Moderniame pasaulyje mokslo reikšmė tautos gyvenimui tik didėja

Laikraščio pašnekovas – dr. Vytautas NARUTIS iš Čikagos, XI pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumo Tarybos (išeivijoje) pirmininkas. Jis yra chemikas, baigęs Ilinojaus technologijos institutą, ir dirba NELCO Chemical Company, kurios metinė prekybos apyvarta ligi šiol buvo 1,5 mlrd. JAV dolerių. Po to, kai buvo susijungta su viena Prancūzijos kompanija, laukiama, kad bendra apyvarta padidės iki 20 mlrd. dol. Tačiau šį kartą bus kalbama ne apie chemiją ir pramonės dalykus, o apie Simpoziumo ir apskritai mokslo reikalus. Dr. Vytautą NARUTĮ kalbina "Mokslo Lietuvos" vyriausiasis redaktorius, Simpoziumo organizacinio komiteto narys Gediminas ZEMLICKAS.

Gerb. Vytautai, XI pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumo Tarybos (išeivijoje) pirmininko “kėdėje” pakeitėte daug jėgų prieš tai vykusiems simpoziumams ir visuomeninei veiklai skyrusį archit. Albertą Kerelį, ilgametį Amerikos lietuvių inžinierių ir architektų sąjungos pirmininką. Mūsų skaitytojams turėtų būti įdomu sužinoti, kokiomis jėgomis šiandien remiasi Jūsų vadovaujama Taryba? Bent trumpai gal apibūdintumėte savo ir bendraminčių veiklą, kaip rengėtės šiam simpoziumui?

Kiekvienam Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumui JAV sudaroma nauja taryba. Man Tarybos (išeivijoje) pirmininko kėdė buvo perleista kaip jaunesnės kartos atstovui. Mano svarbiausia užduotis buvo rasti jaunų ir energingų žmonių, kuriuos būtų galima įtraukti į Tarybos darbą. Remiamės daugiausia visuomeninėmis organizacijomis. Amerikos inžinierių ir architektų, Gydytojų sąjungos ir kitos pagal profesijų principus sudarytos visuomeninės organizacijos kadaise buvo labai stiprios. Dabar tenka pasikliauti daugiau pavieniais žmonėmis, nes tų organizacijų veikla silpnėja, jas reikia atjauninti. Iš dalies čia “kalta” ir Lietuva, nes ji jau nepriklausoma valstybė, mažiau svarbu išlaikyti lietuvybę užsienyje. Nori lietuviškumo - palaikyk ryšį su Lietuva, važiuok į Lietuvą. Tad ir savas organizacijas turėti užsienyje jau nėra tokia gyvybiškai svarbi būtinybė. Žinoma, privalome Vakaruose išlaikyti ir savo lietuviškas organizacijas, nes antraip ištirpsime kaip diaspora.

Kas iš žymesnių JAV ir Kanados lietuvių mokslininkų žada atvykti į Simpoziumą?

Turėtų atvykti chemikas dr. Marius Naris, dirbantis vaistų pramonėje – vienoje didžiausių pasaulyje “Abbott” laboratorijoje. Atvyks dr. Jonas Dunčia, dirbantis kompanijoje “DuPont Pharma”, vieno svarbiausių šiuo metu širdies vaisto - losertono - kūrėjas. Beje, jis yra iškart po Simpoziumo vyksiančios “Balticum Organicum Sintetikum” konferencijos vienas iš organizatorių. Atvyks į pastarąją konferenciją, tik nežinau ar sugebės dalyvauti ir Simpoziume, du chemijos profesoriai iš Kanados – Viktoras Algirdas Sniečkus ir Romas Kazlauskas. Vyresnės kartos mokslininkus iš JAV Lietuvos visuomenė neblogai pažįsta: tai profesoriai Romualdas Kašuba, Kazys Almenas, Algirdas Avižienis, Justinas Pikūnas. Tikiuosi, kad atvyks ir psichologas Vytautas Bieliauskas, JAV lietuvių bendruomenės valdybos narys. Bus architektas Albertas Kerelis. Iš jaunųjų išskirčiau doktorantą Darių Udrį, kuris reiškiasi politinių mokslų srityje. Ko gero, tai tik kelios būsimųjų dalyvių pavardės.

