Prieš 350 metų Amsterdame buvo išleista knyga “Didysis artilerijos menas”, netrukus plačiai pagarsėjusi Europoje, išversta į prancūzų, vokiečių, anglų kalbas. Jos autorius, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajoras ir karininkas Kazimieras Semenavičius gimė apie 1600 metus, spėjama, Raseinių krašte.

Lietuvos mokslo lopšys – senasis Vilniaus universitetas. Jo istorijoje išsiskiria trys kilimo, natūralios raidos etapai, užsibaigiantys katastrofiniais politiniais įvykiais: 1655 m. - Vilniaus okupacija, 1795 m. - valstybės žlugimu, 1832 m. - Vilniaus universiteto uždarymu. Apskritai Vilniaus universiteto istorija iškyla kaip tautos dvasinių aspiracijų bei nepalankių istorinių aplinkybių priešprieša.

Kazimieras Semenavičius – Vilniaus universiteto auklėtinis, studijas baigęs magistro laipsniu 1651 m. birželio 19 dieną. XVII a. pirmoje pusėje universitete savo veiklą efektingai plėtojo profesoriaus Osvaldo Kringerio (1598-1655) suburta gabaus jaunimo grupė, kuriai taikytina mokslinės mokyklos sąvoka. Profesoriaus auklėtiniai išleido pirmąsias mūsų mokslo istorijoje gamtamokslinio turinio knygas, kuriose yra pateikti ir originalių eksperimentinių tyrimų rezultatai iš mechanikos, optikos, astronomijos ir kitų sričių. Tarp šių knygų gražiausiu žiedu prasiskleidė Kazimiero Semenavičiaus lotyniškai parašytas veikalas “Artis Magnae Artilleriae” (“Didysis artilerijos menas”). Pasirodė labai tinkamu laiku, vykstant valdovo Vladislavo IV Vazos kariuomenės esminiam pertvarkymui. Monografiją sudaro 5 dalys, 305 didelio formato (in folio) puslapiai ir 229 paties autoriaus pieštos iliustracijos. Veikale pirmą kartą taip plačiai apibendrinti tuometiniai karybos pasiekimai, pateikti naujausi artilerijos technikos ir sprogmenų technologijos patobulinimai. O svarbiausia – inžinierinius sprendimus čia bandyta pagrįsti fizikos dėsniais, matematiniais skaičiavimais, stebėjimais ir bandymais. Trečioji knygos dalis ištisai skirta raketų savybėms, jų konstrukcijoms bei gamybai aprašyti. K. Semenavičius pirmasis surinko ir apibendrino visas žinias apie raketas, išpopuliarino kieto kuro (parako) reaktyvinį variklį, pateikė jo skaičiavimo principus bei technologinius davinius. Mūsų karininkui neabejotinai priklauso daugiapakopių raketų, “delta” formos stabilizatorių ir susiaurintų reaktyvinių tūtų prioritetai. Nuo šiuolaikinių raketų jos skiriasi tik masteliu. Autorius dar nustatė labai svarbų raketos aukščio bei tūtos skersmens santykio dėsningumą. K. Semenavičiaus knygoje taip pat randame įdomių metrologijos dalykų: įvairių šalių matų bei saikų palyginimą, etaloninių matavimo prietaisų konstrukcijų aprašymą, metrologinės laboratorijos projektą. Knygoje pateikta ir pirmojo matematinio skaičiuotuvo, išrasto G. Galilėjaus ir vadinamo proporcionaliu, teorija bei išaiškintos jo taikymo galimybės karyboje. Labai reikšmingas yra K. Semenavičiaus sugalvotas geometrinis kalibro nustatymo būdas, nes karinės reformos metu buvo iškilusi pabūklų unifikavimo problema. Taigi knyga “Didysis artilerijos menas” buvo labai vertinga tiek teoriniu, tiek praktiniu požiūriu.

Savo gyvenimą ir veiklą paskyręs karybai, K. Semenavičius buvo humanistinių pažiūrų žmogus. Knygoje rašoma, kad karai yra didžiausia žmonijos nelaimė, kylanti iš šykštumo, garbėtroškos, suktumo, noro pavergti kitas tautas. O skyriaus apie raketas pabaigoje yra tokios eilutės: “… jos naudotinos tarp kitų dirbtinių ugnių, skirtų pasilinksminimui švenčių metu, žmonėms džiaugiantis nugalėjus priešą ir išvadavus nuo jo miestus; pašlovinti ir pralinksminti vestuvininkus ar kitų draugiškų puotų dalyvius”.

Deja, istorija nedaug teišsaugojo žinių apie knygos autoriaus gyvenimą. K. Semenavičius tarnavo kariuomenėje artilerijos karininku; po stažuotės Olandijoje buvo paskirtas artilerijos vyriausiojo vado pavaduotoju. Dalyvavo kovose su Maskva, totoriais ir kazokais, tarp jų – 1639 m. Bialos apgultyje, 1644 m. kautynėse su Tuhaj-bėjaus kariuomene prie Ochmatovo. 1649 m. jis vėl išvyko į Olandiją, ten baigė rašyti ir 1650 m. J. Jansono leidykloje publikavo savo įžymųjį veikalą. Jau kitais metais “Didysis artilerijos menas” buvo išverstas į prancūzų kalbą. Vėliau – į vokiečių (1676 ir 1703 m.), anglų (1729 m.) – ir ilgai Europoje buvo laikomas geriausiu vadovėliu, skirtu artilerijos karininkams. Karybos istorijoje ši knyga – išties neeilinis faktas. Todėl 1963 m. buvo pakartotas jos faksimilinis leidimas su vertimu į lenkų kalbą, o 1971 m. dar kartą išėjo ir angliškasis leidimas. 1971 m. knygotyrininkas A. Ivaškevičius parengė trečiojo skyriaus vertimą į rusų kalbą. Lietuviškai apie įžymųjį veikalą bei jo autorių daugiausia rašyta “Mokslo ir gyvenimo” žurnale (straipsnių autoriai: A. Ivaškevičius, 1959, Nr. 5, 1962, Nr. 6), V. Jurkštas (1966, Nr. 9), Z. Žemaitis (1966, Nr. 11), V. Bogušis (1973, Nr. 7, 1975, Nr. 7, 1976, Nr. 5)). Neseniai Mokslų akademijoje įvyko K. Semenavičiaus ir jo knygos sukakties paminėjimas. Visi kalbėjusieji pritarė VGTU rektoriaus prof. habil. dr. E. K. Zavadsko minčiai, kad mūsų garbės reikalas parengti “Didžiojo artilerijos meno” vertimą į lietuvių kalbą. Rudenį tikimasi surengti mokslinę konferenciją, skirtą įvairiapusiškam K. Semenavičiaus darbo reikšmės įvertinimui.