Prof. Ona Voverienė

Prof. K. Sinkevičius dalyvavo visuomeninėje veikloje. Beveik 15 metų dirbo Tarpžinybinėje bibliotekų taryboje, iš pradžių įvairių komisijų, o nuo 1964 m. ir pačios Tarpžinybinės bibliotekų tarybos pirmininku. Daug metų buvo profesinės literatūros “Knygotyros” ir “Bibliotekų darbo” (vėliau “Tarp knygų”) redkolegijos narys, dalyvavo kuriant Lietuvos kultūros koncepcijos projektą (1990), vadovavo Lietuvos kultūros kongreso sekcijai “Knyga ir kultūra”, skaitė pranešimą ir parengė vieną iš kongreso rezoliucijų “Dėl Lietuvos bibliotekų būklės ir raidos perspektyvų”.

Prof. K. Sinkevičius dalyvavo 1988 m. gruodžio mėnesį vykusioje Lietuvos bibliotekininkų draugijos atkuriamojoje konferencijoje, paskelbusioje apie tos draugijos veiklos tęstinumą 1931-1941 m. Vadovavo LBD įstatų parengimo grupei. LBD suvažiavime, kuris vyko 1989 m. birželį, tie įstatai buvo priimti, prof. K. Sinkevičius išrinktas į LBD Tarybą, kaip LBD pirmininko pavaduotojas, vadovavo organizacinių ir finansinių reikalų komitetui, vėliau - Mokymo ir kvalifikacijos kėlimo komisijai.

Prof. K. Sinkevičius atstovavo Lietuvai 16 IFLA Generalinės tarybos sesijų, skaitė keletą pranešimų: “Aukštasis bibliotekininkystės mokslas Tarybų Lietuvoje” (35-oji sesija, 1969 m., Konpenhaga), “Universiteto bibliotekos vaidmuo rengiant studentą naudotis knyga” (kartu su bendraautore, 37-oji sesija, 1971 m., Budapeštas), “TSRS universitetų bibliotekų finansavimo sistema” (kartu su bendraautore, 39-oji sesija, 1973 m., Grenoblis), “Darbas su kadrais universitetų bibliotekose” (40-oji sesija, 1974 m., Vašingtonas), “Universitetų bibliotekų vaidmuo įgyvendinant nepertraukiamo lavinimosi programą” (42-oji sesija, 1976 m., Lozana), “Bibliotekininkystės tyrimai TSRS ir vidurinioji IFLA programa” (43-oji sesija, 1977 m., Briuselis), “Informatikos disciplinų vieta TSRS aukštojo bibliotekininkystės mokymo planuose ir programose” (47-oji sesija, 1981 m., Leipcigas). Profesorius buvo išrinktas į IFLA universitetų bibliotekų posekcijos ir bibliotekininkystės mokslo bei tyrimų sekcijos nuolatinius konsultacinius komitetus, skaitė paskaitas Jogailos (Krokuva) ir Karlo (Praha) universitetuose.

Kaip rodo įrašai prof. K. Sinkevičiaus personalinėse rodyklėse, jo idėjomis vadovavosi 196 specialistai – bibliotekininkai, knygotyrininkai ir bibliografai. Vieni jų buvo jo darbų bendraautoriai, kiti - diplomantai, pasirinkę prof. K. Sinkevičiaus temas diplominiams darbams (iš viso 91), treti – jo personalinių rodyklių sudarytojai ir straipsnių recenzentai bei autoriai, savo darbuose citavę Profesoriaus darbus. Man teko dirbti su prof. K. Sinkevičiumi neilgai, tik porą metų. Jis buvo mano habilitacijos darbo oponentas bei vėlesniųjų mano darbų recenzentas bei oponentas.

Stebino Profesoriaus plati erudicija, inteligentiškumas ir jį lydinti šviesa. Dėl to, kad Lietuvos mokslo legenda tapo bibliotekininkas, šviesuolis prof. Levas Vladimirovas, taip pat turime būti dėkingi prof. Klemensui Sinkevičiui.

Nuoširdus susižavėjimas savo kolega jaučiamas K. Sinkevičiaus to meto publikacijose, kai prof. L. Vladimirovas dirbo JTO Dago Hameršeldo bibliotekoje.

Kiekvienas susitikimas su prof. Klemensu Sinkevičiumi yra šventė, malonus atradimas. Štai kelios jo mintys apie disertaciją: “Aš disertaciją savitai suprantu. Tai mokslinės minties potencialas, sugebėjimas faktų ir reiškinių virtinėse atrasti kai ką nauja, kai ką iš paviršiaus nematomą. Disertacija – tai sugebėjimas žvelgiant į marias matyti ne tik vandenį” (“Tarp knygų, 1995, Nr. 11, 3-4 p.).

Viename disertacijos gynimo posėdyje Profesorius vėl grįžo prie disertacijos temos. Jis nustatė kelias disertacijų rūšis: gali būti “stogo disertacija”, kai ją rengiantysis pasiekia savo išgalių viršūnę ir ji lieka didžiausiu jo gyvenimo laimėjimu; “pylimo disertacija”, kai disertantas perima medžiagos kaupimo ir analizės meną, išmoksta atlikti eksperimentus ir pasiekto lygio laikosi ir po disertacijos gynimo. Trečioji rūšis – “kopos disertacija”: disertantas tarsi užsiropščia ant didžiausios pajūrio kopos ir pamato bekraštę jūrą, tačiau ne kaip vandenį, o kaip “gyvą žaizdą”, kaip “vaizdą soneto ar rondo”.

Diskusiją apie mokslininkų vaidmenį visuomenėje Profesorius šitaip apibendrino: “Žmonės kaip trigonometrinės funkcijos: vieni jų kaip sinusai ir kosinusai, neišlenda iš pareigų apibrėžto lauko, kiti kaip tangentai ir kontangentai –prasiveržia per tą lauką, siekia nežinomos begalybės. Ir tik jie užtikrina gyvenimo “pažangą” (“Bibliotekų darbas”, 1989, Nr. 6).

Įdomi Profesoriau mintis apie mokslo raidą: “Mokslas nustoja vystytis ir ima stabarėti bei miršta, kai jo teiginiais nustojama abejoti. Mokslas apie žmonijos ateitį – istorija nėra išimtis” (“Tarp knygų”, 1998, Nr. 10). Man visada atrodė, kad Profesorius yra vienišius. Net ir didžiausiam šurmuly. Vienišas Riteris, skleidžiantis aplink save šviesą, neįsileidžiantis į savo sielą nieko, išskyrus pačius artimiausius žmones. O gal tai ir yra tikroji knygiaus, Bibliotekininko esmė. Kaip rašė E. Untulis: “…jei bibliotekas laikome žmonijos dvasinių turtų saugyklomis, jose dirbantys žmonės be jokių išlygų privalo būti šviesa, kurios spinduliuose tie lobiai sužėri kviesdami kiekvieną”.

Išlikite amžinai toks, Profesoriau. Tegul 2000-ųjų metų šviesa ir ramybė papildo Jūsų sielą, o Jūsų rašomi darbai taurina mūsų gyvenimą.