JAV lietuvių organizacijos padėjo išsaugoti savo narių lietuviškumą, ir ypač tarp jau Amerikoje gimusios kartos žmonių. Vadinasi, padėjo išsaugoti ir nepriklausomos Lietuvos valstybės viziją lietuvių širdyse. Ir ne tik išsaugoti, bet ir siekti, kad ta vizija būtų įgyvendinta realiame gyvenime. Sunku būtų pervertinti Amerikos lietuvių paramą tiek Lietuvai siekiant nepriklausomybės, tiek stiprinant savo valstybę, pertvarkant aukštųjų mokyklų veiklą ir pan. Tačiau dabar visai kita padėtis, ir JAV lietuviams pirmiausia gal reikėtų rūpintis savo diasporos išlaikymu? Būtų didžiulis praradimas, jeigu šis kultūrinis, mokslinis ir dvasinis potencialas laikui bėgant nunyktų.

Man labai malonu, kad Jūs tai iškėlėte. Šios nuostatos tik per paskutinius kelerius metus kiek ryškiau pradeda reikštis. Iš tiesų JAV lietuviams labai svarbu keisti veiklos kryptį, gal net tampant šiek tiek daugiau “savanaudiškiems”. Bet tai atitinka ir Lietuvos interesus - kad išsilaikytume, kuo ilgiau būtume gyvastingi. Tas procesas jau vyksta ir, tikiuosi, savo vaikų labui mes jį ir toliau galėsime tęsti.

Obuolys nuo obels…

Pamatysime. Kai kada jiems įdomu, kai kada purtosi. Bet kai yra socialinis aspektas, kai diasporoje jie mato ir jaučia tam tikras bendruomenės nuostatas, jiems tai malonu. Svarbu mūsų jaunuomenei padėti, sudaryti tą kritinę masę - draugų, pažįstamų, per kuriuos mūsų jaunimas palaikytų, išsaugotų lietuvybę. Ilgainiui tie ryšiai jaunimui tampa visai natūralūs.

Pasaulio lietuvių centras, Jaunimo centras - abu veikia Čikagoje - ar gali visus sudominti ir patraukti?

Sociologiniais terminais kalbant, aš manau, jog tų centrų paskirtis yra kaip vėliavos - ji plevėsuoja ir kai ją žmonės mato, tai kyla paskata kartu dirbti. Per tuos centrus šiaip ar taip praplaukia gana daug žmonių. Žinoma, yra ir daug platesnė visuomenė, kuriai tie centrai teikia maža naudos - ta prasme Jūsų užuomina teisinga. Tačiau Pasaulio lietuvių ir Jaunimo centrų veikla man primena į ramų užutekį mestus akmenis: į šalis sklinda ratilai, kyla bangelės, o tai labai svarbu. Ratilai pasiekia ir tuos, kurie gal patys ir nesilanko centruose, bet jų veiklos poveikį jaučia.

Amerikos lietuviai ir naujieji emigrantai

Naujoji ateivių iš Lietuvos banga nepaprastai įvairi. Iš pradžių aiškiai buvo matyti, kad jie linkę būti tarp savųjų, atvykėlių - vienas kitam ranką tiesė sunkiomis sąlygomis kuriantis. Kelerius metus pagyvenę Amerikoje pamažu pradeda įsitraukti ir į JAV lietuvių gyvenimą - priklausomai nuo to, kaip kultūriškai nusiteikę. Pastaraisiais metais matau daugiau požymių, kaip įsitraukiama į mūsų veiklą. Čikagoje turime Lietuvių operą, ir į jos veiklą įsitraukia daug atvykėlių iš Lietuvos. Tai pastebiu ne tik scenoje, bet ir iš publikos. Tiesa, kurį laiką buvome gerokai susirūpinę, bet pastaruoju metu reikalai krypsta į gera.

Buvote susirūpinę dėl kokių nors ekscesų?

