Gediminas Zemlickas

Tęsiame rašinį apie Klaipėdos universitete vykusią probleminę diskusiją "Kokios reikia mokslo ir studijų statistikos". Pokalbyje dalyvavo Lietuvos statistikos departamento, valstybinių bei mokslo institucijų vadovai, mokslininkai.

O kiek valstybė gauna iš mokslo?

Nuo 1991 m. Valstybinis patentų biuras perėmė buvusio Išradimų ir atradimų reikalų komiteto funkcijas ir dirba kaip registracijos įstaiga, registruojanti išradimus ir išduodanti išradimų patentus, kuriuos Lietuvoje gauna tiek mūsų, tiek užsienio pareiškėjai. Taigi kiek paraiškų įteikta, iš kokių institucijų, kas pareiškėjai - šią informaciją biuras kaupia. Tačiau kaip toliau tie išradimai realizuojami, kiek parduodama licencijų, kiek už jas ar perleistus patentus “tenka” savininkui - universitetui ar kitai mokslo įstaigai - tokios statistikos valstybės mastu neturima. Nėra centralizuotų duomenų ir apie naujos technikos įsisavinimą, inovacijų taikymą.

Per nepriklausomybės laikotarpį šalyje išduota daugiau nei 2200 patentų, iš jų pusė - užsienio pareiškėjams. Licencinės sutartys sudarytos tik su 42 patentų savininkais ir daugiau kaip 80 patentų perduota. Ši prekyba technologijomis pradėta 1995 m. Tais metais buvo sudaryta 12 licencinių sutarčių, 1996 m. - 10, 1997 m. - 10, 1998 m. – 3, 1999 – 7. Čia mokslo institucijos neišskiriamos nuo pramonininkų. Valstybinio patentų biuro metinėse ataskaitose, taip pat ir biuro interneto svetainėje galima rasti ir papildomų duomenų apie pareiškėjus, kaip ta statistika pasiskirsto pagal sritis ir pan.

Kalbant apie mokslo įstaigas, akivaizdu, jog išradybos veikloje ir pagal gautų patentų skaičių nuo seno pirmauja Kauno technologijos universitetas, šiuo požiūriu gerokai aplenkiantis kitas institucijas. Ketvirtoje vietoje - Biochemijos institutas, penktoje - Biotechnologijos institutas “Fermentas”, šeštoje - Chemijos institutas, o toliau išsidėstę pramonės atstovai - Mažeikių “Nafta”, bendrovė “Katra”, o už jų - Lietuvos maisto institutas, Kauno medicinos universitetas ir t. t. Nedaug patentų gavęs Vilniaus Gedimino technikos universitetas šiame sąraše tėra 23 vietoje. Paminėsime, kad 32 vietoje “Vilniaus degtinė”, 33 - Lietuvos žemės ūkio universitetas.

R. Naujokas pateikė Čekijos pavyzdį. Ši šalis kasmet perka 383 technologijų licencijas, o parduoda - 285. Su mūsų dešimtimis net sunku lyginti.

Svarbu, su kokiomis šalimis tomis licencijomis prekiaujama. Kitas amžius - tai prekybos licencijomis, technologijomis ir informaciniais produktais amžius. Pasaulyje prekybos licencijomis ir technologijomis augimo tempai jau gerokai pralenkia prekybos tempus prekėmis. Aptariamu metu Lietuva turėjo 105 galiojančias licencines sutartis su ES, 58 - su JAV, 23 - su Didžiąja Britanija ir pan.

Inovacinės veiklos Valstybinis patentų biuras neregistruoja, į jokią apskaitą neįtraukia. Pačiam R. Naujokui, kaip buvusiam mokslo darbuotojui, atrodo, jog tai spraga. Ir ne vienintelė. Buvo metas, kai mokslo darbų patentai buvo vertinami. Dabar Patentų biuras registruoja keturių šimtų puslapių apimties patento aprašymą, o jis net nėra laikomas mokslo darbu, nefigūruoja ir mokslo darbų citavimo sąrašuose.

Užsienio patentai – mūsų potencijų rodiklis

Žinoma, nieko paguodžiančio neišgirdo, kadangi pagal savo nuostatus Valstybinis patentų biuras privalo registruoti pateiktas paraiškas patentams gauti, tad ir savo statistines apžvalgas skelbia būtent pagal šią veiklą.

Laikas statistiko žvilgsniu pažvelgti ir į regionus

Niekas neneigs, kad Kaunas yra stiprus universitetinis miestas, aukštosiose mokyklose daug stiprių matematikos katedrų. Bet pažiūrėkime, kiek Kaune mokslininkų rengia matematikos mokslo darbus, koks vidutinis matematikos katedrose dirbančiųjų amžius. Prof. R. Rudzkio nuosprendis rūstus: padėtis kritiška, nes beveik nėra matematikos mokslo darbų, o čia dirbantys matematikai sensta, nėra natūralaus atsinaujinimo. Profesoriaus žiniomis, per visą laiką Kaune mokslo darbą visiškai neseniai tėra apsigynęs tik vienas matematikas - akad. Vytauto Statulevičiaus doktorantas. “Jaunajam” daktarui jau beveik 50 metų.

