Tai tradicinė metinė Lietuvos mokslo istorikų konferencija, vykusi 2000 m. kovo 30-31 d. Filosofijos ir sociologijos institute, Vilniuje. Pirmąją dieną buvo nagrinėjama tematika “Filosofiniai ir sociologiniai tyrinėjimai, pasitinkantys informacinės visuomenės erą”. Pradėjo J. A. Krikštopaitis, kuris, dėstydamas savo temą “Informacijos samprata: pastabos ir interpretacijos”, supažindino auditoriją ne tik su pagrindinėmis informacijos sampratomis, bet ir jas susiejo su humanitarinėmis problemomis. Tai inicijavo tolesnio darbo pobūdį ir diskusijų įtampą. J. Morkūnienė pasiūlė savąją informacinės visuomenės viziją, o A. Juozaitis, aptardamas Brodskio ir Slaterdijko kūrinius, mėgino išryškinti ciniškumo apraiškas mūsų sujauktoje sąmonėje. K. Makariūnas nagrinėjo Lietuvos mokslo perspektyvas, kurias gniuždo dabarties realybė. D. Kirvelis išdėstė informacijos ir valdymo problemas, su kuriomis susiduria biologijos mokslai. A. Konickis iškėlė paradoksus, kurie iškyla mokslininkams publikuojant savo darbus. A. Vosyliūtė kalbėjo apie mūsų visuomenę, besiblaškančią tarp vartotojiškų poreikių ir tapatumo troškimo. Ją papildė B. Deksnys, nagrinėjęs interesų ir vertybių prieštarą, galinčią kilti informacinėje visuomenėje. Daug klausimų ir dėmesio susilaukė teisininkas G. Mesonis, kėlęs klausimą, ar informacinė visuomenė visuomet esti teisinė? A. Adomaitytė, išdėsčiusi savo tyrimų duomenis, sudarė galimybę pažvelgti į mokslo kaitą, vykstančią modernizmo ir postmodernizmo akistatoje. Programoje dar buvo K. Masiulio tema apie valstybės valdymo kliūtis.

Antroji konferencijos diena buvo skirta istoriniams tyrinėjimams. G. Ilgūnas pranešimą “Demokratijos siekis Lietuvoje 1918-1928 m.” paskyrė nepriklausomybės atkūrimo dešimtmečiui. Temos pavadinime nurodytas tarpukario Lietuvos dešimtmetis, o svarstymas derintas su naujuoju nepriklausomybės dešimtmečiu. Pranešėjas yra parašęs naujais ieškojimais paremtą knygą apie Lietuvos prezidentą K. Grinių, su kurio asmenybe susiejo ir demokratinį siekį. J. A. Martišius kalbėjo apie prof. Liubomiro Kulvieco mokslinį ir pedagoginį palikimą (jo mirties 5-ųjų metinių proga). Rusijos mokslų akademijos tęstiniame leidinyje “Fizikos ir mechanikos istorijos tyrimai” pasirodė žinomų Rusijos ir Ukrainos mokslininkų platus straipsnis apie prof. L. Kulviecą, iškeliantis jį į pirmąsias mechanikos istorijos tyrinėtojų gretas. Grupė konferencijos dalyvių pagerbė L. Kulvieco atminimą prie jo kapo Vilniaus Sudervės kapinėse. A. Nakas pranešime “Išeivijos inžinierių darbai pasaulinės veiklos akiratyje” atskleidė nuostabų lietuvių (daugiausia statybininkų) palikimą daugelyje valstybių po Antrojo pasaulinio karo. L. Klimka sužavėjo klausytojus netikėtais kraštotyros ekspedicijų Lietuvoje radiniais, kurių paskirtis dar nenustatyta. J. A. Krikštopaitis apžvelgė naujausius įvykius Lietuvos mokslo istorijos baruose, įsteigtą mokslo istorijos ir filosofijos magistrantūrą, tarptautinius mokslo istorikų kongresus, konferencijas, leidybos problemas. B. Railienė analizavo Andriaus Sniadeckio mokslinę veiklą, G. Žalūdienė – prof. J. Lukoševičiaus mokslinį darbų archyvą, V. Pocius – A. Macijausko pirmąjį 100 metų senumo lietuvišką Lietuvos žemėlapį. Atkakli ir pamokanti buvo A. Macijausko kova su caro valdžia dėl to žemėlapio likimo. J. Banionis kalbėjo apie prelatą A. Jakštą-Dambrauską kaip apie matematikos garbės daktarą. A. Ričkienė kalbėjo apie lisenkinę ideologiją biologijoje ir jos pasekmes botanikos studijoms, J. Rubikas – apie poveikį-atsaką biologiniuose vyksmuose.

