Tik ką Rūta Staliliūnaitė kartu su kitomis aktorėmis iš Kauno skaitė ištraukas iš Dalios Grinkevičiūtės atsiminimų knygos “Lietuviai prie Laptevų jūros”, kur klausytojai buvo jei ir ne patys tos kančių knygos personažai, tai bent jau tuos pačius ar bent labai panašius išgyvenimus patyrę žmonės. Kai kurie jų gimę prie tos pačios Laptevų jūros, ir šiandien, ko gero, yra plėšomi labai prieštaringo jausmo, nes jeigu savo Tėvyne ir laiko Lietuvą, tai gimtinė jiems visiems laikams išliks Jakutija. Tą tolimą deimantų kraštą, kur ilsisi daugelio mūsų tėvynainių kaulai, “Lapteviečių” brolijos nariams šiandien primena Rumšiškėse tarp pačių lietuviškiausių gryčių, trobų ir pirkių stovinti jakutiška jurta. Labai savotiškas lietuvių tremties kelių simbolis. Kasmet prie šio simbolio lapteviečiai mini Vilties ir gedulo – savo brolybės dieną. Dažna šių renginių dalyvė – aktorė Rūta Staliliūnaitė. Ne šiandien ir ne vakar į diktofono juostelę įrašytas šis pokalbis. Tačiau visai netoli nuo jakutiškos jurtos, aktorei dar nespėjus net gerai atsigauti nuo ledo pragaro išgyvenimų – tokia ta Dalios Grinkevičiūtės atsiminimų sugestija. Vis neprisirengdavau parengti šio pokalbio spaudai. Lyg ir tausotas ypatingesnei progai. Bet ar bus tinkamesnė už artėjančią Vilties ir gedulo dieną? Man nekyla abejonių, jog su mūsų iškilios aktorės ir asmenybės mintimis bus įdomu susipažinti pirmiausia kūrybinės srities atstovams, nes juk būtent dėstytojai, pedagogai, lektoriai, įkopę į tribūną ir bendraujantys su auditorija, jau savaime tampa truputį ir aktoriais, labai savotiško kūrybinio proceso dalyviais. Bet geriau suteikime žodį mūsų aktorei Rūtai STALILIŪNAITEI.

Laukėme knygos – kaip išganymo

Oi, labai paprastais. Kai tik “Metų” žurnale buvo paskelbta, kad rasti Dalios Grinkevičiūtės atsiminimai. Regis, išgirdau kažką skaitant, o gal ir pati perskaičiau tų atsiminimų fragmentą apie Mamos perlaidojimą. Sustingau kaip angies įkirsta ir laukiau, kada pasirodys knyga. Tačiau Kauno knygynuose pradėjau tos knygos ieškoti gerokai pavėlavusi. Matyt, nenugirdau tiksliai, kada ji turėjo išeiti, puoliau ieškoti, kai knyga jau buvo iš knygynų išnykusi. Šiaip ne taip per knygos bičiulių draugiją pavyko gauti 7 egz. – tiek, kiek reikėjo mūsų aktorių grupei. Galbūt ir anksčiau buvo galima pradėti šiuos atsiminimus skaityti, bet mūsų aktorių grupė juk taip ir vadinasi - “Literatūros skaitymai”. Todėl tiesiog laukėme, kada gausime tą D. Grinkevičiūtės knygą “Lietuviai prie Laptevų jūros”.

Vėluojančių gyvenimo traukinys nelaukia

Man teko dalyvauti viename pokalbyje, kuriame buvo tarsi mėginama lyginti Anos Frank “Dienoraštį” ir Dalios Grinkevičiūtės atsiminimų knygą. Bet negaliu pritarti tokiam lyginimui. Graikų, Šekspyro tragedijos, Juozo Grušo tragedija “Herkus Mantas”. Kuri iš jų didesnė? Kaip jas sulyginti? Kaip galima lyginti tragedijas! Tragedija yra tragedija, ar vieną žmogų išniekino, prikalė prie kryžiaus, ar visą tautą. Buvo kalbėta, atseit, tos mergaitės Anos Frank atsiminimai skaudesni, baisesni, pasauliui daugiau žinomi. Tai dėl to, kad parašyta kita kalba – ne lietuvių – knyga bematant apskriejo pasaulį. Dabar mūsų reikalas tą patį padaryti su D. Grinkevičiūtės knyga. Tai kas, kad pavėluotai. Gyvai esant Daliai buvo užčiaupta burna… Po mirties rasti paslėpti autentiški 1949-1950 m. prisiminimai išvydo šviesą tik 1997 m. Jie šiurpūs… Tegul bus verčiamas kitas tragedijos puslapis – ir kitos tautos. Kalbos barjerai yra didelis trukdys, negi kas tyčia tą dėmesį slopintų.