Yra buvę ir ekscesų. Tačiau padeda bendrauti abipusis vis geresnis tarpusavio supratimas.

O laikinieji atvykėliai – JAV studijuojantys studentai iš Lietuvos - ar bent kokį pėdsaką palieka Amerikos lietuvių gyvenime?

Esu nustebęs, kad doktorantūros studijoms į JAV iš Lietuvos atvyksta daugiau jaunimo negu mes apie tai žinome. Tikrai reikėtų kažką daryti, kad atvažiuojantys daugiau žinotų, kur turėtų atvykti, kokius galėtų užmegzti ryšius. Kai X mokslo ir kūrybos simpoziumo (1997 m.) programa buvo paskelbta per internetą, tai gavome 6 ar 8 užklausimus - kaip atvykti ir skaityti pranešimus simpoziume? Bet tiems jauniems žmonėms kliuvinys buvo materialiniai dalykai, nes stažuotės dažnai rengiamos JAV pakraščiuose ir atvykti į Čikagą, kur vyko praėjusio simpoziumo renginiai, bei įsikurti nėra taip jau pigu. Todėl reikėtų pagalvoti, kaip ateityje tokiems žmonėms galima būtų padėti.

Gal Jūsų paminėtas internetas ir galėtų pasitarnauti? Atvykėliai į JAV galėtų turėti savo svetaines, per kurias palaikytų ryšį?

Manau, čia ir glūdi atsakymas. Juk ir tie nauji ryšiai iškilo pirmiausia interneto dėka - per pateikiamus simpoziumui puslapius. Tik dabar pradeda atsirasti JAV lietuvių bendruomenės veiklos interneto svetainės, kadangi internetinė kultūra priimtina pirmiausia jaunajai kartai. Bet ji plėsis. Reikėtų, kad kuri nors institucija svetaines tvarkytų, nes žmonės išsisklaidę, o juos reikia suburti.

Įsiminė M. Gimbutienės, A. J. Greimo paskaitos

Tai buvo labai seniai, 8-ojo dešimtmečio viduryje, bet M. Gimbutienės paskaitą ir šiandien prisimenu. Ji plėtojo Motinos Deivės tezę Senosios Europos kultūroje. Profesorė išryškino moterų vaidmenį proistorėje ir net “užmetė tinklą” į ateitį, kalbėdama, kad moters vaidmuo ateities visuomenėje gali ir turi atgimti. Šias idėjas M. Gimbutienė pradėjo plėtoti anksčiau už bet kurį kitą tos srities mokslininką. A. J. Greimas, prisimenu, kalbėjo apie bičiulystę ir bites bei ką iš to galėjo pasisemti semiotikos mokslas. Taigi pradėjęs nuo gana paprastų dalykų, bandė gilintis ir į labai sudėtingus.

Suprantu, kad, pradėję nuo savo tyrinėjimų konkrečios srities, šie profesoriai sugebėjo pažvelgti ir gerokai giliau – į visai tautai labai svarbius dalykus. Todėl Jums ir įsiminė jų paskaitos. Puikus pavyzdys, kurį turėtų suvokti mokslo ir kūrybos simpoziumų dalyviai: nereikėtų apsiriboti tik savo konkrečios tyrinėjimų srities rezultatais. Labai svarbus tarpdisciplininis požiūris, būtina išmokti bendrauti skirtingų sričių mokslininkams – tada ir konkretūs tyrimai gali įgyti visai kitą vertę, visuomeninį skambesį. Gerokai vėlesniais laikais taip pat didelį įspūdį man padarė kalbininko prof. Zigmo Zinkevičiaus paskaita. Kažkokiu būdu jis sugebėjo dar sovietmečiu atvykti į vieną iš simpoziumų Čikagoje. Mums buvo nepaprastai malonu girdėti tokio lygio profesionalo mintis apie lietuvių kalbos tyrinėjimo įvairius dalykus. Ta paskaita taip pat išliko mano atmintyje.

