Organinės sintezės konferencijos išvakarėse

 Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Mūsų pašnekovas – Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto prof. Eugenijus BUTKUS, vienas birželio 26-29 d. Vilniuje vyksiančios konferencijos "Baltijos šalių organinė sintezė (BOS 2000)" organizatorių.

Kuo šis renginys bus reikšmingas?

Tai pirmas nepriklausomoje Lietuvoje tokio masto renginys, kadangi organinė chemija mūsų šalyje nėra išsivysčiusi tiek, kiek kitos chemijos kryptys – elektrochemija, biochemija, biotechnologija. Organinei chemijai dėmesio buvo skiriama mažiau, nors ši kryptis ir plėtojama tiek Vilniaus, tiek Kauno technologijos universitetuose.

Kryptis lyg ir “nuskriausta” gal dėl to, kad neturime organinės chemijos instituto?

Gal tai ir tradicijos stoka. Antai latviai turėjo garsų chemiką Paulą Valdeną, kurio vardu cheminė reakcija pavadinta vos ne prieš keletą šimtų metų. Nieko stebėtino, kad latviai sugebėjo sukurti ir išugdyti didžiulį Organinės sintezės institutą, ligi šiol puoselėja gilias šios tyrimų krypties tradicijas savo universitetuose. Vis labiau įsitikinu, kad tradicijos kartais daug lemia. O Lietuvoje, išskyrus akad. Antaną Purėną (1881-1962), nebuvo žymesnių organinės chemijos specialistų. Tad po karo atsikūrusios – pirmiausia Vilniaus universitete – chemijos kryptys ir pradėtieji steigti nauji institutai buvo labiau fizikinės chemijos profilio. Ko gero, pagal tradiciją.

Ar tai reiškia, kad būsimoji konferencija gali padėti įsukti naujos tradicijos ratą?

Sakyčiau, kad taip. Šiais laikais organinė chemija glaudžiai susijusi su bioorganine chemija ir biologija. Tad logiška, kad į organinę chemiją pasaulyje vis daugiau kreipiama dėmesio.

Ar todėl, kad netyrinėjant ląstelėse vykstančių procesų jau sunku tikėtis didesnių atradimų?

Daugelio biologinių ir biocheminių procesų išties negalima suvokti nesigilinant į molekulinį lygmenį.

O gal ir dėl to, kad žmonija tampa labai pažeidžiamos gyvybės rūšimi, kuri gyvuoja vien vaistų veikiama?

Tai irgi tiesa. Tegu ir supaprastindami kartais įsivaizduojame, kad organinė chemija – tai vaistai ir farmacijos pramonė. Iš dalies taip ir yra, kadangi net aspirinas, be kurio pasaulyje niekas neišsiverčia, yra organinės sintezės gaminys. Tad farmacija išties tampa lemiančiu šios tyrimų krypties veiksniu. Ta pačia proga pasakysiu, kad ir mūsų konferenciją remia kone 10 užsienio farmacijos firmų.

Kaip pavyko jas sudominti?

Konferencija buvo reklamuojama Vakarų spaudoje, pvz., žurnale “Chemical & Eugineering News”. Jeigu per metus išeinančiuose 52 numeriuose bent žodžiu užsimenama apie Europoje vyksiančią konferenciją – tai didelis laimėjimas. Kanados prof. Viktoro Algirdo Sniečkaus dėka pavyko žurnalo redakcijos dėmesį atkreipti į tokį Baltijos šalyse pirmą kartą vyksiantį renginį. Į pranešimą tuoj pat atsiliepė firmos, kurioms rūpi reklama. Tai ir pasaulyje gerai žinomos “DuPont Pharma”, “Merck Frost”, “Pfizer” ir kt. firmos. Iki minėtos publikacijos žurnale į konferenciją buvo užsirašę apie 60 dalyvių, o jai pasirodžius dalyvių padaugėjo iki 140, iš jų - apie 100 iš užsienio.

