Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Birželio mėnesį vyks Lietuvių katalikų mokslo akademijos (LKMA) suvažiavimas. Tai puiki galimybė bent mintimi kita pristatyti ir vieną šios Akademijos atkūrėjų pokario metais užsienyje – Romos popiežiškojo Grigaliaus universiteto profesorių emeritą kunigą Antaną LIUIMĄ SJ. Jis ištisus 33 metus vadovavo Akademijai, suprantama, yra jos tikrasis narys. Šių metų sausio 28 d. profesoriui sukako 90 metų, tačiau nebodamas metų naštos jis atvyko į Lietuvą, dalyvavo daugelyje visuomeninių ir mokslo bendruomenės renginių. Dalyvavo ir jam skirtos parodos Vilniaus universiteto bibliotekoje atidaryme. Žodžiu, profesorius dar labai guvus, gyvo proto – tokį jį visados ir norime matyti. Pokalbio pirmojoje dalyje garbusis svečias prisiminė LKMA atkūrimo pastangas ir iniciatorius, taip pat ir šios Akademijos narių mokslo darbus. Tęsiame pradėtąją temą ir toliau.

Labiausiai vertino humanitarinius darbus

Visi buvo vertingi. Svarbiausi mums buvo humanitariniai darbai, ne tikslieji ir gamtos mokslai. Taip kaldavome į galvas rengdami programą. Mat gamtos ir tikslieji mokslai, ta pati matematika ar medicina nesiskiria, vienoda visur, šių sričių net ir komunistai Lietuvoje nefalsifikavo. O istoriją falsifikavo. Ypač prof. Zenonas Ivinskis tai pabrėždavo ir vis kaldavo, jog tai labai svarbus dalykas - duoti atsaką, pateikti tikrą tiesą. Tai štai filosofinius ir teologinius darbus ypač vertinu, neišskirdamas nė vieno kurio atskirai, kadangi Katalikų mokslo akademija užsiėmė svarbiais reikalais.

Jums teko bendradarbiauti, gal ir artimiau bendrauti su istoriku prof. Zenonu Ivinskiu. Prisimenu, kaip 1998 m. spalio 2 d. Antakalnio kapinėse, Vilniuje, buvo perlaidoti iš Vokietijos atvežti profesoriaus palaikai. Ką Jūs galėtumėte pasakyti apie prof. Z. Ivinskį, koks jis buvo žmogus?

Labai puikus žmogus, tikintis katalikas ir žymus mokslininkas. Tik, gaila, per anksti mirė. Gal kalta ir lietuvių visuomenė, kad vėlai juo pasirūpino. Juk profesorius dėl pragyvenimo turėjo eiti dirbti pas vokiečius. Ten įsitraukė ne tik į Baltijos tyrimų instituto darbą, bet ir į Bonos universiteto (1963-1971) veiklą. Tai buvo svarbus laimėjimas, bet kartu reikėjo ir didelių pastangų. Z. Ivinskis vokiečiams jau turėjo dėstyti ne lietuvišką istorijos supratimą - reikėjo pragyventi. Taigi teko šiek tiek šalintis ir lietuviškos veiklos.

Paskui Z. Ivinskiu susirūpino Amerikos lietuvių fondas, skyręs jam pensiją ir net pasamdęs sekretorę. Bet jau buvo paskutiniai profesoriaus gyvenimo metai, liga buvo įsigalėjusi. Todėl jo pradėtieji tomai liko nebaigti. Buvo pasižadėjęs vokiečiams parašyti “Lietuvos istoriją”. Lietuvių katalikų mokslo akademija išspausdino jo Rinktinių raštų 4 tomus, ir tai buvo toli gražu ne viskas, ką autorius buvo sumanęs parašyti.