Kas bloga – lai išblės?

Tai, ko gero, ir yra skaudžiausia. Jeigu kito žemyno gyventojas, kad ir atvykėlis, negali įsivaizduoti lietuvių tautos patirtų Sibiro kančių – tai viena. Bet mes, žinodami, kas tai yra žiemos speigas ir alkis, suvokdami tos tragedijos mąstą, staiga pasakome: “Ai, pamanyk - nusibodo. Užteks apie tai kalbėti…” Kaip toje pramoginėje dainoje: “Kas gera – prisiminkime, kas bloga – lai išblės”. Mane tai žeidžia. Galbūt tai tam tikras mano prigimties bruožas – atsiminti visa tai, kas buvo, galbūt profesinis bruožas – sudaryti sau kitas aplinkybes, net jeigu pati to nesi patyrusi, kad suprastum, kad išjaustum...

Bet gal čia veikia ir tam tikras savisaugos instinktas? Gal mūsų tauta tik dėl to ir išliko, kad kai kuriais istorijos momentais savo didžiąsias nuoskaudas ir kančias sugebėdavo užmiršti? Vien tik gedėdamas, klūpodamas – taip niekad ir neišsitiestum.

Mano užsimiršimas galėtų būti komentuojamas taip: nedraskyti kruvinos žaizdos, nespekuliuoti ja, nepiktnaudžiauti atsiminimu, bet savo širdyje nešioti ir atsiminti iki gyvenimo pabaigos, kas tai yra. Jeigu turėčiau vaikų ar anūkų, kaip aš galėčiau jiems neišaiškinti, kas tai yra, kas buvo?!

Gerbiamoji Rūta (leiskite taip Jus vadinti), juk visa Lietuva – Jūsų vaikai, nepaisant žmonių amžiaus, pareigų ir gyvenimo patirties. Juk visi kartu mes gyvenome, džiaugėmės, mylėjome ir kentėjome su Jūsų scenoje sukurtais personažais. Augome kartu su Jūsų – ir mūsų - herojais.

Jeigu drįstu taip galvoti, tai ir einu pas juos, šituos žmones, ir siūlau jiems pasiklausyti.

Kitų tautų ir gedulo rūbas baltas

Kitų tautų ir gedulo rūbas baltas, o ne juodas. Šiandien per radiją išgirdau puikią kalbą apie tai, apie ką dabar diskutuojame – apie lietuviškąjį Rūpintojėlį. Tarytum būtumėte girdėjęs ir dabar pratęstumėte pokalbį. Man regis, ir ten buvo kalbėta apie tremtį. Kalbėjo kunigas, aptarinėjo, kodėl mūsų Rūpintojėlis toks liūdnas. Anot jo, gerai, kad mūsų Rūpintojėlis liūdnas. Jis toks yra mūsų, nes mums būdingas tam tikras graudumas visur – saulėlydyje, saulėtekyje ir mūsų charakteryje. Todėl ir mūsų Dievulis liūdnas: rymo galvelę palenkęs.

Toks Dievulis, o kaip mes patys turime atrodyti?

Taip, kaip atrodome. Beje, minėtame pokalbyje buvo pasakyta, jog mums labiau būdinga galvoti apie vakardieną, o ne rytdieną.

Labai panašu į Lietuvių katalikų mokslų akademijos prezidento vyskupo Jono Borutos SJ išsakytą mintį minint dr. Adolfo Damušio 90-metį. Mes labai linkę grimzti į vakarykštės dienos prisiminimus, o reikėtų nepamiršti žvelgti ir į priekį, - tokia buvo vyskupo, turinčio ir fiziko išsilavinimą, mintis.