Firmas ir užsienio dalyvius galima suprasti. O kokių naujų atspirties taškų konferencija suteiks Lietuvos chemikams?

Tikimės, kad suteiks. Pranešimų autoriai galės pademonstruoti savo laimėjimus, juos pristatyti. Gera proga sudominti užsienio kolegas ir firmas. Galima tikėtis ateityje dalykiško bendradarbiavimo. Galbūt Lietuvoje galima bus sintetinti tose firmose sukurtus kai kuriuos junginius ar biologiškai juos tyrinėti.

Tai labiau taikomoji sritis, o kaip su fundamentiniais darbais?

Pasiektieji praktiniai rezultatai – tai gauta medžiaga, bet kol ji susintetinama, reikia žinoti ir reakcijų mechanizmus, ir molekulių erdvinę struktūrą, kurią nustatant taikomi sudėtingi fizikiniai tyrimo metodai. Tai jau fundamentinis tyrimas. Konferencijos metu skaitomos paskaitos – bent jų dalis – bus skirtos grynai teoriniams organinės chemijos klausimams. Atvyksta autoriai, kurių vardais vadinamos cheminės reakcijos, pvz., Ivaro Ugi reakcija. Šis baltiškos kilmės chemikas dirba Miunchene, Technikos universitete.

Chemikų gerai žinoma “Kazlausko taisyklė”, kuri nusako, kaip tam tikri fermentai veikia organinius substratus. Taisyklė pavadinta Kanados chemiko Romo Kazlausko vardu. Dirbdamas su lipazėmis, jis pirmasis ištyrė daugybę virsmų, nustatė dėsningumus. Pasaulio literatūroje jo suformuluota taisyklė jau pripažinta.

O prof. V. A. Sniečkaus reakcija?

Ji nėra vadinama mūsų tėvynainio vardu, nors pelnytai galėtų būti šitaip vadinama. Net ir chemijos terminų žodyne nerandu tinkamo lietuviško atitikmens. Angliškai tai vadinama “metallation”. Dažniausiai reakcijoje naudojamas paladis. Jis aktyviai dalyvauja jungiant dvi organines molekules į vieną. Žinoma metodų, kaip jas “sukabinti”, bet, kol nebuvo prof. V. A. Sniečkaus darbų, tai pavykdavo labai nelengvai.

Kodėl šitaip sudėtinga buvo organizuoti tokią konferenciją? Juk jau beveik prieš metus apie ją buvo kalbama.

Labai svarbu yra finansinės galimybės. Pagal visas tokių tarptautinių renginių taisykles kviestiesiems pranešėjams turi būti mokama už kelionę ir gyvenimą viešbutyje. Iš įvairių pasaulio šalių kviečiame 14 žmonių, tad vien jų kelionė ir apgyvendinimas viešbučiuose kainuoja apie 80 tūkst. Lt. Tačiau tai ne Lietuvos pinigai. Laimei, remia užsienio firmos, o kai kurie kviečiamieji, žinodami mūsų galimybes, patys ieško būdų, kaip susimokėti už kelionę.

Kieno autoritetas čia labiau veikia: Vilniaus universiteto, kaip vieno iš konferencijos organizatorių, o gal mūsų tautiečių chemikų, gyvenančių Kanadoje?

Mūsų universitetas pasaulyje neblogai žinomas, ir ne vien chemikų dėka. Bet norint sukviesti tokius autoritetingus pranešėjus, daug lemia asmeniniai kontaktai ir tam tikros iš anksto aptartos dalyvavimo taisyklės. Taigi čia didžiausias prof. V. A. Sniečkaus nuopelnas. Iš kai kurių elektroniniu paštu gautų laiškų matau, kad daugelis dalyvių nė karto nėra buvę Lietuvoje. Jie žino, kad V. A. Sniečkus čia gimęs, todėl jo kolegoms labai įdomu šį kraštą aplankyti, nors organinės chemijos centras Baltijos šalyse, be abejo, yra Latvija.