Be mecenatų tų knygų nebūtų buvę

Panašiai kaip Zenonas Ivinskis ir Antanas Maceina įsitraukė į vokiečių universiteto veiklą. Jį labai rėmė prelatas Pranciškus Juras iš JAV. Pastarasis dar jaunas išvyko į JAV, gavo kunigystę ir buvo Lawrenc parapijos klebonas. Labai rėmė ir Z. Ivinskį, bet ypač A. Maceiną, išleido visus jo veikalus. LKMA taip pat yra išleidusi Stasio Šalkauskio “Pedagoginių raštų” du tomus ir, ko gero, pasistengus galima būtų surinkti ir trečią tomą. Istoriko Tėvo Viktoro Gidžiūno OFM (pranciškonų ordino lotyniškas trumpinys. - Red. past.) veikalų taip pat išleisti 4 tomai: 3 tomus išleido LKMA, o ketvirtasis buvo išleistas Istorijos institute. Lėšomis jį daug rėmė p. Angelė Avižonienė, istoriko prof. Petro Avižonio žmona, kuri, kaip ir Lietuvių fondas, prisidėjo išleidžiant knygas.

Suprantu, jog Lietuvių katalikų mokslo akademijos svarbiausi tyrinėjimų “taikiniai” ir buvo Lietuvos istorija bei, matyt, teologija?

Teologija, Lietuvos istorija, sociologija. Su sociologais buvau mažiau asmeniškai pažįstamas, bet laiškais tekdavo susirašinėti. Iš gamtos mokslų atstovų norėčiau paminėti Bronių Povilaitį, taip pat ir L. Pastero institute Paryžiuje dirbusį mediką prof. Vytautą Pavilanį. Su juo teko bendradarbiauti.

Svarbu buvo ne tik tuos veikalus parašyti, leidinius sudaryti, bet ir juos išleisti. Tai būtų neįmanoma be mecenatų iš JAV paramos. Prelatą P. Jurą jau minėjau, be jo didelę paramą teikė Šenandorio klebonas prelatas Juozapas Karalius, taip pat ir dr. prelatas Ignas Urbonas. Žinoma, vieną kitą tūkstantį pridėdavo ir Lietuvių fondas. Seniau vieną tomą išleisti kainuodavo apie 3 tūkst. dol., o vėliau tos išlaidos labai padidėjo. Pagaliau tomas tomui nelygu, kai kurios knygos kartais sudarydavo 800-900 puslapių. Atsimenu, kartą už vieno tomo išleidimą teko sumokėti 36 tūkst. dolerių.

Kokie buvo tų leidinių tiražai?

Platindavome ne per knygynus, bet užsisakiusiems - kad nereikėtų krauti, sandėlių samdyti. Iš pradžių buvo siunčiama knyga ir paaiškinimas su klausimu: ar sutinkate, kad Jums būtų išsiųstas toks išleistas tomas? Kai žmogus gaudavo užsakytą tomą, sumokėdavo ir nurodytą kainą. Platintojams tekdavo 30 proc. Žinoma, tos knygos nebuvo pigios, nes tiražas nedidelis. Katalikų mokslų akademijos narių buvo 200-230, dar prenumeratorių susidarydavo kokia šimtinė. Siųsdavome ir nemokamų egzempliorių, taigi išplatindavome iki 450-500 egz.

Ar tekdavo palaikyti ryšius su Romos, apskritai Italijos mokslininkais?

Kad nebuvo laiko megzti tuos ryšius. Viską koncentruodavome į vieną tikslą: norint organizuoti ir pasirengti suvažiavimui tekdavo parašyti 100-150 laiškų. Norint išleisti suvažiavimui skirtą tomą - vėl tiek pat ar net daugiau tekdavo tų laiškų parašyti. (Prof. A. Liuima LKMA reikalais kasmet parašydavo po tūkstantį ir daugiau laiškų. – Red. past.)

Be Dievo meilės, ir Tėvynės meilė - be pamato

Buvo skaitančių korektūras, ir aš pats skaitydavau. O redaguoti jau man pačiam tekdavo. Kartais gaudavome ir puikaus turinio straipsnių, bet trūkdavo cituojamo autoriaus vardo, išleidimo metų ar kitų duomenų. Tekdavo ieškoti, papildyti. Universitete paprasčiau, yra bibliotekos. Kad ir Britų muziejaus biblioteka - yra šimtas tomų, į kuriuos ir visos lietuviškos knygos įtrauktos. Lengva identifikuoti, rasti papildomų duomenų. Bet visur reikia darbo, darbo ir darbo. O apie jokį atlyginimą nė kalbos nebuvo: dirbome Lietuvai. Juk prie Dievo meilės priklauso ir Tėvynės meilė.