R. Rudzkis įtaria, kad panaši padėtis gali būti ir kitose mokslo srityse. Jei šiandien turėtume statistiką ne tik pagal įvairių sričių mokslininkų skaičių, bet ir kaip jie pasiskirstę pagal regionus, tikriausiai pradėtume gerokai nerimauti. Vyriausybės ir valdymo institucijos, disponuodamos tokia statistika, lengviau suvoktų, kokių priemonių laikas imtis norint išvengti krizės.

R. Rudzkis pažymėjo ir bibliometrinių rodiklių skaičiavimo svarbą - apie įvairių sričių knygas, mokslinius straipsnius, darbuotojus ir pan.

Mokslo statistika kliautis reikia atsargiai

Mokslininkai nori žinoti, kokią informaciją turi pateikti statistikams ir kodėl antrą kartą tuos pačius duomenis renka Mokslo ir studijų departamentas. Koordinacija būtina. Tačiau apskritai reikalai juda į priekį, ir šiandien jau nebereikia ties kiekvienu statistikos rodikliu tiek prakaituoti, kiek tekdavo kad ir prieš trejus metus.

Statistikos rodikliai turi apibūdinti konkretų tyrėją

Beje, dėl tų citavimo indeksų būna įvairiausių kuriozų. V. Laurinavičius sakosi pavydįs B. Juodkai - visų pirma pavardės trumpumo. Paties V. Laurinavičiaus pavardės užsienyje niekas nesugeba taisyklingai užrašyti, todėl ir citavimo indeksuose profesorius rado penkis ar šešis savo pavardės užrašymo variantus, vadinasi, ir jo publikacijos buvo priskirtos tiems penkiems skirtingiems asmenims. Būtų gerai, jeigu statistikos departamentas galėtų platinti kad ir elektroninę Lietuvos mokslininkų citavimo indeksų versiją, suprantama, pakoregavus jų pavardžių iškraipymus. Mums svarbu siekti, kad citavimo indeksas būtų rodomas tiksliai ir prieinamai visiems, kurie domisi.

Pagaliau tas, kuris suinteresuotas gauti konkrečius tyrimus, paprastai reikalų nori turėti ne su visu institutu, bet su konkrečia laboratorija, grupe ar mokslininku, kuris tik ir gali tą darbą padaryti. Todėl būtų gerai, jei iš statistinės informacijos srauto interesantas galėtų “išmeškerioti” ir tą konkrečią mokslininkų grupę, kuri dirba jį dominančioje srityje. Idealu būtų, jeigu statistinė informacija surinkta apie mokslo įstaigą būtent apibūdintų ir konkretų mokslininką.

V. Laurinavičius siūlo išplėsti skiltį “Dalyvavimas tarptautinėse mokslinėse programose”. Dabar pateikiamas tik vienas skaičiukas, o būtų naudinga pateikti ir daugiau žinių. Juk tarptautinės programos labai įvairios - tai ir Europos Komisijos, ir NATO, ir daugybė kitų programų. Jeigu statistinė informacija aprėptų ir duomenis apie tai, su kokiomis konkrečiomis tarptautinėmis institucijomis ir mokslininkų grupėmis bendradarbiavo mūsų tarptautinių programų dalyviai, tai būtų išties vertinga informacija.

Jau derinant pateikiamas mintis, prof. V. Laurinavičius atkreipė dėmesį štai į kokį dalyką. Statistikos departamento suvestinėse mokslininkų specialybės nurodytos tokios, kokios jos buvo Sovietų Sąjungoje. Tačiau dabar Lietuvoje naudojama Europoje priimta mokslininkų specialybių klasifikacija. Kai kur tos klasifikacijos nesutampa, todėl vertinant atsiranda netikslumų, kartais net kuriozų. Antai neseniai pasirodžiusi doktorantūros būklės šalies mokslo ir studijų institucijose studija (Lietuvos mokslo taryba, Vilnius, 2000) parengta naudojantis Statistikos departamento duomenimis apie mokslininkų specialybes (seno varianto), o pritaikyta specialybėms pagal Europos klasifikaciją. Tada ir išeina, kad Lietuvoje nėra nė vieno biochemijos habilituoto daktaro, nes tokios specialybės Sovietų Sąjungoje nebuvo, ir tėra tik 4 biochemijos daktarai, mat jie gynė disertacijas jau įsigaliojus naujai sistemai (žr. 4 lent. 20 p.). Tada išties galima paklausti, ką Lietuvoje veikia Biochemijos ir Biotechnologijos institutai bei Vilniaus universiteto Biochemijos katedra? Pinigus skirstantis valdininkas, perskaitęs tokią studiją, tuojau turėtų sumoti, jog minėtas institucijas reikia kuo skubiau likviduoti, nes ką naudingo gali nuveikti tik 4 tos krypties daktarai, - ironizuoja prof. V. Laurinavičius, kurį galima suprasti.