Ką iš atvykstančių svečių galėtumėte paminėti?

Garsiausias – Albertas Eschenmoseris. Jis yra šveicaras, gana garbingo amžiaus. Dirbo Ciūriche, Technikos universitete. Šveicarijoje labai griežtos taisyklės: 65 metų sulaukęs profesorius turi palikti darbą. Kai praėjusiais metais šitiek sukako Nobelio premijos laureatui prof. Ernstui, Šveicarijos vyriausybė buvo raginama pakeisti įstatymo straipsnį dėl amžiaus cenzo. Išimtis net ir Nobelio premijos laureatui nebuvo padaryta. Teko palikti universitetą ir A. Eschenmoseriui. Tačiau jį iškart pakvietė Scripps tyrimų institutas Kalifornijoje. Keistas darinys – institutas Amerikoje! – kviečiantis garsiausius pasaulio mokslininkus. Praėjusiais metais A. Eschenmoseriui buvo skirtas specialus žurnalo “Synn Letters” numeris. Beje, V. A. Sniečkus yra šio žurnalo redkolegijos narys, tad šį žurnalą atsiunčia ir Vilniaus universitetui.

Kuo cheminės sintezės srityje nusipelnė A. Eschenmoseris?

Septintojo dešimtmečio pradžioje jis vienas pirmųjų pradėjo gamtinių junginių sintezę. Sintetikų tikslas ir siekių viršūnė – gamtiniai junginiai, kurių daugeliui būdingos farmacinės ir kitos savybės – būtent tokius ir siekiama sintetinti. Pavyzdžiui, preparatas nuo vėžio taksolis. (Seimo lygių teisių kontrolierė neseniai tyrė skundą, kadangi krūties vėžiui gydyti taikomas taksolis yra kompensuojamas, o kitas preparatas, kuris vartojamas nuo prostatos vėžio, - nekompensuojamas.) Tokių junginių gauti iš gamtinių objektų yra nepaprastai sudėtinga. Pvz., taksolį reikia išskirti iš Pietų Amerikoje augančio medžio žievės. Iš dešimčių kilogramų žievės paprastai gaunami miligramai junginio. Jei pavyktų sintetiniu būdu gauti, tai būtų išspręsta vaistų gavimo problema.

A. Eschenmoseris vienas pirmųjų sukūrė panašius svarbius gamtinius junginius.

Reikėtų išskirti ir Ivaro Ugio darbus, taip pat ir mūsų tautiečio Jono Dunčios pavardę. Tai išeivijos jaunosios kartos atstovas, kartu su prof. V. A. Sniečkumi vienas šios konferencijos entuziastų, labai padėjęs įveikti organizavimo sunkumus. J. Dunčia dirba garsioje kompanijoje “DuPont Pharma” ir yra vienas losartano, garsaus širdies ligoms gydyti skirto vaisto, autorių. Firmoje jis vadovauja grupei, kuri ieško naujų vaistinių medžiagų. Ne kartą lankėsi Lietuvoje, palaiko ryšius su Biochemijos instituto, Vilniaus universiteto chemikais organikais. Padėjo, kad mūsų chemikų susintetinti junginiai, jų veiklumas būtų tiriamas JAV. Biologiniai tyrimai labai brangūs, dėl lėšų trūkumo negalime tokios tyrimų bazės suformuoti. Taigi J. Dunčia rado būdą, kaip persiųsti medžiagas ir jas ištirti. Labai entuziastingai nusiteikęs mokslininkas.

Gal bent keliais žodžiais apibūdintumėte būsimą konferenciją.

Konferencija tris dienas vyks Vilniaus universiteto Teatro salėje. Bus perskaityta 15 žodinių pranešimų, taip pat apie 60 stendinių pranešimų. Vyks diskusijos, numatyta diskusija prie apvalaus stalo.