“Mokslo Lietuvoje” esame rašę, kaip prof. Z. Zinkevičiui pavyko atvykti į Čikagoje vykusį simpoziumą – buvo gal pirmas mokslininkas iš Lietuvos, kuriam tai sovietmečiu pasisekė. Tačiau mes jau galime padaryti vieną išvadą: mokslo ir kūrybos simpoziumai – tai puiki galimybė jaunimui, būsimiesiems mokslo plėšinių artojams, pasiklausyti korifėjų, jų minčių. Suprantu, kad mūsų žymiems mokslininkams šie simpoziumai gali atrodyti ir šiek tiek pabodę, pagaliau jiems juk yra tekę dalyvauti ir dar įspūdingesniuose pasauliniuose forumuose, bendrauti su pasaulinio mokslo korifėjais. Tačiau būsimieji simpoziumų organizatoriai neturėtų pamiršti, kokį įspūdį būtent neapsiplunksnavusiam jaunimui gali padaryti tokio bendravimo su žymiaisiais mokslininkais galimybė. Ką Jūs apie tai manote?

Visa tai labai svarbu ir reikalinga – gyvastingai reikalinga. Manyčiau, kad simpoziumų esmė – ne gausybė paskaitų, kurių paprastai netrūksta. Labai svarbu plenariniai posėdžiai, kurių metu reikėtų plėtoti svaresnes temas, gal net ieškoti atsakymų į visai valstybei aktualius klausimus.

Ir kitas dalykas. Labai svarbu, kad mokslo dalykus giliai gvildentų žurnalistika, atsirastų daugiau tokių laikraščių kaip “Mokslo Lietuva”. Laikraščių pirmus puslapius prikamšyti “geltonosios” tematikos rašinių nėra sudėtinga. Nereikliam skaitytojui, ieškančiam atgaivos sensacijose, tokie skaitalai - tai lengvabūdiškas nepaisymas, kas vyksta tikrovėje. Giliai pateikti šaliai aktualius dalykus yra daug sunkiau. Žurnalistika čia galėtų gerai pasidarbuoti.

Pasigenda spaudos dėmesio mokslui

Prieš kokį dešimtį metų vieno iš dviejų pagrindinių Toronto geros reputacijos laikraščių naujas savininkas panoro staigiai padidinti tiražą. Pirmame puslapyje pradėtos spausdinti istorijos: “Meška suėdė mergaitę Vakarų Kanadoje”, “Graži panelė uždegė tortą”, “Mergaitę nužudė” ir pan. Taip tęsėsi kurį laiką, bet paskui tokio pobūdžio rašiniai iš laikraščio dingo. Buvo rastas kitas savininkas ir laikraštis nedegradavo. Manau, kad ir dabartinė Lietuvos spauda ilgainiui praras savo “geltoną” pobūdį. To tikiuosi.

Esu tikras, kad mokslo žmonės čia turėtų jausti savo ypatingą atsakomybę. Man gal būtų nekuklu kritikuoti Lietuvos mokslininkus, bet ką aš pastebiu Amerikoje. Mokslo žmonės pradeda vis geriau suprasti, kad jiems yra labai svarbu išmokti mokslo reikalus pristatyti visuomenei. Jaunuomenei, moksleiviams suprantamai parodyti, kur svarbu remtis mokslu, o ir vyresniems skaitytojams reikia parodyti, kokią naudą mokslas gali teikti valstybei. Tai turėtų daryti tiek humanitarai, tiek tiksliųjų mokslų atstovai. Pagaliau ir valdžios vyrams tie rašiniai labai praverstų. Kol savo srities dalykų visiems suprantamai negali pristatyti, tol reikalai nejudės į priekį. Mokslas yra svarbus, kad tauta išliktų, ir ypač modernių technologijų amžiuje. Versle, ekonomikoje, net literatūros srityje dirbantys turi gerai įsivaizduoti, ką dirba mokslininkai, nes tai svarbu norint rinktis prioritetus. Šiuo metu pastebiu, kad mokslo svarba Lietuvos spaudoje pristatoma ne itin gerai.

