos sąjunginės aukštosios mokyklos.