Parengė Roma Mokolaitė

Didžiausias meistro Vinco Svirskio gyvenimo turtas - ąžuolo skulptūrose įkūnytas menininko talentas, jo išgyvenimai, mintys ir darbas, tapę tautos meno lobiais. Meistro kūryba iki šių dienų išsaugota tik tų žmonių dėka, kurie suprato jo kūrybos vertę ir laiku prie jos atsirado. Kūriniams surastas prieglobstis, jie buvo rūpestingai prižiūrimi tokių pat atsidavėlių. Apsaugoti beveik šimtmečio senumo kryžius nuo dūlėjimo nėra lengva. Vien muziejininkų geranoriškumo neužtenka. Dėmesio ir paramos laukiama iš visuomenės ir valstybės. Reikia, kad apie V. Svirskio kūrybą būtų plačiau prabilta ir išgirsta iš naujo. Šiandien V. Svirskį žino daugiausia liaudies meno sričių specialistai, tam tikra dalis vyresnės kartos humanitarų, dar vienas kitas būrelis inteligentų. Jaunimui V. Svirskis jau tik "kažkur girdėtas". Kaip bus pažįstamas, jei miręs beveik prieš šimtmetį, knygos apie V. Svirskį ir jo kūrybą leistos seniai. Tad iš lėto ir nyksta. V. Svirskio vardas tyloj, primirštas. Bet jeigu būtų išleistas jo kūrybos albumas ir pakartotinai knyga apie V. Svirskio gyvenimą, su iliustracijomis, neužsigulėtų lentynose vien dėl to, kad jo meno jausmo poveikis savo galia savaime traukia žvilgsnį.

Vincas Svirskis - Vidurio Lietuvos menininkas

V. Svirskio gyvenimo metai – 1835–1916 m. Kėdainių krašte. Gimė jis Glitėnų kaime. Liudijimas apie tai įrašytas Krekenavos parapijos krikšto ir gimimo metrikų knygoje.

Suaugęs duonos kąsnį pelnydamas iš sunkaus menininko triūso, jis dirbo netolimose vietovėse nuo savo gimtinės. Autentiški meno kūriniai buvo išbarstyti ten, kur gyvendamas kūrė. Keliaudamas po Vidurio Lietuvą, prieglobstį ir pastogę rasdavo pas valstiečius, pas kuriuos dirbo.

Dirbo meistras ir tolimesnėse apylinkėse – nuo Vandžiogalos ir Labūnavos teritorija toliau plėtojasi šiaurės kryptimi - per Krekenavą, kur buvo krikštytas ir mokėsi, beveik iki Panevėžio. Puošėsi V. Svirskio kryžiais Kėdainiai, Paberžė, Krakių apylinkės, taip pat Surviliškio apylinkės, kurias meistras mėgo. Prašė jo papuošti sodybą ar pakelę, kvietė pastatyti kryžių kam nors atminti – keliant krikštynas ar išlydėjus mirusįjį. Meistras skobė iš medžio žmonių ir dievo paveikslus, perteikdamas žemiškas nuotaikas ir dangiškas mintis, papildydamas juos asmeniškais išgyvenimais

“V. Svirskis turėtų būti žinomas ne vien savo krašte”, -

Autorė mano, kad naujas Svirskio kūrybos pristatymas aktualizuotų talentingo skulptoriaus kūrybą, skatintų iš naujo jį atrasti, supažindintų su juo priaugančią kartą. Pristatome I. Kostkevičiūtės požiūrį į V. Svirskio meną. Pamatysime, kaip autorė vertina kitų ir savo indėlį saugant V. Svirskio kūrybą.

Ką šiandien manote apie savo knygą? Iš kur atėjo žinia apie V. Svirskio kūrinius, kaip kilo sumanymas ją rašyti?