O kuri meilė stipresnė?

Dievo meilei pirmenybė. Be Dievo meilės, ir Tėvynės meilė - be pamato, be tikslo, nes tai - Dievo duota vertybė. Kai š. m. vasario 6 d. teko dalyvauti Lietuvos istorijos institute prof. Vytautui Merkiui skirtos knygos pristatymo renginyje, tai man buvo įdomu įsitikinti, kad visos ir mūsų pastangos yra apmokėtos. Dirbta ne veltui. Dabar Lietuva - nepriklausoma valstybė. Ir Lietuvos istorijos institutas stiprus. Mūsų buvo varge dirbama ir iš paskutiniųjų jėgų.

Šalies istorija – tautos dvasios kūrinys

Didelė dalis - taip, bet antraeilių, trečiaeilių fondų dar daug ir jie netyrinėti. Prieš kelerius metus miręs istorikas prof. kun. Paulius Rabikauskas SJ rinko medžiagą ir siekė parašyti Lietuvos jėzuitų provincijos ir Vilniaus universiteto istoriją nuo pradžios, kai įkūrė jėzuitai, iki jėzuitų ordino uždarymo ir Edukacinės komisijos 1773 m. įkūrimo. Tai buvo ir ypatingas lietuvių provinciolo pageidavimas. Būtų buvęs lietuviškos dvasios kūrinys, o dabar visa ta universiteto istorija visiškai sulenkinta. Juk net ir Adomo Mickevičiaus “Ponas Tadas” yra tarsi ne Lietuvos, o Lenkijos - Šiaurės Lenkijos istorijos dalis. Juk taip?

Brandinti dvasios turtą

Ką gi aš galiu patarti? Brandinti savo turtą - dvasios turtą. Ir nepasiduoti svetimybėms, laikinoms madoms. Pirmiausia reikia suformuoti lietuvišką charakterį, įsisavinti visa tai, kas yra sukurta mūsų tautos moksle, ir tik tada dairytis, kuo dar visa tai galima iš užsienio vertybių papildyti, nes ir kitos tautos turi daug gero. Bet svarbiausia - neaplenkti savo. Kas yra gitara lietuviui ir dar bažnyčioje? Tai svetima propaganda. Iš šokių salės tą pačią nuotaiką pernešti į bažnyčią - čia jau tikrai didelė klaida.

Argi ne tas pats ir kituose kraštuose? Juk tai Vakarų vėjų atpūsta mada.

Vakarai tesižino. Mes esame lietuviai, o Lietuva - tai ne Vakarai.

Bet kaip išsilaikyti?

Reikia žiūrėti, kas mums yra sava, ir visa tai jaunimui perduoti. Neleisti jam vadovauti auklėtojams, bet auklėtojai turi vadovauti jaunimui. Negaliu suprasti ir tų kunigų, kuriems jau nereikia rožinio, nereikia klauptis, nereikia to ir ano. Žinoma, kad nebūtina. Bet ką duoda atsisakymas - tegu man pasako. Šito nėra kitur? Bet mes turime, mums brangu, tad ir palaikykime, kas mums brangintina.

1992 m. Kauno Vytauto Didžiojo universitete priimdamas garbės daktaratą, išgirdau ir tokią mintį: lietuvių tauta yra labai stipri ir daugelyje sričių jos atstovai buvo pirmeiviai. Štai arkivyskupas, dabar palaimintasis Jurgis Matulaitis, pasirodo, įkūrė pirmąją sociologijos katedrą. Lietuvis prof. Antanas Maceina pirmasis suformulavo nereliginės politikos sąvoką. Dabar Vatikanas plėtoja. Bet tie lietuviai buvo pirmieji, nors tuo metu ir labai puolami. Dvasingumo ne mums reikia mokytis iš kitų, bet kiti tegu mokosi iš mūsų.

Labai gerai pasakyta, nes sutvirtina kiekvieno jėgas mūsų kasdienėje veikloje. Ačiū Jums už šį iš anksto neplanuotą pokalbį po senosios Alma mater skliautais. Stiprios Jums sveikatos ir naujų darbų Tėvynės ir visų mūsų labui.