Prisiminimai apie būtąjį laiką (1)

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Kalbamės su prof. Zigmu ZINKEVIČIUMI, Lietuvos mokslų akademijos ir Lietuvių katalikų mokslo akademijos bei trijų užsienio akademijų tikruoju nariu, ko gero, išties produktyviausiu pastarųjų dešimtmečių lietuvių kalbininku, kuris XI pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumo plenariniame posėdyje skaitys pranešimą apie lietuviškus poterius ir žegnonę. Apie šios srities profesoriaus tyrinėjimus laikraštyje jau šiek tiek rašėme (Nr. 5), todėl šį kartą kibsime į prisiminimus. Šiais metais mūsų iškilus kalbininkas minėjo savo 75-metį, tad ilgą ir kūrybingą gyvenimo kelią verta plačiau prisiminti.

Gerb. Profesoriau, sausio 4 d. minint Jūsų 75-metį Lietuvos MA Didžiojoje salėje, didelį įspūdį padarė Jūsų bendraklasiai, buvusieji Ukmergės gimnazijos auklėtiniai, kurie atėjo Jūsų pasveikinti. Tai dailininkas tapytojas prof. Vladimiras Karatajus, Kauno technologijos universiteto Organinės chemijos katedros prof. Romualdas Baltrušis, klasikinės filologijos autoritetas prof. Henrikas Zabulis ir kiti. Tikras mokslo ir menų žvaigždynas. Vienas studijų draugas net perskaitė savo paties parašytą ir Jums skirtą eilėraštį. Iš vienos klasės išėjo net du akademikai – ko gero, unikali klasė. (Prof. H. Zabulis yra Rusijos švietimo akademijos užsienio narys.) Todėl noriu paklausti, kaip keitėsi Jūsų požiūris į savo bendraklasius, ir ar išvis keitėsi?

Žinot, kad nesikeitė. Mūsų klasė visą laiką buvo labai draugiška ir vieninga. Mes maždaug kas 5 metai reguliariai susitikdavome – ir vis Ukmergėje. Suvažiuodavome iš visur. Pokario metais atvažiuodavo tik tie, kurie nebūdavo lageryje ar ištremti. Kai jie grįždavo, tai ir susitikimuose mūsų daugėdavo. Be to, daug mūsiškių karui baigiantis pasitraukė į Vakarus – kai kurie ir dabar ten tebėra, kiti grįžo. Į paskutinįjį susitikimą jau atvažiavo gyvenantys Čikagoje ir iš kitur.

Matote, mūsų buvo 4 paralelinės klasės – Ukmergės gimnazija buvo didelė. Ir visos tos klasės išsilaikė iki karo, nors ir mažėjo. Vokiečių okupacijos metais taip pat visos veikė, bet 1944 m. daug buvusių mokinių pasitraukė, nemažai iš tų 4 klasių nuėjo į miškus. 1944-1945 mokslo metus pradėjome nedidele viena klase. Vėliau pradėjo atsirasti vis daugiau mokinių: vieni kažkokiais būdais legalizavosi, kiti išsirūpino kitus gimimo metrikus. Susidarė dvi apypilnės klasės, kurios ir baigė 1945 mokslo metus. Baigiau ir aš.

Ukmergėje dar veikė ir mokytojų seminarija. Su jos auklėtiniais palaikėme labai artimus ryšius, tad jautėmės lyg ir bendraklasiai. Sakysim, Henrikas Zabulis paskutiniaisiais metais iš gimnazijos perėjo į mokytojų seminarijos baigiamąją klasę ir ją baigė, nors prieš tai mokėsi mūsų klasėje. Pasitaikė visko.

Vieni abiturientai patraukė į humanitarinius, kiti - į technikos mokslus? Peršasi tokia nuomonė, žinant kai kurių Jūsų bendraklasių profesijas.

Maždaug taip. Dar tebedirbo Kauno universitetas (mat Vytauto Didžiojo vardas prie sovietų jau netiko), o prie Vilniaus universiteto dar veikė Miškų fakultetas. Iškeltas tik vėliau, kai buvo sujungtas su Lietuvos žemės ūkio akademija (dabar universitetas). Taigi daug mūsų vyrų iš Ukmergės stojo į tą Miškų fakultetą.