Aš neadoruoju liūdesio, nesakau, kad reikia verkti, užsižaisti skausmu, kančia, neduokdie, spekuliuoti ja. Aš tik sakau, kad to negalima užmiršti, išsižadėti.

Esu žmogus, kuris tarp švenčių vaikšto

Tai ne visai mano pastebėjimas. Girdėjau tvirtinant Vidą Žalakevičiūtę, garsaus mūsų kino režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus dukterį. Ji gyvena Lenkijoje ir su tuo faktu nuolat susiduria. Kodėl ji sukūrė filmą “Žiūrėk, Lietuva”? Žiūrėk, klausyk, neišsižadėk, neužmiršk, juk ir Tave buvo prikalę prie kryžiaus.

Noriu pratęsti šią Jūsų mintį. Prieš savaitę teko lankytis Panerių memoriale. Ten yra atskiri paminklai lietuviams, lenkams, žydams. Prie paminklo lenkams gėlės, visur prikaišyta žvakučių ir visos dega. O prie lietuvių paminklo – tuščia. Nėra net nuvytusios gėlytės.

Mums būdingi vajai. Paskelbs, kad tai yra šventė – bus uždegta milijonas žvakių. O nuo šventės iki šventės gali net neaplankyti, nepadėti nei gėlės, nei žvakelės. Mane tas siutina, aš esu žmogus, kuris tarp švenčių vaikšto. Į minią aš retai kada einu, nes ten nieko netrūksta, viskas padaryta. Bet kai niekas prie paminklo nenueina… Vieną kartą iš manęs net dailininkas Petras Stauskas juokėsi. Sako: “Tai ką, tau nereikia, kad tave matytų?”

O iš tikro, ar nereikia? Juk esate ne šiaip moteris – aktorė. O aktorę turi žmonės matyti.

Vadinasi, aš ne aktorė - savo prigimtimi.

O kas tada esate - savo prigimtimi? Atsiprašau už įkyrumą.

Aš nežinau. Norėjau būti gydytoja.

Norėjote būti kūno gydytoja, o teko gydyti sielas.

Todėl man visą gyvenimą buvo labai sunku išeiti į sceną. Tekdavo peržengti tą barjerą, kai eini rodytis sąmoningai, dar siūlydamas temas, traktuotes, pagaliau save patį - kaip kūrėją. Oi, kiek tai daug man kainavo! Studijų metais gaudavau labai daug barti, kad aš neatsiveriu, kad visą laiką kažko bijau ir užsidarau savyje. Pagaliau teatre teko apsispręsti: arba atsiverti, arba išeiti. Arba - arba. O artiste irgi norėjau būti, kad ir su baime.

Aktorius – pats sau instrumentas

Taip. Pagauti, priversti būti su tavimi, užsimiršti ir vesti ten, kur tu kvieti. Taip, teatro ir apskritai meno magija yra dieviška. Aš taip tikėjau.

Teatro, meno magija – tai puiku. Bet kaip Jūs įveikiate pradinio momento sunkumus – erdvės baimę, tą publikos ar auditorijos natūralų pasipriešinimą (žiūrovų dėmesį juk reikia užvaldyti). Man regis, ypač svarbūs pirmieji aktoriaus ištariami sakiniai, gal net žodžiai. Ko gero, visi kalbantys auditorijai, ne tik aktoriai, bet ir lektoriai, dėstytojai, paskaitininkai yra išgyvenę šį jausmą.

Kęstutis Genys, amžiną atilsį mano Karalius ir partneris, mano kolega, prieš sunkiausius mūsų vaidinimus persižegnodavo. Kartais abu tai padarydavome.

Tai būdavo tam tikras ženklas, ritualas, o gal išgyvenimas?

Tai vidinė reikmė. Ta pati baimės, atsakomybės išraiška. Niekada nežinai, pavyks ar nepavyks. Kadangi esi pats sau instrumentas. Paspausi “pedaliuką”, o ar atsilieps? Nežinia. Tai ir prašai pagalbos iš dangaus.

Kleopatra glūdi kiekvienoje moteryje

Aš vaidinau Egipto karalienę Kleopatrą. Nebuvau Egipte, tik skaičiau apie jį.

Gal Kleopatra glūdi kiekvienoje moteryje, todėl čia paprasčiau?