Bijau, kad ne vien mokslininkų pasyvumas čia kaltas. Jų rimti straipsniai dažnai visiškai nedomina redaktorių ir laikraščių savininkų, nes apie skaitytoją dažnai sprendžiama pagal savo paties kurpalį. Kartais net kai kurių universitetų rektoriai spausdina savo straipsnius kaip užsakomuosius. Vadinasi, antraip neprasimuštų. Reikšmingais krašto istorijos ir kultūros paveldo klausimais parašantys tų sričių profesionalai verčiami trumpinti savo argumentuotus straipsnius iki kelių dešimčių eilučių, arba jiems siūloma susimokėti už išspausdintą straipsnį, kaip už savo srities reklamą. Štai ligi ko nusigyvenome.

Prašymas susimokėti už savo straipsnio išspausdinimą - tai žmogaus išjuokimas. Gaila, kad Lietuvoje nėra dienraščio, kuris skirtų kad ir puslapį mokslininkų pasisakymams ir nuomonėms. Pasaulio spaudoje tai savaime suprantamas dalykas. Didžiausi Amerikos laikraščiai turi specialius puslapius, skirtus mokslui. Kalbėti vienu ar kitu klausimu kviečiami didžiausi įvairių sričių autoritetai, nes į jų nuomonę įsiklausoma. Bet kurį politikos ar ekonominio gyvenimo įvykį tuojau pat komentuoja mokslininkai. Iš jų visuomenė gali pasimokyti.

Klausimai – visada geras ženklas

Todėl ir būtina siekti, kad spaudoje būtų skelbiama kuo daugiau įvairių nuomonių. Tada reikalai pajudės. Reikia remtis ir vietos, ir užsienio mokslininkų ekspertizės duomenimis - toks balansas naudingas. Yra punktas, turi būti ir kontrapunktas. Gal Vyriausybės nariai ir ne visada turi laiko tas ekspertų išvadas skaityti ir įsigilinti, bet juk jie turi savo komandas, tai jų pareiga gilintis.

Kaip mes veikėme Amerikoje Sąjūdžio pakilimo laikais? Kreipdavomės į Amerikos valdžios valdininkus, kurie dirbo vyriausybės aparate, į tuos darbuotojus, kurie visas programas surašo, išplėtoja niuansus. Be tų valdininkų neįmanoma nieko padaryti.

Ar geranoriškai būdavote sutinkami tose įstaigose? Ar nebūdavo taip, kad tų įstaigų tarnautojai tapdavo barjeru siekiant ryšio su aukštesnio rango pareigūnais ir politikais?

Pirmas klausimas, kai pristatydavome savo reikalą, būdavo toks: ar tikrai Amerika turi leisti Lietuvai išeiti iš Sovietų Sąjungos? Ir dažniausiai patys amerikiečiai klausėjai atsakydavo: jokiu būdu neturi leisti, nes Lietuva – nuo seno Rusijos dalis. Tada mums tekdavo jiems pristatyti istorijos, prieškario gyvenimo faktus. Pamažu veiduose atsirasdavo nuostabos išraiška. Reikalai pradėdavo krypti į gera, valdininkai imdavo keisti savo išankstinę nuomonę, nors ir ne iškarto. Su kai kuriais tekdavo ilgokai diskutuoti. Pristatant žmogui naują faktą, jam neįprastą, pirma reakcija paprastai būna priešiška. Bet visada galima aiškinti, pristatyti dalykus, ir pamažu nuomonė pradeda keistis. Tai visiškai natūralu.

Kalbame apie lobizmo, darbo su valdžios žmonėmis reikalingumą.

Kalbant apie rimtą reikalą visada kyla klausimų ir tam tikro nepasitikėjimo. Tačiau jeigu esi rimtai pasiruošęs į juos atsakyti, tai klausytojo priešiškumas pradeda slopti. Mūsų pokalbiuose su Amerikos įvairių tarnybų tarnautojais dažnai kildavo daug kitų pašalinių klausimų, ir tai būdavo labai geras ženklas. Net jei tie klausimai iš pradžių ir atrodydavo priešiški.

Dėkoju už išsakytas mintis. Sėkmės Simpoziumo darbe.