Dr. Jonas Rubikas straipsnyje “Tad kas pagaliau yra mokslas?” (“Mokslo Lietuva”, 2000 04 20 Nr. 8 ir 2000 05 04 Nr. 9) kelia daug įdomių ir svarbių klausimų, susijusių su mokslo ir studijų sistema mūsų šalyje, šios sistemos valdymo reformomis (pastarąjį žodį rašau daugiskaita neatsitiktinai). Ieškoti atsakymų į keliamus klausimus turės ne tik mokslininkai, bet ir mokslo valdininkai - vers gyvenimas, noras išlikti, susiklosčius nepalankiausioms ekonominėms sąlygoms.

Dr. Jonas Rubikas yra vienas iš nedaugelio mokslininkų, puikiai valdančių plunksną ir įtaigiai rašančių plačiam skaitytojų ratui. Jo žodis emocionaliai paveikus. Kaip tik dėl to jo dėstomos mintys ir idėjos turėtų būti tankiu rėčiu atsijotos nuo klaidingų, skaitytojų mąstymą kreipiančių į klystkelius pasakymų. O neatsijotųjų, mano nuomone, tikrai yra.

Viena tokių - jo siūloma dvipakopė mokslo valdymo sistema. Jos esmė būtų tokia: “1-oji pakopa - tai Mokslininkų sąjunga, jungianti visus mokslininkus; ji rinktų antrąją valdymo mokslo pakopą - Mokslo tarybą, ši renka pirmininką, kuris automatiškai taptų vyriausybės nariu, turinčiu ministro teises” (paryškinta mano. - V.B.). Čia slepiasi ne viena klaidelė, o jų guotas. Pirmiausia - Mokslininkų sąjunga, kaip ir kiekviena neprievartinė organizacija, jungia daug Lietuvos mokslininkų, tačiau ne visus. Natūralu ir savaime suprantama, kad visų įtraukti į vieną organizaciją - kokia ji bebūtų - neįmanoma (nebent sovietiniais metodais). Taigi siūloma turėti utopiškai plačiai atstovaujamą organizaciją. Pažymėtina, kad pati Lietuvos mokslininkų sąjunga nepretenduoja, kiek man yra žinoma, ir praeityje niekada nepretendavo į siūlomą vaidmenį - iš savo narių rinkti (taip būtų, jei visi mokslininkai būtų šios organizacijos nariai) Mokslo tarybą. To nė nereikia. Pagal dabar veikiančius Mokslo tarybos rinkimų nuostatus tokiuose rinkimuose gali dalyvauti visi Lietuvos mokslininkai, nesvarbu, kokioje institucijoje jie dirba, kokiai organizacijai priklauso.

Kita minėtame straipsnyje klaidinga mintis yra ta, kad mokslo visuomenės išrinktajam siūloma automatiškai suteikti ministro teises. Beje, ministro teises turintis pareigūnas ir yra ministras, nesvarbu, ar jį taip vadinsime, ar ne. Kas būtų, jei ir kitus ministrus panašiai rinkti siūlytų, pvz., medikai - sveikatos apsaugos, pramonininkų konfederacija - pramonės, žemdirbiai - žemės ūkio ministrus arba ministrų teises turinčius pareigūnus? Gal šie ministrai dar išsirinktų ir Premjerą? Įsigalėtų tikrai graži tvarkelė: net visuotinai renkamas Seimas nebeturėtų tiesioginės įtakos žinybiškai išrinktai Vyriausybei!