Miškas lietuvį nuo seno traukė. Gal kai kurie į tą fakultetą įstojusieji jau turėjo ir miško brolių gyvenimo patirties?

Dabar būtų sunku atsirinkti. Dar svarbu pasakyti, kad gimnazijoje turėjome labai gerus mokytojus. Gimnazija, kaip minėjau, buvo labai stipri, nes juk ir vardas buvo atitinkamas - Antano Smetonos gimnazija.

Kadangi A. Smetonos dvaras buvo netoli Ukmergės, tai gal tekdavo matyti į Ukmergę atvykstantį prezidentą?

Nuo mano tėviškės iki A. Smetonos dvaro - iki Užulėnio - tiesia linija bus gal 15 km. Gyvenau Juodįusių vienkiemyje, prie Šventosios, dabar tai Ukmergės miesto ribos. Beje, mano “Lietuvių dialektologijos” pratarmėje mano gimtasis kaimas nurodytas su klaida: kažkas iš paskutiniųjų korektorių ėmė ir “pataisė” – tvirtapradę į tvirtagalę. Dabar taip ir yra. Tačiau to buvusio vienkiemio pavadinimas nieko neturėjo bendro su juodomis ausimis – gink Dieve. Juodausi – tai patys juodieji. Yra ir Balčiausių kaimas Lietuvoje. Tvirtapradė priegaidė - kaip geriausias, gražiausias, tai - ir juodžiausias. Iš čia - Juodausiai.

Nuo tų Juodausių iki Užulėnio, A. Smetonos dvaro, buvo apie 15 km.

Bet Jūsų likimui A. Smetona įtakos neturėjo. Gal daugiau turėjo Ukmergės gimnazijai?

Matote, prezidentas savotiškai tą mūsų gimnaziją šefuodavo, kasmet atvažiuodavo prasidedant mokslo metams. Savo atostogas dvare baigdavo rugsėjo 1 d. ir būtinai užvažiuodavo į mūsų mokslo metų pradžią, ir tik paskui vykdavo į Kauną. Dar vaikystėje A. Smetoną esu matęs, dažnai atvažiuodavo į Ukmergę.

Mes lyduokėnai – ir viskas

Ukmergės gimnazijoje buvo labai geri mokytojai, kurie ir mane paveikė. Pačią didžiausią įtaką man padarė mūsų žymus lituanistas Rapolas Stankūnas. Jis yra iš tos pačios parapijos kaip ir aš, gimęs prie pat Lyduokių. Mes priklausėme Lyduokių parapijai. Kuriozas: iki Ukmergės bažnyčios buvo gal koks kilometras, o į Lyduokius - gal kokie 7 ar 8. Atsimenu, mano tėvas į Lyduokių bažnyčią per metus nueidavo gal 1-2 kartus, o į Ukmergės bažnyčią – kas sekmadienį. Bet kai norėjo mus priskirti prie Ukmergės bažnyčios, tėvas pakėlė triukšmą. Mes lyduokėnai - ir viskas. Nuo amžių. Štai ką reiškia tradicija. Tėvas dar motyvavo taip: kadangi mūsų sodyba buvo paskutinioji parapijoje, prie pat miesto ribos, tai prieš Kalėdas atvažiuoja kalėdodamas klebonas ir paskutinėje sodyboje visada padarydavome pietus – garbė šeimai ir namams. O Ukmergė – tai kas čia?

Tai ir Jūs save laikote lyduokėnu?

Žinoma. Bet dabar jau vis tiek ukmergiškis, kaip ten bebūtų. Žiemą į gimnaziją visada čiuoždavau pačiūžomis ledu. Namas stovėjo prie pat Šventosios, tad neatsimenu, ar pirma išmokau plaukioti, ar vaikščioti. Tada Šventoji – tai ne dabartinė. Buvo užtvanka, išsiliejusi, plati upė – kaip Nemunas.

