Balio Dvariono dešimtmetę muzikos mokyklą pagaliau pasiekė siunta iš Švedijos – Mazerio kvarteto muzikos draugijos dovana. Tai 10 styginių muzikos instrumentų vaikams, kuriuos padovanojo šios draugijos narys, žymus strykų meistras Sven Erik Berg iš Stokholmo. Mokyklos biblioteka taip pat praturtėjo - kūrinių orkestrui, styginiams ir pučiamiesiems instrumentams, fortepijonui bei vokalo natomis, iš viso - 425 pozicijos. Perduodant B. Dvariono muzikos mokyklai dovaną dalyvavo Švedijos įgaliotasis ir nepaprastasis ambasadorius Lietuvoje Jan Palmstierna, mokyklos direktorė Laimutė Užkuraitienė, pedagogai, Lietuvos muzikos akademijos Kamerinio ansamblio katedros vedėjas prof. Petras Kunca, kuris, beje, dėsto ir šioje muzikos mokykloje, spaudos atstovai. Švedų kompozitorių kūrinius atliko mokyklos pedagogų kamerinis orkestras, kuriam vadovauja taip pat prof. P. Kunca.

Prof. Petras Kunca nuoširdžiai pasigailėjo, kad pristatant švedų dovaną nedalyvavo bene svarbiausias asmuo, nuo kurio viskas ir prasidėjo – dr. David William-Olsson iš Stokholmo.

Su juo mūsų muzikas susipažino 1979 m. gana egzotiškomis aplinkybėmis. Suomijoje vyko tradicinis muzikos festivalis, atlikėjai suvažiavo iš viso pasaulio. Suomijos radijas įrašinėjo Vilniaus styginio kvarteto koncertą, pasisekimas buvo didžiulis ir publika nešykštėjo aplodismentų. Susijaudinęs kvarteto muzikantas paslydo, neišlaikė pusiausvyros ir griuvo ant savo violončelės. Instrumentas lūžo visų akivaizdoje. O juk Lietuvos muzikantų laukė svarbios gastrolės Suomijoje. Nesunku įsivaizduoti, koks buvo mūsų muzikų nusivylimas.

Tačiau staiga iš publikos pakilo vyriškis ir kitiems lietuvių koncertams pažadėjo paskolinti savo violončelę. Ir ne bet kokią, o XVII a. puikų muzikos instrumentą. Lietuvių gastrolės Suomijoje tęsėsi sėkmingai, o paskui muzikantai vyko į Švediją ir violončelę grąžino jos savininkui – dr. David William-Olsson. Tada geriau ir susipažino su tuo išties nepaprastu žmogumi. Jis yra gydytojas rentgenologas, puikiai grojantis violončele, Mazerio kvarteto muzikos draugijos vadybininkas, o teisingiau – tikra šios draugijos siela.

Pažintis su švedų muzikantais buvo pratęsta Vilniuje, ir apie tai būtina atskirai pasakyti. Ėjo 1982 metai, kai D. William-Olsson sugebėjo į Vilnių atvežti grupę Mazerio kvarteto muzikos draugijos narių – apie 30 švedų. Būtų visus atvežęs, jeigu tik nuo jo priklausytų. Norėjo kolegoms parodyti, koks turiningas ir įdomus Lietuvos muzikinis gyvenimas. Ką tuo metu reiškė švedų atvykimas į Vilnių, gali suprasti tik tas, kuriam teko gyventi to meto sąlygomis. Švedams buvo siūloma rinktis Maskvą, Leningradą, pagaliau Taškentą ir Samarkandą. Dr. D. William-Olsson laikėsi savo nuomonės: jeigu negaus leidimo į Vilnių, išvis atsisako kelionės į Sovietų Sąjungą. Argumentas buvo veiksmingas, ir švedų grupė atvyko į Vilnių, klausėsi ir tarptautinio kvartetų festivalio koncertų.

Patiems švedams tai gal ir neatrodė didis žygdarbis, kadangi jie žinojo: jeigu Davidas užsispyrė, tai jokios sienos neatlaikys. Jeigu Stokholmo muzikiniame gyvenime vyko kas nors reikšmingo – tai dažniausiai Davido darbas. Visų žinomas ir Švedijoje mylimas žmogus, klasikinei muzikai propaguoti atiduodantis visas savo jėgas ir truputį daugiau.

Malonu pasakyti, jog ir Lietuvoje D. William-Olsson žinomas vis geriau. Jis jau spėjo švedų muzikos seminarus (jiems vadovavo Stokholmo Karališkosios muzikos akademijos prof. Gert Crafoord) organizuoti Lietuvos muzikos akademijoje ir M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje. Be violončele grojančio rentgenologo pastangų vargu ar B. Dvarionio muzikos mokyklą būtų pasiekę ir muzikos instrumentai kartu su muzikos kūrinių natomis. O buvo taip.