Apie Svirskį žinojau senokai – iš prieškario spaudos, “Naujosios Romuvos”, “Gairių” žurnalų, juose skelbtų Balio Buračo, Kazio Šimonio straipsnių, kryžių iliustracijų. Imtis plunksnos paskatino dailininkai. Apie 196 2-1963 m. grupė mano bičiulių, kaip tuomet buvo įprasta, buvo pasiųsti į Kėdainius, “į pramonės plenerą”. Apylinkėse jie aptiko Svirskį, juo susižavėjo ir ėmė raginti mane ką nors apie jį parašyti. Taip ir prasidėjo mano kelias į liaudies kūrybos studijas – skelbiau, tyrinėjau medžiagą... Turiu paminėti Paulių Galaunę, kuris maloniai atvėrė man savo biblioteką, ypač meno klausimais turtingą lenkų istoriografiją.

Iškart buvote nutarusi rinkti medžiagą knygai?

Be abejo, kai teko palikti universitetą, galėjau atsidėti kitiems darbams. Svarbiausia sukaupti žinias apie menininką, jo gyvenimo tikrovę,Vidurio Lietuvos kraštą. Reikėjo kuo skubiausiai fiksuoti “gyvąją medžiagą” – baigiančius išmirti meistro amžininkus. Viskas buvo svarbu – gamta, tipažas, kaimų, sodybų topografija, nuostabaus grožio Nevėžio baseinas, 1863 m. sukilimo pėdsakai. Daugybė išvykų į kraštą – ir autobusais, pėsčiomis, ir su broliu, su motociklu, draugais, kolegomis, fotomenininkais. Tose kelionėse teko atrasti nemaža dar išlikusių, nežinomų Svirskio paminklų. Daugeliu atvejų jie buvo niekieno, stovėjo pakelėse, laukuose, kapinėse, prie sodybų, kurių šeimininkai buvo išvežti ar kitur išsikėlę.

Ar daug sutikote žmonių pažinojusį V. Svirskį?

Dar teko rasti jį mačiusių, stebėjusių jo darbą, su juo bendravusių – per aštuoniasdešimt metų senolių. Kita dalis - kiek jaunesnė. Iš vyresniųjų taip pat gavau žinių apie liaudies menininką, jo būdą, nuotykius. Pasakojimai – spalvinga, sodria sodiečių kalba. Tai labai vertingi dalykai, padėję atkurti liaudies kūrėjo asmenybę.

Žmonėms didelį įspūdį darė susidomėjimas kryžiais.Kaip čia gali būti - vieni juos verčia, o kiti atvažiuoja jų ieškoti. Ypač stebėdavosi, kai prie Svirskio kryžių palikdavome prikaltas medines lenteles su ranka parašytais įrašais “Liaudies meno paminklas, saugomas valstybės”. Tai skatino daryti jau tuomet prasidėjęs meninės visuomenės pasipriešinimas liaudies meno naikinimui.

Ar knygos rengimas labai priklausė nuo to meto ideologinių sąlygų?

Šita tema, be abejo, tuomet buvo opi ir sunki. Prisiminkime, koks didžiulis sakralinio meno naikinimo vajus buvo vykdomas pokariu. Tačiau knygai pasirodyti susidarė palankesnės aplinkybės – postalininio režimo atoslūgis, vadinamasis “atšilimas”. Panašiu metu įsisteigė Liaudies meno draugija, “Vagos” leidykla pradėjo leisti meno albumus. Geranoriška leidyklos vadovybė iš Svirskio knygos išbraukė palyginti nedaug – tik kelias pastraipas su Vaižganto, Krėvės ir Putino “Rūpintojėlio” priminimu – idant neprisišauktų “vieningos srovės” pavojų. Taigi knyga buvo laiminga – neteko apsidrausti pastebimais kompromisais, juolab kad tai buvo pirmasis monografinis darbas apie dievdirbį XX a. menotyros istoriografijoje. Dirbome kartu su puikiu knygos menininku Rimtautu Gibavičiumi, kuris duotuose lankuose sutelkė daug iliustracinės informacijos teksto paraštėse. Bet netrukus atodrėkis baigėsi: šios rūšies tautodailės leidimą sustabdė iš naujo kylanti antireliginės propagandos banga. Nesuspėta išleisti Z. Žemaitytės jau įteikto leidyklai “Liongino Šepkos”, kuris pasirodė tik po dešimtmečio.