Iš pirmos klasės – į šeštą

Jis gimnazijoje organizavo žodynininkų būrelį – vienintelį Lietuvoje. Mes rinkdavome žodžius Didžiajam akademiniam žodynui. Jam tuo metu vadovavo Juozas Balčikonis. Mūsų būrelis ne tik rinkdavo žodžius, bet susirinkimuose nagrinėdavome ir rimtas mokslines temas - leksikologines ir kt. Atsimenu, aš pats skaičiau platų referatą “Lietuvių kalbos žodingumas”. Žinote, besiknaisiodamas po savo senus popierius, radau tą savo referatą. Skaitau ir žiūriu, kad neblogai parašyta.

Kurioje klasėje buvote, kai skaitėte tą referatą?

Vienoje baigiamųjų gimnazijos klasių. Apskritai apie mūsų klases kalbėti labai sudėtinga. Kai aš įstojau mokytis, tai pradžios mokyklos buvo 6 klasės (mokykla jau buvo reformuota), o gimnazijos – 7, vadinasi, iš viso tektų mokytis 13 metų. Bet mums daug mažiau išėjo, man atrodo, 11 metų, nors reikėtų ir suskaičiuoti. Vyko karas, reforma po reformos – vokiečių valdžia reikalavo. Buvo keisčiausių dalykų. Mokiausi 1 klasėje, paskui iš karto… 6. Vėliau grįžau į ketvirtą… Tokios tad perturbacijos. Šeštoje klasėje teko mokytis du kartus, nors jos labai ir skyrėsi viena nuo kitos. Žodžiu, keistenybių buvo daug. Viską sujaukė karas.

Koks gimnazistas - be dviračio

Tikra teisybė. Matote, tas mūsų žodynininkų būrelis, be visokios žodžių rinkimo veiklos, dar organizuodavo ekskursijas. Ypač dviračiais.

Turėjote dviračius? Kiek nustebęs klausiu todėl, kad sovietmečiu spauda, norėdama pašiepti prieškarinės Lietuvos skurdumą, mėgdavo pateikti tokius palyginimus: viena kilovatvalandė elektros energijos kainavo tiek, kiek kilogramas sviesto – 1,5 Lt, o dviratis – kiek karvė. Degtukas buvo skeliamas į 4 dalis…

Dviratį įsigijau, atrodo, dar Smetonos laikais, žinoma, tėvo dėka. Dviračiai būdavo brangūs. Puikiai atsimenu latvių firmos pavadinimą – “Zybens”. Aišku, buvo ne naujas, nes naują vargu ar būtume galėję pirkti. Matote, man dviračiu buvo labai patogu važinėti. Tad mūsų klasėje dviratininkų buvo labai daug. Kai mano buvusį klasės auklėtoją Rapolą Šaltenį iškėlė į Anykščius, tai mes važiavome jo lankyti. Važiavome organizuotai apie 80 dviratininkų, buvo ir remontuotojų brigados – kad viskas vyktų tvarkingai.

Tai vyko karo metais? Ir vokiečių okupacinė valdžia nedarė kliūčių burtis į tokias žygeivių kolonas?

Ne. Mes dar organizavome – tai buvo R. Stankūno planas – dviračiais aplankyti Vilnių. Ir būtent Didžiojo žodyno redakciją ir Juozą Balčikonį. Du mokinius R. Stankūnas siuntė pas J. Balčikonį tartis – Petrą Ivanovą ir mane. Tai buvo nuostabi kelionė. Važiavome siauruku traukinėliu – dar buvo tada Ukmergėje, pernakt pasiekėme Jonavą. Iš ten didžiuoju traukiniu tęsėme kelionę. Prie Vievio traukinys įstrigo, nes tarybinių partizanų buvo susprogdintas karinis vokiečių ešelonas. Kelias valandas laukėme, stovėjome. Kai įvažiavome į Vilnių, tai prekių stotyje poškėjo kulkosvaidžiai. Buvo labai neramūs laikai – ankstyvas pavasaris. Kaip tik tada buvo išformuota P. Plechavičiaus kariuomenė.

J. Balčikonis mus labai gražiai priėmė, čia pat paskambino kažkokios mokyklos direktoriui, susitarė dėl nakvynės, žodžiu, dėl būsimosios dviratininkų kelionės bemat susitarėme. Grįžome laimingi per Kauną, nes kito susisiekimo su Ukmerge nebuvo.