Skaitau tekstą, o išvystytas aktoriaus asociatyvus mąstymas bemat kuria regėjimus. Tolimos ir artimos asociacijos – jos maitina, kaip šaltinis. Be šito menininkas - nė iš vietos.

Tikriausiai taip pat buvo ir su Barbora Radvilaite, Jūsų aktorinio gyvenimo bene aukščiausia viršukalne. Juk negyvenote XVI amžiuje, kaip ir mes visi. Kita vertus, juk ne renesanso epochos žmonėms, o savo amžininkams perteikiate tų senų laikų asmenybių, o gal, teisingiau pasakius, dabarties mūsų išgyvenimus, asmenines dramas.

Buvau Vavelyje, mačiau karališkąsias menes ir gobelenus. O Kleopatra… Yra toks aktorių posakis – aš duotomis aplinkybėmis. Milijonai žmogaus sielos klavišų – kuris atsilieps? Ir ar išvis atsilieps? Čia visas mūsų profesijos sunkumas – užimti kito vietą. Nors, regis, tai krikščioniškas dalykas, nereikia nė artistu būti. Suspėti duoti tada, kai tavęs dar nepaprašo. Apie tai prieš šį renginį kalbėjome ir su “Lapteviečių” brolijos pirmininku Jonu Markausku. Jeigu duosi tada, kai tavęs paprašė, tai tu jau pavėlavai. Turi duoti anksčiau. Kaip dieviška!

Barboros keliai į Lietuvą

Barbora atėjo į Lietuvą 1972 m. gausybe kelių: Juditos Vaičiūnaitės ”Kanonas”, Juozo Grušo pjesė, Jono Jurašo spektaklis Kauno dramos teatre, Vlado Vildžiūno plastinė skulptūra Vilniaus senamiestyje. Pagaliau mus pasiekė ir lenkų istoriko Kuchovičiaus knyga “Barbora Radvilaitė”, kurios ligi tol nežinojome. Pati epocha kuria, siūlo. Anądien per radiją kalbėjo Sigitas Geda ir prisipažino, kad tokių kalbų, kokias jis sakė Atgimimo pradžioje ar kulminacijos metu, Sąjūdžio sparnuotu laiku, jis šiandien nebepasakytų. Jis turi galvoje laiką. Laikas subręsta temai, laikas subręsta įvykiui. Taip yra, taip turi būti.

Koks laikas šiandien?

Šiandien sunkus laikas. Ar jis yra laukimo, kažko, kas dar kartą turėtų įvykti? Ar jis nesusivokimo, kažkokio dužimo laikas. Ar čia reikia atsižadėjimo, ar vėl pasiaukojimo? Sumaišties laikas. Persikeitimo.

Norinčiam dirbti darbo užteks

Dabar publiką nusinešė kiti dalykai. Publiką nusinešė gatvės įvykių, mitingų teatras. Jis išplėšė žiūrovą iš uždarų erdvių. Anuomet jokios knygos nebeskaitydavau – tik laikraščius, žurnalus. Mūsų akivaizdoje gyvenimas, anot Šekspyro, tapo didžiąja scena.

Visi toje gyvenimo scenoje turėjo savo vaidmenis. Bet dabar daugelis žmonių pasijuto nereikalingi, Lietuvoje neberanda vietos.

Reikalingi. Tiktai gal tų ambicijų reikėtų atsižadėti. Dieve, kiek šiandien Lietuvėlėje yra veiklos! Pavyzdžiui, važiuoju dabar į savo kaimą. Praėjusiais metais susitarėme su vaikais sutvarkyti miestelį – Pašušvį, prie Grinkiškio už Kėdainių, už Gudžiūnų. Miestelis nepaprasto grožio, šiaip jau Vidurio Lietuvos lygumos, bet jis tarp kalvelių ir gražių lankų. Ir toks šiukšlinas. Tarsi nemylimas. Visada šitaip buvo. Taigi norinčiam dirbti visada atsiras darbo.

Šioje vietoje pokalbis nutrūko. Lapteviečių renginio dalyviams greičiausiai pabodo iš tolo pasyviai stebėti, kaip žurnalistas kamuoja jų mylimą aktorę, todėl be didelių ceremonijų priėjo, paėmė Rūtą už rankos ir nusivedė gerti arbatos su šakočiu. Toksai gyvenimas.