Jis nusipelnė, kad išliktų tautos atmintyje

Iš esmės nieko nekeisčiau, tik atsirastų papildymų, po tiek metų tekstą reikėtų redaguoti, pataisyti. Naujos medžiagos atsirado kuriant dokumentinį filmą apie Vincą Svirskį, kai su filmavimo grupe 1967 m. važinėjome po kaimus.

Ar ir filmuką būtų galima atnaujinti, t. y. kurti naują?

Ne, tai jau užbaigtas meno kūrinys. Tada supratau, kad Svirskis vietovėje – paskutinis, greitai išnykstantis jo kūrybos gyvavimo epizodas. Kreipiausi į Kino studijos direktorių J. Lozoraitį, mano ankstyvų studijų kolegą. Jis atsišaukė - paskyrė 20 min. kino juostą. Ėmiausi scenarijaus, kompozitorius V. Barkauskas sukūrė muziką. Filmavo R. Verba, geras dokumentalistas, operatorius ir režisierius. Šimtamečiai menininko paminklai ir beveik panašaus amžiaus įspūdingi sodiečiai – autentiški filmo autoriai. Filmas pateko į sąrašą darbų, už kuriuos autoriui buvo suteikta Respublikinė premija.

Filmuoti pradėjome Paberžėje. Susipažinome su čia neseniai atkeltu Tėvu Stanislovu. Netrukus iš apylinkių jis sukaupė nykstančių Svirskio kryžių kolekciją ir sudėjo ją didžiojo sukilėlio kunigo Antano Mackevičiaus bažnytėlėje.

Gal dar grįžkime į tuos metus, kai V. Svirskio palikimas buvo pradėtas kaupti muziejuose.

Pasirodžius knygai, prasidėjo platesnės V. Svirskio meno paieškos. Kaip minėjau, pirmasis tuo susirūpino kun. M. Dobrovolskis – Tėvas Stanislovas. Šį tą nedrąsiai ėmė rinkti Kėdainių kraštotyros muziejus. Keli darbai atsidūrė M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.

O Vilniuje?

Kadangi gerai žinojau, ką galima pasiūlyti muziejui, tai čia buvo sutelktas gausiausias Vinco Svirskio kūrinių rinkinys. Dailės muziejus aktyviai ėmėsi tokios iniciatyvos. Vilniaus Katedros koplyčioje buvo įrengta pirmoji platesnei visuomenei skirta jo kūrinių ekspozicija. Įspūdingai atrodė tarp aukštų Katedros skliautų. Tik gaila, kad skulptūros buvo matomos tik iš vienos pusės. Vėliau jos pateko į Visų Šventųjų bažnyčioje įrengtą Vilniaus dailės muziejaus skyrių. Keletą kryžių parsivežė ir eksponavo M. K. Čiurlionio meno mokyklos muziejus.

Tos knygos žmonėms labai reikėtų, nes ją pavartyti galima tik bibliotekose, labai daug metų praėjo nuo jos pasirodymo.

Iš tiesų ir tada, išleista 8000 egz. tiražu, ji kaip mat dingo iš knygynų. Matyt, žmonėms jos reikėjo. Pasigirdo balsų ir apie kitą leidimą, bet tada buvo neįmanoma šią temą pakartoti. Įvairiais keliais ji paplito ir išeivijoje. Jos intelektualų buvo palankiai sutikta kaip okupuoto krašto gana netikėta naujiena. Tarkime, jeigu lenkai turėtų tokį Svirskį, jis jau seniai būtų pristatytas menų sostinėje – Paryžiuje.

Ačiū už pokalbį.