Praėjusių metų vasarą mirė Folke Bergström, 1919 m. gimęs Mazerio kvarteto muzikos draugijos narys. Jo našlė Margot Bergström kreipėsi į mums jau pažįstamą p. Davidą – ar kas nors Mazerio draugijoje nesusidomėtų natomis, kurių velionis paliko didelį kiekį. D. William-Olsson pirmiausia pagalvojo apie Lietuvą. Pasitarė su prof. Petru Kunca ir abu sutarė, kad tiek natos, tiek muzikos instrumentai, kuriuos Lietuvai norėjo dovanoti įžymus švedų strykų meistras Sven Erik Berg iš Stokholmo, taip pat Mazerio kvarteto muzikos draugijos narys, geriausiai praverstų būtent B. Dvariono muzikos mokyklai.

Toliau prasidėjo bene didžiausi rūpesčiai ir golgotos. Ilgametė Mazerio draugijos narė pianistė Ulla Ruthström padėjo atrinkti tinkamiausią muziką. Lietuvos ambasados Stokholme sekretorė Irena Vedrickaitė, buvusi B. Dvariono mokyklos moksleivė, ypač daug nuveikė organizuojant transportą ir apiforminant pasienio kontrolės dokumentus. Ji susitarė ir su kelto “Palanga” Stokholmas-Klaipėda kapitonu dėl nemokamo dovanos transportavimo, pati rūpinosi, kad instrumentai būtų sudėti saugiai. Ponas Clas Hagwall į Lietuvos ambasadą pervežė 7 dideles dėžes natų. Jis, beje, visada padeda spręsti transporto problemas lietuvių ir latvių menininkams, kurie lankosi Stokholme. Kad švedų dovana pasiektų mūsų šalį, daug prisidėjo Lietuvos ambasadorius Švedijoje Vytautas Naudužas.

Nepaisant nuoširdžių padėjėjų visa ši labdaros pervežimo į Lietuvą procedūra užtruko… pusę metų. Švedai kitą kartą prieš ką nors dovanodami lietuviams, ko gero, dar gerai pagalvos – ar verta prisidaryti šitiek rūpesčių.

Na, bet viskas baigėsi laimingai. Prof. Petras Kunca daug savo brangaus laiko skyrė klasifikuodamas, aprašydamas kiekvieną švedų dovanotą instrumentą – 8 smuikus, violončelę ir altą. Be to, gautas ir asmeninis Folke Bergström piupitras – unikalaus rankų darbo. Dovana labai pravers B. Dvariono muzikos mokyklos moksleiviams – būsimiesiems muzikantams. Tikriausiai bibliotekoje nedūlės ir dovanotosios natos – mokinių bus naudojamos.

Pristatant dovaną dalyvavo nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvoje Jan Palmstierna, kuriam už švedų teikiamą paramą dėkojo B. Dvariono muzikos mokyklos direktorė Laimutė Užkuraitienė ir prof. Petras Kunca. Profesorius papasakojo apie Lietuvos muzikantų ryšius su Mazerio kvarteto muzikos draugija, trumpai apibūdino du švedų kompozitorius. Pirmiausia, baroko muzikos atstovą Johan Roman, kurio įspūdingo kūrinio “Golovin- musiken” dvi pirmąsias dalis (iš viso yra apie 50 dalių) pagrojo paties prof. P. Kuncos vadovaujamas B. Dvariono muzikos mokyklos pedagogų kamerinis orkestras.

Orkestro dėka buvo galima išgirsti ir švedų moderniosios muzikos pradininko Hildingo Rosenbergo kūrybos. Beje, prof. P. Kuncai jau neteko susitikti su šiuo korifėjumi, užtat galėjo pasišnekėti telefonu. Kai lietuviai muzikantai grojo šio kompozitoriaus kūrinius Stokholme, H. Rosenbergui buvo 94 metai, ir jis klausėsi savo kūrinio atlikimo per Stokholmo radiją. Liko patenkintas. Tas įrašas Stokholmo radijuje išlikęs ligi šiol. Turi ir Vilniaus radijas. Galima pasakyti, kad D. William-Olsson ir P. Kuncos bei kitų mūsų muzikų dėka švedų muzika neretai skamba ir Lietuvos koncertų salėse. Nuo šiol, reikia manyti, skambės dar dažniau.

Baigiant apie vieną projektą, kurį rengiasi vykdyti švedai. Ambasadorius J. Palmstierna pažymėjo, jog su Lietuvos kultūros ministerija žada aptarti švedų kultūros instituto steigimo Lietuvoje galimybes. Jeigu teisingai supratome, švedai suinteresuoti ir panašaus lietuvių kultūros instituto steigimu Stokholme. Švedai nori šį projektą remti finansiškai. Kuo daugiau kultūrinių ir kitokių kontaktų tarp kaimyninių šalių, tuo geriau, tuo stipresni jausimės.