Po pietų B. Deksnys atkreipė dalyvių dėmesį į savitą temą skaitydamas pranešimą “Sėlos dykra iki vidinės kolonizacijos (XII-XV a.)”. J. Navasaitis, remdamasis savo ilgamečiais metalurgijos senovės Lietuvoje tyrimais, šį kartą kalbėjo apie tai, kaip senovės baltai lydė plieną. E. Makariūnienė išdėstė P. Vileišio pirmojo lietuviško fizikos vadovėlio “Populiariszkas rankvedis Fyzikos”, kuriam praėjusiais metais sukako 100 metų, rankraščio kelius ir spausdinimo istoriją. R. Jankauskienė nagrinėjo chemiją ir senovės amatus Lietuvoje, M. Šalkauskas – cheminių virsmų sąmoningo valdymo raidą.

Savitas konferencijos paįvairinimas buvo R. Laužiko pranešimas “Šv. Mykalojaus bažnyčios kosmologinė erdvinės orientacijos interpretacija”. Konferencijos programoje dar buvo E. Gečiausko pranešimas “Vikingai aisčių teritorijoje” ir D. Kimtienės “Cheminių žinių pradmenys Lietuvoje”.

Jau keleri metai Lietuvos mokslo istorikų konferencijos metu įteikiamos Edmundo Čapo (JAV) stipendijos jauniems dar studijuojantiems mokslo istorikams. Tai garbingas E. Čapo pasirinkimas ir valia. Pabrėžtina, kad dar yra įsteigta ir E. Čapo kasmetė premija už geriausią jauno mokslininko straipsnį žurnale “Mokslas ir gyvenimas” mokslo istorijos tema. Šioje konferencijoje iškilmingoje aplinkoje stipendijos įteiktos doktorantams G. Žalūdienei ir A. Pukeliui.

Baigiamasis konferencijos akordas buvo prof. Romualdo Šviedrio (Niujorkas) paskaita “Žemdirbystės įtaka technologijos raidai (lyginamieji civilizacijų ypatybių svarstymai”). Žemdirbystės (Kinijoje, Vidurio Rytuose, Meksikoje, Pietų Amerikoje) buvo labai svarbus civilizacijos raidos etapas, nes nuo to laiko žmonės tapo sėslūs, ir labai pakito jų gyvenimo būdas. Tačiau kodėl ne visur, kur buvo sena žemdirbystė, sukurtos modernios technologijos – tokį pagrindinį klausimą kėlė pranešėjas. Viena pagrindinių priežasčių, anot. R. Šviedrio, - rašto racionalumas. Svarbu, kad raštas būtų sudarytas iš nedidelio skaičiaus elementų, kad jo nereikėtų beveik visą gyvenimą mokytis.

Jubiliejinių 2000-ųjų metų konferencija, kurios programa per dvi dienas vos galėjo būti išdėstyta, parodė, kad mokslo istorijos tyrimai Lietuvoje plečiasi. Buvo nagrinėjami įvairūs visų pagrindinių mokslų – matematikos, fizikos, chemijos, biologijos, geografijos, technikos – raidos klausimai, filosofijos ir sociologijos problemos. Daugėja jaunimo – magistrantų, daktarų, doktorantų tarpusavio bei tarptautinių ryšių.

Konferenciją parėmė minėtas E. Čapas, dr. A. Tupčiauskas ir UAB “Ventalta”.