Ar nepaskatinote savo studentų, kad ateitų į konferenciją, pasiklausytų organinės chemijos įžymybių?

Būtinai kviečiame studentus. Apie doktorantus net nekalbu, kai kurie yra ir dalyviai, parengė stendinius pranešimus. Neabejoju, kad tokia proga pasinaudos ir žmonės, kurie dirba ne tik organinės chemijos srityje. Be Vilniaus universiteto, tarp konferencijos organizatorių taip pat yra Baltijos šalių chemikų draugijos. Beje, Amerikos chemikų draugija konferencijai skyrė 5 tūkst. dolerių. Organizacinio komiteto nariai mano, kad ateityje į Baltijos konferenciją reikėtų įtraukti švedus, suomius, danus. Tiesa, iš kai kurių tų šalių svečių bus ir šį kartą, taip pat dalyvaus ir Lenkijos, Vokietijos atstovai. Tačiau jie ligi šiol dar neprisidėjo kaip organizatoriai. Pabuvoję Vilniaus konferencijoje veikiausiai norės ateityje dalyvauti ir organizatorių teisėmis. Bent jau tokią idėją mėginsime siūlyti. Mat naują konferenciją organizuoti nėra paprasta, kadangi kalendoriuje ir taip tų konferencijų daug.

Ar palaikote kokį nors ryšį su Latvijos, Estijos organikais?

Be abejo. Beje, ši konferencija rengiama pasitelkus internetą, nenaudojama popieriaus. Informaciją operatyviai keičiame. Su latviais ir estais palaikome elektroninį ryšį. Mūsų kaimynai savo šalyse buria pranešėjus, ieško rėmėjų, padėsiančių jiems atvykti.

Tačiau bendrų darbų nedarote?

Labai gaila, bet ne. Tačiau su estų kolegomis labai noriu padiskutuoti. Pirmas gavau jų tezes ir jau dabar matau, kur galėtume bendradarbiauti. Taline dirba Margus Lopp, pabandysiu pasiūlyti jam keletą projektų. Manau, galėtume pateikti vieną kitą bendrą su estais pasiūlymą.

Organinė chemija – tai vyresniosios kartos mokslininkų ar jaunimo raiškos sritis?

Dabar jau tampa jaunimo raiškos sritis. Nemažai mūsų studentų išvažiavę į Vakarų universitetus ir apgynę disertacijas, vienas kitas grįžo, o pasilikusieji palaiko su mumis ryšius. Jauni žmonės yra judresni. Trys mano mokiniai irgi yra užsienyje, iš jų viena spėjo ištekėti, tad nebegrįš. Ar grįš kiti, priklausys nuo to, kaip klostysis reikalai Lietuvoje. Šiemet ta situacija labai prasta, nes iš senų išteklių ilgai pragyventi nepavyks. Organinė chemija - itin brangus užsiėmimas.

Nejaugi pokalbį baigsime liūdnai?

Priešingai, viltingai žvelgiu į būsimą konferenciją. Ji turėtų suaktyvinti mūsų chemikus. Manau, kad Lietuvoje išvis nebuvo tokio masto organinės chemijos renginio. Vilniuje aptarsime naujausius mokslo laimėjimus, užmegsime mokslinius ryšius, kurie būtini. Juk Europoje labai vertinami būtent bendri darbai, publikacijos, bendros programos. Tai laikmečio požymis. Jeigu tų bendrų darbų nėra, tai jau žvelgiama kaip į kapstymąsi mokslo provincijoje. Tai ES politika, ir ji teisinga. Vienoje vietoje sukurti instrumentinę bazę ir sukaupti materialinius išteklius, ko gero, neįmanoma. Kooperuojamasi siekiant dirbti paprasčiau. Trumpalaikiai vizitai, keitimasis idėjomis, konferencijos – tai vienas iš to bendradarbiavimo požymių.

Ačiū, profesoriau, ir tegul ši Baltijos šalių organinės sintezės konferencija nebus paskutinė.