Minėtame straipsnyje yra ir tokios eilutės: “Būtina panaikinti visą pinigus siurbiančią biurokratiją: … likviduoti Švietimo ir mokslo ministerijos Mokslo ir studijų departamentą”. Turbūt visi dar prisimename, kad ne taip seniai panašiai jau yra buvę: mokslo ir studijų institucijoms Vyriausybėje kurį laiką visai niekas neatstovavo. Tokia padėtis paradoksali - iš valstybės reguliavimo sferos dingo gana plati šalies piliečių veiklos sritis, kuriai ypač reikalingas valstybės dėmesys ir parama (lėšos mokslui ir studijoms!), o pareigūnų, kurie Vyriausybėje atstovautų mokslo ir studijų interesams, taigi dalyvautų ir formuojant biudžetą - neliko. Kiek vėliau visa tai buvo patikėta ministrui be portfelio (be ministerijos), tačiau ir tai nepasiteisino - vieno žmogaus atstovavimas buvo nepakankamas. Tad negi siūloma grįžti atgal? Perfrazuojant Jono Rubiko mintį “Mokslininkas nejunta šių (čia aptariame ŠMM Mokslo ir studijų departamento - V.B.) įstaigų poveikio, nebent kai tiksliai pagal biurokratinę formą reikalaujama ataskaitų”, galima sakyti, jog tikrai pajustų, jeigu Departamentas būtų visiškai likviduotas. Tik bijau, kad sukeltosios emocijos būtų toli gražu ne teigiamos... Galima būtų diskutuoti apie šio departamento darbuotojų skaičių, patirtį, prisiimtas ar neprisiimamas funkcijas ir pan., tačiau tokių klausimų straipsnio autorius nekelia, tad čia jų neaptarinėsime ir mes.

“…mokslas, jo organizacija turi būti pačių mokslininkų, o ne valdininkų ar seimūnų rankose,” - citata iš to paties straipsnio. Sakyčiau mintis vėl utopinė - neįgyvendinama. Jei mokslininku laikysime ne tik mokslo laipsnį turintį (kaip jis apibrėžiamas LR Mokslo ir studijų įstatyme), bet ir aktyviai mokslo baruose besidarbuojantį asmenį, tai jis perėjęs nuo tiesioginio iki tol dirbto mokslininko darbo prie mokslo organizavimo darbų nori nenori tampa valdininku. Ar dėl tokios formalios metamorfozės jis turi tapti persona non grata?

Straipsnyje yra minčių, kurioms sunku nepritarti. Viena jų: “būtina nustatyti naują disertacijų gynimo tvarką”. Šiuo metu esama tvarka atrodo išties gluminančiai: doktorantūros komiteto nariai priima ir vertina iš esmės savo pačių darbą (komitetas ar bent vadovas - idėjos generatorius, disertantas - tos idėjos įgyvendintojas, taigi beveik visi jie yra kūrinio - disertacijos - bent jau neformalūs bendraautoriai). Įdomu, kaip komiteto nariai turi vertinti disertanto ir savo pačių darbo rezultatus, kai iš anksto žino, jog už prastai įvertintą (= prastai atliktą) darbą patys pasisiūlys save nubausti (nebetvirtinti disertacijų gynimo komitetų nariais)? Neabejodamas tokios tvarkos ydingumu, negaliu pritarti gerbiamo dr. J. Rubiko siūlomam pakeitimui - koncentruoti visų specialybių disertacijų gynimą tik dviejose-trijose tarybose. Tai reikštų mokslininkų atestacijos savotišką monopolizavimą. Kokios garantijos, kad sukurtosios monopolijos į dienos šviesą leis tik gero lygio daktarus? Kas atsitiks, jei jos ims propaguoti prasto (bet greito!) mokslinio darbo madas, prie kurių jau dabar aiškiai linkstama? Nepamirškime, kad bet kurios srities monopolijos ir monopolistai normalioje visuomenėje nėra pageidautini dėl visiems gerai žinomų priežasčių. Beje, disertacijų gynimo tvarka yra nustatyta Vyriausybės nutarimu. O jį Vyriausybei parengė ekspertas - Lietuvos mokslo taryba. Tad kaltininkų dėl tokios tvarkos (o greičiau - netvarkos) ieškoti pernelyg aukštai, tikriausiai, nereikia.

Manyčiau, kad būtų labai naudinga, kad, nors trumpam atidėję nepabaigiamus darbus į šalį, mokslininkai rastų šiek tiek laiko pamąstyti ir atvirai išdėstyti savo mintis apie problemas, keliamas dr. Jono Rubiko straipsnyje “Kas pagaliau yra mokslas”, apie tai, ko mums išties reikia, o ko - ne, kad Lietuvoje turėtume tokį mokslą ir tokias studijas, kokios niekam nedarytų gėdos, kad dėl jų nereikėtų prieš nieką raudonuoti ar dangstytis lengvai išsklaidomų miglų uždangomis apie nepaprastai aukštą lygį.