Klebonijoje pamokos vyko keturiomis pamainomis

Reikėjo eiti namo, keldavausi per Šventąją. Turėjau įsistatęs rąstgalį, mokėdavau juo perplaukti. Persikėliau, o krūmuose kažkas šlama. Išlenda pora uniformuotų vyrukų su ginklais, žinoma, ir klausia, kaip čia nueiti į Lyduokius, apeinant vieškelius. Aš juos perkėliau į kitą krantą, pavedžiau.

Prisiminimuose šmėkšteli Jurgis Gerulis

Man su draugu Petru Ivanovu (jau miręs) tada einant pas Juozą Balčikonį į Lituanistikos instituto rūmus Antakalnyje buvo užėjęs Jurgis Gerulis. Tuo metu nežinojau, kad tai J. Gerulis. J. Balčikonis pasakė tik tada, kai jis išėjo. Žodžiu, įėjo – “Labas”. Buvo su vokiečių uniforma. Su J. Balčikoniu J. Gerulis kalbėjo draugiškai, bet vis tiek vadovaujančiu balsu. Būčiau žinojęs, kad čia J. Gerulis, tai būčiau įsidėmėjęs, ką šneka. Bet tuo metu - nė galvoj.

Tuo metu net nežinojote, kad tai J. Gerulis, kad žymus kalbininkas, buvęs Karaliaučiaus universiteto rektorius?

Pavardė man buvo žinoma, nes mokytojas R. Stankūnas mus buvo gerai apšvietęs.

Įdomu tai, kad okupacinė vokiečių valdžia vis tik iš P. Vileišio rūmų nebuvo iškrausčiusi Lituanistikos instituto. Gal J. Gerulio dėka?

Šito nežinau. Matote, pastatai, kurie toliau nuo Antakalnio gatvės ir kur dabar Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, man regis, buvo vokiečių užimti. J. Gerulis iš ten gal ir buvo pas J. Balčikonį atėjęs. Lituanistikos instituto patalpose buvo Žodyno redakcija ir archyvai. Jeigu kareiviai ten būtų pradėję šeimininkauti, tai kas ten liktų. Tai štai kokie tų dienų prisiminimai. Viskas susiję su R. Stankūnu.

Rapolas Stankūnas, ko gero, ir buvo Juozo Balčikonio, Antano Salio ir Prano Skardžiaus mokinys?

Studijavo Kaune, Vytauto Didžiojo universitete. A. Salys dirbo Teologijos fakultete (ten irgi lituanistai buvo rengiami), o P. Skardžius – Humanitariniame. Su A. Saliu man yra tekę susitikti ir bendrauti, kai jis iš JAV buvo atvykęs į Vilnių. O P. Skardžiaus nesu matęs, užtat turiu daugiau kaip 60 jo laiškų. Susirašinėjome iki pat jo mirties.

Suprantu, kad R. Stankūnas davė Jums pakankamai gerus pagrindus, kurie vėliau labai pravertė, kai pasiryžote rinktis kalbininko kelią.

Jis gerai mus visus išmokė lituanistikos ir humanitarinių dalykų. Ir tai mums buvo labai sveika.

Išmokė lituanistinių dalykų, ar išmokė pasirinkti lituanistiką?

Manau, to ir to. Iš mūsų bendraklasių yra įvairių profesijų žmonių – inžinierių, chemikų, medikų, kalbininkų ir klasikinės filologijos žinovų. Bet visi gavome labai gerą humanitarinį parengimą. Štai medikas Tamošiūnas (dabar jau miręs), kuris vos baigęs Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą buvo paimtas į kariuomenę ir tapo karo gydytoju. Kai grįžo iš Rusijos, turėjo jau pulkininko karinį laipsnį – buvo nuostabių gabumų žmogus ir net eilėraščius rašydavo. Beje, kariuomenėje išmoko gerti. Klausiu: “Kaip tu gyveni?” – “Sunku dirbti.” – “Kas tau sunkiausia?” – “Sunkiausia būna nustatyti kareivio girtumo laipsnį, kai jį atvaro, nes dažniausiai jis būna blaivesnis už …” Deja, šis bendraklasis anksti mirė. O lituanistais iš mūsų klasės tapome dviese – minėtasis Petras Ivanovas ir aš. Rusiška pavardė, bet jis šimtaprocentinis lietuvis.